2020 11 22

Antanas Maceina

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 25, 31–46 „Jis atsisės savo garbės soste ir perskirs juos“

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.
Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’
Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.
Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’.
Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’
Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’.
Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Istorijos pabaiga

Antanas Maceina (1908-1987). maceina.lt nuotrauka

Būdamas pati aukščiausia Dievo kenozė, Kristus yra sykiu ir svariausias laidas, kad mūsų laisvė iš Dievo pusės nebus pažeista jokiu atveju ir jokiu būdu.

Krikščionybė kaip Kristaus žygio plėtimas istorijoje saugo šią laisvę tuo, kad ji visą Dievo garbės bei galybės regimybę perkelia į eschatologiją, vadinasi, į istorijos pabaigą, kai galutinis žmogaus apsisprendimas jau bus įvykęs.

Krikščionybė skelbia, kad Kristus ateis, tiesa, „didele galybe bei didenybe“ (Mt 24, 30), tačiau šiuo atėjimu kaip tik ir bus užskleista išganymo istorija. Po to nebebus nei tikėjimo, nei vilties, o tik meilė ar neapykanta kaip amžina teigiamo ar neigiamo apsisprendimo būsena.

Gi kol istorija rieda, tol Kristus ir toliau tebegyvena mažiausiame mūsų brolyje (plg. Mt 25, 40–45), vadinasi, ir toliau vykdo savo prisidengimą arba kenozę ligi galo, taip kad mes net nežinome, jog, tarnaudami negando ištiktam broliui, iš tikro tarnaujame pačiam Kristui.

Tuo būdu jis ir saugo mūsų laisvę lig pabaigos, kol mes patys tarsime paskutinį savo žodį ir juo užantspauduosime savo likimą. Amžinasis mūsų likimas yra sudėtas į mūsų pačių rankas, būtent į mūsų laisvę kaip absoliučią galią apspręsti save pačius. Ryšium su Kristumi pasiekusi savo pilnybę, laisvė virsta šios galios galutine išraiška.

Kristus yra įsikūnijusi Tiesa, o tiesa padaro mus laisvus. Čia tad ir slypi pagrindas, kodėl Kristus yra aukščiausias mūsų laisvės laidas ir kodėl jo pagrįsta religija yra laisvės saugykla, o tuo pačiu ir tikroji žmogiškumo ertmė.

Antanas Maceina, † 1987

Publikuota www.gyvojiduona.lt