2021 04 05

Fausta Palaimaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 28, 8–15 „Pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją: ten jie mane pamatys“

Fausta Palaimaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Moterys greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.
Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, parpuolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.
Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir pamokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį pavogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų.“
Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas yra pasklidęs žydų tarpe iki šios dienos.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Fausta Palaimaitė

Prisikėlęs Jėzus pasirodo moterims ir siunčia jas pas apaštalus būti apaštalėmis: pranešti Prisikėlimo žinią. Tuo metu visų Jėzaus bičiulių galvose įvykusi pasaulio pabaiga: jų pasaulis su Mokytoju pasibaigė ir yra subyrėjęs į milijoną šukių.

Panašiai taip atsitinka žmogui, suvokusiam, kad jo svajonė, vizija sudužo, kai sužino apie nepagydomą ligą, sutuoktinio neištikimybę, vaiko netektį, artimo žmogaus netikėtą mirtį, susivokia, kad dėl savo priklausomybės neteko darbo, šeimos, kad jį bando išstumti iš darbo, kur jis dirbo įdėdamas visą širdį. „Kur yra Dievas?!“ – norisi šaukti.

Vienas nepilnametis nuteistasis buvo atsiųstas pas mane pokalbio dėl savo vidinių sunkumų. Klausiu: „Lukai, ar tu tiki Dievu?“ – „Ne. Jei jis būtų, nejaugi man būtų leidęs padaryti tokius dalykus?“ Viskas aišku, jis tiki Dievu, jis ant Dievo pyksta. Kalbamės. Meldžiamės. Kalbame „Sveika, Marija…“ – rožinio slėpinį. Atsiklaupiame. Meldžiuosi už jį maldą. Jis kartoja. Paskutinis sakinys: „Ačiū, Jėzau, už ramybę…“ Vaikas atsisuka į mane, žiūri į akis, šypsosi ir sako: „Ačiū, Fausta, už ramybę“. Tai turėjo padaryti moterys.

Turime keliauti į Galilėją, į ten, kur Jėzus veikė, kalbėjosi su mokiniais, savo sugriuvusiame pasaulyje kartoti tuos pačius dalykus: maldą, prisiminti Dievo patirtis, toliau tarnauti, toliau mylėti… bent truputėlį ir laukti Prisikėlusio Viešpaties, kad jis pasirodys ir sudėlios pasaulį iš naujo. Visada bus tokių, kurie bandys įtikinti, kad Dievo nėra, kad viskas buvo tik iliuzija. Nebijokite – Kristus tikrai prisikėlė! Atlikime vos keletą veiksmų dėl Jo meilės, ir mūsų dvasios akys išvys Viešpatį.