2021 03 31

Kun. Gabrielius Satkauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 26, 14–25 „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam, kuris jį išduos“

Judas planuoja išduoti Jėzų, Lippo Memi, 1340 m., Italija. raydowning.com nuotrauka

Vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to meto Judas ieškojo progos išduoti Jėzų.
Pirmąją Neraugintos Duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“. Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių užėmė vietas prie stalo. Pradėjus valgyti jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.
Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti“.
Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“
Jis atsakė: „Taip, tu!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas

„Ką man duosite, jeigu jį aš jums išduosiu?“ Kiek kartų savo širdyje kėliau šį klausimą pasauliui? Kiek kartų apie tai svarsčiau spręsdamas kurią pusę pasirinkti? mėgindamas sudaryti kompromisą su sąžine? įtikti miniai? Derybinis mainų santykis su Dievu, pragmatinis religingumas ir naudos bei malonumų ieškojimas gali labai greitai privesti prie Dievo išsižadėjimo kaip mažiau vertingo, mažiau naudingo. Duok Dieve, kad mano lūpose niekados neskambėtų tokie klausimai pasauliui.

Pats Judo klausimas jau yra Dievo išdavystė, nes mėginama Jį mainyti, įkainoti, bandoma pamatuoti savo įsitikinimų vertę, pasverti amžinąsias vertybes su nuolat besikeičiančiomis dabarties nuomonėmis apie Dievą, šeimą, gyvybę, tiesą. Tai yra niekados nesvertini, nelygintini, nepamatuojami dalykai.
Dar iki šio klausimo uždavimo Judas suklydo visą eilę kartų. Dieviškus veiksmus jis vertindavo pasaulio kriterijais, dosnų Viešpaties gailestingumą laikė naivumu, Jam rodomą prabangią ir jautrią moters su nardu meilę laikė gėrybių eikvojimu.

Galiausiai per Paskutinę Vakarienę jam teko stoti akistaton su savimi. Užuot šventęs meilės puotą su kitais broliais, jis iš Viešpaties lūpų išgirdo esąs išdavystės autorius. Kadangi troško viešpatauti, jis negalėjo per Mokytojo kojų plovimą išmokti tarnauti. Dėl to pats pasišalino, iš anksto įvairiais būdais save tolino nuo Dievo ir pynėsi sau virvę.

Nuodėmė laipsniškai lyg nuodai užvaldo sielą, žvilgsnį, žodžius, veiksmus. Kaip ir šventumas. Nusimeskime šią dieną nuo savo akių išskaičiavimo, naudos ieškojimo, bylinėjimosi su Dievu ir neprotingų iliuziją miglą.

Geriau glauskimės prie Jėzaus širdies lyg Jonas, kuris gal ne viską supranta, bet pasitiki, nėra toks gudrus, bet yra įžvalgus, kuris kantriai mėgina pajausti Jėzaus širdies dūžius, nesiima kategoriškų vertinimų, bet vis glaudžiasi prie Dievo. Glauskimės prie Jėzaus per maldą, glauskimės prie tabernakulio, prie kryžiaus, prie Dievo, kuris sutinkamas sakramentuose. Ir jis nuskaidrins mūsų žvilgsnį į Dievą, į pasaulį, sustiprins mūsų ištikimybę ir ateityje leis džiaugtis amžinojoje puotoje.

 

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu