2020 10 04

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 21, 33–43 „Jis išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams“

Ramūnas Mizgiris OFM
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Evgenios Levin nuotrauka

Jėzus kalbėjo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Pasiklausykite palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, aptvėrė jį, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirmųjų. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.
Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’.
Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“.
Tuomet Jėzus tarė: „Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta, ir nuostabu mūsų akyse’.
Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Vynuogynas yra Dievo kūrinija: žmogus, gamtos ištekliai, flora ir fauna. Ir visa tai yra atiduota mums, žmonėms, kad prižiūrėtume ir išmintingai naudotumės ir svarbiausia neužmirštume, kas yra tikrasis šeimininkas.

Jėzus palyginime sako, kad šeimininkas, įkūręs vynuogyną ir palikęs jį prižiūrėti vynininkams, pats kažkur iškeliavo. Vynininkams galbūt atrodo, kad šeimininkas dingo ar net pasitraukė negrįžtamai, priėmė nebylumą, nužengė į tamsią nesančiojo tylą.

Šiandien daug kas mėgsta kalbėti apie Dievo mirtį ar jo nereikalingumą ir nebenori daugiau užsiminti apie Dievo mylinčią tylą. Tačiau Dievo „nebuvimą“ reikėtų teisingai suprasti. Tai jo pasitikėjimas žmonėmis. Jis mums palieka laisvą veiklos erdvę, palieka – tam tikra prasme – savo vietą mums, bet nepabėga, nepalieka mūsų likimo valiai.

Suteikęs mums pasirinkimo laisvę, jis į mus kreipiasi meilės kalba, kurią esame kviečiami išgirsti jo įsikūnijusiame Žodyje. Koks yra mūsų atsakas į šią begalinę jo meilę, toks yra ir mūsų išaugintas vaisius.