Mt 5, 1–12a „Palaiminti beturčiai dvasia“

Anuo metu Jėzus, matydamas minias, užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:

„Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė.

Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę.

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti.

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais.

Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Romualda Alma Vabuolaitė FDCJ

Palaiminti…

Palaiminti, anot Šv. Rašto komentatorių – žodis, išreiškiantis tokią laimę, kurios pagrindas yra gili ramybė, dieviška ramybė (graikai tuo žodžiu apibūdindavo dievų laimės būseną). Kuris iš mūsų netrokšta tokios giluminės laimės? Bet kaip mes suprantame laimę: gal tai reiškia tik gerai, maloniai jaustis?

Tačiau išklausę šios dienos Evangelijos ištrauką liekame suglumę: girdime su mūsų laimės supratimu visai nesuderinamus dalykus. Nebent jų išsipildymą perkeliame į amžinąjį, pomirtinį gyvenimą. Ar tikrai Jėzus kalba tik apie pomirtinį gyvenimą?

Nepanašu, nes Jėzus, matydamas minias, užkopė į kalną ir atsisėdo, … mokė. Atrodo, kad Jėzus panašiai kaip Mozė įteikia žmonijai (ir mums) naująjį meilės įsakymą – krikščionio tapatybės kortelę. „Palaiminti beturčiai, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys, …, persekiojami.“ Tai gal būnant tikru krikščioniu reikia daug kentėti, ištverti daug kančios, per gyvenimą eiti nuleista galva, būti silpniems?

Šie palaiminimai pirmiausia yra Jėzaus tapatybės kortelė: jis pirmasis beturtis, nes „nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save“ (Fil. 2, 6–7), mirė ir prisikėlė. Mūsų žmogiškajai prigimčiai Jėzaus išvardinti palaiminimai nėra lengvai priimtini, nes jie kalba apie mūsų pažeidžiamumą, trapumą, o mūsų prigimtis to nenori pripažinti. Tačiau tik prisiėmę už tai atsakomybę ir atėję pas Viešpatį, mes galėsime patirti palaiminimus. Jis pripildys mūsų vargingumą savęs, mūsų liūdesį – savo paguodos, pripildys mus savo romumo, savo teisumo, savo neišmatuojamo gailestingumo, tyrumo ir ramybės, o persekiojimuose – stiprybės. Jis mūsų palaiminimas.

Leiskimės užkalbinami šios dienos Dievo Žodžio, pakvieskime Jėzų į savo trapumo patirtis ir patirsime su Juo prisikėlimą bei palaimą: Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu, kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu (1 Kor 1, 31).