Mt 5, 13–16 „Jūs – pasaulio šviesa“

Anuo metu Jėzus bylojo savo mokiniams:

„Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.

Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.

Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Druska ir šviesa. Ką bendro turi Žemės mineralas ir gamtos fenomenas? Jie abu yra svarbūs mums gyvybiškai. Be šviesos tiesiog negali būti jokios gyvybės, o be druskos gyvybė, jeigu nežus iš karto, tai tikrai merdės kurį laiką, bet po to vis tiek nunyks.

Tačiau greta šių esminių jų savybių šie du dalykai kiekvienas savaip džiugina žmogų. Atkreipkime dėmesį į tai, kokia mūsų nuotaika yra saulėtą dieną, pasižiūrėkime, kaip mes skanaujame maistą, kuriame visai nėra druskos, ir kaip valgome, kuriame jos yra. Jaučiate skirtumą?

Tad, paskelbęs aštuonis palaiminimus (Mt 5, 1–12), kurie iš tiesų yra naujasis „Dekalogas“ (matyt, turėtume vadinti jį „oktalogu“ ir kartu tektų prisiminti, kad aštuoni yra visatos harmonijos ir tobulumo bei Prisikėlimo skaičius), Jėzus nori, kad šie laimingi (tikslusis „palaimintųjų“ vertimas) žmonės skleistų ir šviesą, ir teiktų gyvenimui skonį.

Tačiau Jėzus nori dar daugiau. Jis sako, kad krikščionis ne tik turi būti šviesa ir druska, bet ir skverbtis į žmones šių dalykų pavyzdžiu. Krikščionis, t. y. laimingas žmogus, turi spindėti gyvenimu, teikti jam skonį. Aišku, kad šią šviesą jis spinduliuoja ne iš savęs, bet ją arba atspindi nuo Jėzaus, arba praleidžia ją per save, t. y. nekliudo jai sklisti į kitus. Gyvenimo skonį jis dovanoja tik tuomet, kai savo druskiškumą ištirpdo kituose. Trumpam stabtelėkime ties kiekvienu iš šių dviejų Jėzaus minimų dalykų ir pasižiūrėkime, kaip apie jų savybes yra kalbama kituose Biblijos vietose.

Pirmiausia – šviesa. Dažnas šios ištraukos skaitytojas galėtų paprieštarauti: „Juk Jėzus nesako, kad jūs atspindite mano šviesą, kad jūs praleidžiate ją per save!“ Taip, šioje ištraukoje jis to nesako, tačiau kitose vietose (o Bibliją yra skaitoma visa, ne atskiromis dalimis) Jėzus sako: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti“ (plg. Jn 15, 5b), o apaštalas Jonas prideda: „Kas myli savo brolį [o meilė artimui – tai Jėzaus priesako vykdydamas, kitais žodžiais tariant, gyvojo santykio su Jėzumi turėjimas], tas pasilieka šviesoje ir jame nieko piktinančio nėra“ (plg. 1 Jn 2, 10), apaštalas Paulius sako dar konkrečiau: „Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje [AMJ: išskirta mano]. Elkitės kaip šviesos vaikai“ (Ef 5, 8). Taigi, priimdami prieš tai Jėzaus vardintus palaiminimus, mes esame perkošiami Jo šviesa ir spindime ja, esame ne Jis, bet Jo vaikai.

Antra – druska. Kaip jau sakiau, druska naudinga tuomet, kada ji išnyksta, t. y. kai pasisavinama. Turint omeny šias jos savybes, kur čia neprisiminsi garsiųjų evangelinių eilučių: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12) ir „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24) [išskirta AMJ]. Taigi visiškai ištirpti dėl kitų, kituose.

Kokios išvados peršasi po šių apmąstymų? Nežinau, kaip jums, bet man jos tokios: negalima taupyti savo gyvenimo (prisiminkime „nusiraminusi kvailį“ plg. Lk 12, 16–21), jis turi virsti arba Jėzaus šviesą atspindinčiu veidrodžiu, arba skaidriausiu (be jokių dėmių, t. y. nuodėmių) langu, pro kurį netrukdomai skverbsis Jėzaus šviesa į kitus žmones. Ir ši šviesa turi skaninti gyvenimą, kad mūsų „džiaugsmui nieko netrūktų!“ (Jn 15, 11). Amen.