2021 03 02

Aldona Dalgėdaitė, CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 23, 1–12 „Jie kalba, bet nedaro“

Ses. Aldona Dalgėdaitė CC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:
„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia,darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.
Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmąsias kėdes sinagogose, mėgsta sveikinimus turgaus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.
O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno savo tarpe nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.
Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Aldona Dalgėdaitė, CC

Jėzus siunčia savo mokinius, o drauge ir mus: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16, 15). Nelengvas uždavinys skelbti Evangeliją. Deja, dar daug žmonių jos nepriima. Kodėl?

Tai paaiškina šios dienos Evangelija, kurioje Jėzus aiškiai sako, kad negana skelbti Dievo Žodį, reikia tapti jo liudytoju. Šiandien žmonės netiki žodžiais. Jiems reikia matyti konkretų gyvenimą pagal Evangeliją. O tai nėra lengva.

Nesunku yra pamokyti kitą. Svetimos klaidos ir nuodėmės mums bado akis ir kelia pasipiktinimą. Taip norisi paauklėti „nusidėjėlį“, paaiškinti jam, ko jis neturi daryti ir ką privalo. Deja, deja, tai neveikia. Susilaukiame tik priešiškumo ir pikto niurnėjimo: „Pasižiūrėk į save!“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Girdėjau pasakojimą apie vieną medicinos seserį, dirbusią ligoninėje sovietmečiu. Apie ją bendradarbiai kalbėjo: „Ji kažkokia nenormali: neima kyšių, pasilieka po darbo prie sunkių ligonių, ateina jų aplankyti nedarbo metu….“

Ši sesutė netroško būti „mokytoja“. Ji turėjo savo vienintelį Mokytoją, kuriam nuoširdžiai tarnavo savo ligoniuose. Ji negalėjo skelbti Dievo Žodžio, tačiau galėjo jį liudyti savuoju gyvenimu.

Gal tai ir yra šių dienų  Naujosios evangelizacijos raktas? Leiskime Jėzui per mus paliesti žmones ten, kur jiems skauda, kur jie stokoja, kur pasimetę ir vieniši. Tačiau niekuomet neužmirškime, kad esme tik tarnai, kuriuos Mokytojas siunčia pas savo vaikus.