Mt 4, 18–22 „Jiedu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai.

Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“.

Jiedu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė.

Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Kai minime šventuosius apaštalus, prasminga pamąstyti apie apaštalų pašaukimą ir misiją. Toji diena, kardinaliai pakeitusi apaštalo Andriejaus gyvenimą, prasidėjo, atrodo, lygiai taip pat, kaip ir visos kitos.

Petras su savo broliu tiesiog buvo bepradedantys savo kasdienius darbus, kasdienį ritualą užmesti tinklus ir tikėtis rezultato. Tačiau tokius žmogiškus, gal net pragmatinius, ekonominius tikslus sumaišo Nepažįstamojo, lyg atsitiktinai tą akimirką vaikščiojusio ežero pakrantėmis, šūksnis. Kvietimas eiti paskui Jį, pabandyti „kitokį verslą, pragyvenimą“ – žmones žvejoti.

Petras ir Andriejus neklausia Nepažįstamojo, ar jis žino, ką sakąs. Jie tiesiog ima Jį sekti. Šiandien galime atsidusti: nelaimingos reklamos aukos. Kas gi patikėtų tokiu nelogišku pasakymu, kas leistųsi į bankrotą…

Tačiau, ko gero, patys žvejai leidžiasi Viešpaties sužvejojami. Jo Žodis užkabina. Nepalieka abejingų. Jo Žodis reiškia gyvenimą jau be įprastų tinklų, kurie neretai juk būdavo tušti. Būti Viešpaties įrankiu, leistis į kelionę su Juo – žvejyba, niekuomet nereiškianti bankroto ar jėgų pereikvojimo. Ryžtis tam – niekuomet nereiškia vienumos.

Galbūt kai kada visas tas procesas asocijuosis su sunkiais žingsniais, tačiau tai žingsniai su Viešpačiu, su „Tuo, kuris turi amžinojo gyvenimo žodžius“.