2021 01 07

Aldona Elena Šeduikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mt 4, 12–17. 23–25 „Dangaus karalystė čia pat!“

Aldona Elena Šeduikienė. Asmeninio archyvo nuotrauka/Bernardinai.lt

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur
susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:
„Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo
skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“.
Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“
Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse
visokias ligas bei negales. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių
ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos. Paskui jį sekė ištisi pulkai
žmonių iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir Užjordanės.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Aldona Šeduikienė, OFS

Sugrįžimas į Galilėją

Kai Jonas Krikštytojas buvo suimtas ir įkalintas, Jėzus pasitraukė į Galilėją, šiaurinę Palestinos dalį, tačiau apsistojo ne gimtajame Nazarete, bet Kafarnaume, prie Genezareto ežero. Tai paežerės juosta, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys, daugiatautė, gyvenama daugiausia pagonių. Galilėjos žemė derlinga, daug nemažų miestų, įsikūrusių arčiau ežero.

Judėjai galilėjiečių nelabai mėgsta dėl bendravimo su pagonimis ir kitokios tarties. Pranašas Izaijas tautų Galilėją pavadina „tamsybėje tūnančia tauta“, kuri tačiau išvys skaisčią šviesą. Pildosi pranašo žodžiai, kai pagonių Galilėjoje Jėzus ima skelbti Gerąją Naujieną.

Matome tą, atrodytų, nedidelį, bet esminį skirtumą tarp Jono Krikštytojo ir Jėzaus kvietimo: vietoje atgailos krikšto Jordano vandenyse išlieka kvietimas atsiversti, tik dabar jau skelbiamas Dangaus karalystės atėjimas. Iš žvejų pašaukęs pirmuosius savo mokinius, Jėzus drauge su jais nuolat kelyje, moko sinagogose, gydo ligų ir negalių bei demonų varginamus žmones. Pranašas Zacharijas (VI–V a. pr. Kr) dejavo dėl pagoniškų papročių: „Juk terafimai (stabų garbintojai) kalba nesąmones, žyniai regi melą, svajotojai pasakoja apgaulingas svajones ir guodžia tuščiais sapnais. Todėl žmonės ir klajoja kaip avys; jie kenčia, nes neturi ganytojo“ (Zch 10, 2).

Daug išgydymų įvyksta Kafarnaume. Šabo dieną atėjęs į sinagogą, Jėzus ima mokyti. Žmonės stebisi, „nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojas“ (Mk 1, 22). Jėzus vis labiau reiškiasi kaip Gerasis Ganytojas, atnešantis naują šviesą ir viltį suvargusiems žmonėms. Jį jau sekioja minios ne tik vietinių, bet atvyksta žmonių iš Jeruzalės, Judėjos, Užjordanės, garsas apie jį pasiekia net Siriją. Tačiau kai Nazareto sinagogoje Jėzus perskaito Izaijo pranašystę: „Viešpaties Dvasia ant manęs…“ ir pareiškia: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), susilaukia didelio priešiškumo. Jėzus skelbia naujus dalykus, todėl vis dažniau tampa prieštaravimo ženklu ir suklupimo akmeniu.