2020 06 27

Kun. Jacek Paszenda, SDB

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mt 8, 5–17 „Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės prie vaišių stalo“

Kun. Jacek Paszenda, SDB. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sugrįžus į Kafarnaumą, kreipėsi į Jėzų šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžuotas ir baisiai kankinasi“. Jėzus jam tarė: „Einu pagydysiu jį“.
Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro“.
Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie vaišių stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik namo, ir tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo.
Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir tarnavo prie stalo.
Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus sergančius. Taip išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Jacek Paszenda, SDB

„Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“, – ką mums primena šis šimtininko, pagonio, išpažinimas? Be abejo, mūsų maldą prieš pačią Komuniją: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks.“ Taip, tai yra tie patys žodžiai tiktai pritaikyti mums.

Kai apie tai galvoju, drebu. Kodėl? Nes bijau, kad mano tikėjimas nėra toks stiprus. O kartais šiuos žodžius kartoju su visais iš pripratimo, galvodamas apie kitus reikalus, o ne apie tai, ko prašau, ne apie Tą, kurį kviečiu į savo širdį. Kartais nesuvokiu, kad ir man reikia išgydymo: mano širdžiai, mano sielai, mano kūnui, mano valiai, mano santykiams, mano svajonėms, mano silpnybėms, mano ydoms… O užtenka tiek nedaug – paprastai, su tikėjimu pasikviesti Jėzų pas save. Tik tada vyksta gydymas, nes Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas…

Labai džiaugiuosi, kad vėl galiu perskaityti šią ištrauką. Gal nuo šiol šiuos žodžius tarsiu bent dėmesingai, iš visos širdies kviesdamas Jį pas save, atiduodamas Jam viską, ką turiu. Nes Jis yra mano vienintelė viltis.