Mt 21, 33–43. 45–46 „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį!“

Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:

„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.

Atėjus vaisių metui, jis atsiuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šiais pasielgė, kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.

Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“

Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose:

‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akyse’.

Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.

Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Ar Jėzus šiame palyginime kalba apie kažkokią kitą tautą nei Dievo išrinktoji? Gal mūsų tautiečiai norėtų užimti anos vietą? Juk pamaldumo ir pasitikėjimo Dievu netrūksta – tą rodo istoriniai įvykiai! Tačiau Evangelinės žinios esmė yra ne čia. Jėzus Dievo karalystę nori patikėti bet kokiai tautai, kuri gali duoti vaisių.

Matome žmonių, labai dažnai prašančių Šventosios Dvasios dovanų, visokių malonių iš Dievo, bet ar ta malda pasireiškia gyvenimo vaisingumu? Panašu, kad esame lyg kažkur užstrigę. Tuo tarpu apaštalas Paulius Laiške galatams rašo, jog „dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22).

Taigi ne dėl dovanų turime tikėti Dievą, bet kad bendrystėje su Juo būtume vaisingi. Jei tėvai savo vaikui kažką dovanoja, pavyzdžiui, dviratį ar kompiuterį, o šis juo nesinaudoja, bet numeta kur į kampą ar paslepia, kaip tėvai jaučiasi? Argi jų lūkestis nebuvo dovaną leisti „į apyvartą“? Panašiai yra ir su dangiškojo Tėvo dovanomis. Jų mums duodama labai daug, tiesiog apsčiai – per Šventąją Dvasią ir kasdienius įkvėpimus, o ypač per sakramentus. O kokių vaisių atnešame dienai pasibaigus? Ar neatims ir iš mūsų Tėvas Dangaus karalystės, kai neklausome Jo pažadų, nepaisome Jo valios ir negerbiame dėl mūsų atsiųsto mylimojo Sūnaus Jėzaus Kristaus misijos, kurią dangaus Tėvas nori tęsti mumyse ir per mus pasauliui?