2020 11 01

Popiežius Pranciškus

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mt 5, 1–12a „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“

EPA nuotrauka

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Ištrauka iš popiežiaus Pranciškaus laiško apie šventumą „Būkite linksmi ir džiūgaukite“

Galvokime ne vien apie tuos, kurie paskelbti palaimintaisiais ar šventaisiais. Šventoji Dvasia apsčiai išlieja šventumo Dievą tikinčioje šventoje tautoje, nes „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“. (…)

Man patinka matyti šventumą kantrioje Dievo tautoje: tėvų, su didele meile auginančių savo vaikus, vyrų ir moterų, dirbančių, kad parneštų duonos į namus, ligonių, garbaus amžiaus, bet ir toliau besišypsančių vienuolių seserų. Tokiame nuolatiniame kasdieniame žengime į priekį regiu kovojančios Bažnyčios šventumą. Labai dažnai toks šventumas aptinkamas „kaimynystėje“, tarp tų, kurie gyvena šalimais mūsų bei atspindi Dievo artumą ar, pasitelkiant kitą pasakymą, yra „šventumo vidurinioji klasė“.

Teskatina mus šventumo ženklai, Viešpaties mums pateikiami per kukliausius narius tautos, kuri yra „Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė, visur gyvai jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pagalvokime, kaip siūlo šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta, apie tai, kad tikroji istorija kuriama būtent per juos: „Tamsiausią naktį iškyla didžiausi pranašai ir šventieji. Vis dėlto gaivinanti mistinio gyvenimo srovė lieka neregima. Pasaulio istorijos lemiamiems įvykiams esminį poveikį neabejotinai darė istorijos knygose neminimos sielos. O kokioms sieloms turėsime būti dėkingi už lemtingus mūsų asmeninio gyvenimo įvykius, sužinosime tiktai dieną, kai visa, kas paslėpta, bus atidengta“

Šventumas yra gražiausias Bažnyčios veidas. Bet ir už Katalikų Bažnyčios sienų bei labai skirtingose aplinkose Dvasia „duoda savo buvimo ženklų, padedančiųpatiems Kristaus mokiniams“. Kita vertus, šventasis Jonas Paulius II priminė, jog „Kristaus liudijimas ligi kraujo išliejimo tapo bendru katalikų, ortodoksų, anglikonų ir protestantų paveldu“. Jaudinančiame ekumeniniame minėjime Koliziejuje per 2000-ųjų metų jubiliejų jis pareiškė, jog kankiniai yra „paveldas, kalbantis garsiau nei susiskaldymo veiksniai“.

Visa tai yra svarbu. Vis dėlto šiuo paraginimu pirmiausia norėčiau priminti Viešpaties kiekvienam iš mūsų skirtą pašaukimą į šventumą, pašaukimą, skirtą ir tau: „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (Kun 11, 44; 1 Pt 1, 16). Vatikano II Susirinkimas tai aiškiai pabrėžė: „Aprūpinti tokiomis ir taip gausiomis išganymo priemonėmis, visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų padėtis ir luomas, Viešpaties pašaukiami, kiekvienas savo keliu, siekti tobulybės to šventumo, kuriuo tobulas yra Tėvas“.

„Kiekvienas savo keliu“, – sako Susirinkimas. Todėl neturime prarasti drąsos regėdami, regis, nepasiekiamus šventumo pavyzdžius. Tai liudijimai, kurie padeda skatinti bei motyvuoti, bet nėra skirti kopijuoti, nes kopijavimas gali atitolinti nuo Viešpaties mums numatyto vienintelio ir savito kelio.

Svarbu tai, kad kiekvienas tikintysis įžvelgtų savo kelią ir išgautų iš savęs geriausia, ką Viešpats asmeniškai į jį įdėjo (plg. 1 Kor 12, 7), ir nešvaistytų jėgų mėgindamas pamėgdžioti tai, kas buvo sumanyta ne jam. Visi esame pašaukti liudyti, tačiau yra daug egzistencinių liudijimo formų (11).

Iš tiesų, rašydamas savo „Dvasinę giesmę“, didysis mistikas šventasis Kryžiaus Jonas net vengė nusistovėjusių visuotinių taisyklių aiškindamas, kad jo eilutės parašytos taip, jog kiekvienas jomis pasinaudotų „savaip“. Juk dieviškasis gyvenimas vieniems perteikiamas vienaip, kitiems – kitaip.

Norėčiau pabrėžti, kad tarp įvairių formų ir „moteriškasis genijus“ reiškiasi moteriškais šventumo stiliais, būtinais Dievo šventumui šiame pasaulyje atspindėti. Būtent ir tomis epochomis, kai moterys dažniausiai būdavo nustumtos į pakraštį, Šventoji Dvasia pabudindavo šventųjų, kurių žavesys duodavo pradžią naujai dvasinei dinamikai ir svarbioms reformoms Bažnyčioje. Galima paminėti šventąją Hildegardą Bingietę, šventąją Brigitą, šventąją Kotryną Sienietę, šventąją Teresę Avilietę ar šventąją Teresę Lizjietę. Tačiau čia ypač norėčiau paminėti ir gausybę nežinomų ar užmirštų moterų, iš kurių kiekviena savo liudijimo galia savaip palaikė ir perkeitė šeimas bei bendruomenes.

Tai turėtų kiekvieną uždegti bei padrąsinti atiduoti save visą siekiant prilygti vienatiniam ir nepakartojamam planui, kurio Dievas nuo amžių panoro jam arba jai: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5).

„Gaudete et exsulate“ (n. 6-13)