Mt 9, 1–8 „Minios šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms“

Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“

Kai kurie Rašto aiškintojai ėmė niurnėti: „Tasai piktžodžiauja!“

Skaitydamas jų mintis, Jėzus tarė: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje? Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“

Šis atsistojo ir nuėjo namo.

Visa tai pamačiusios, minios išsigando ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja – ses. Benedikta Rollin RA

Šios dienos evangelija užbaigia septynių stebuklų seriją (Mt 8,1 – 9,7). Atrodo, kad visi šie pasakojimai pabrėžia Jėzaus galią. Tačiau šį kart į akis krenta tai, kad evangelinės ištraukos centre (8, 17) randame evangelisto parinktą citatatą – Izaijo pranašystę apie

kenčiantį tarną: „Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas“. Tai aiškus mokymas apie tai, kad Jėzus nėra kažkoks supermenas-stebukladarys, burtininko lazdele lengvai sprendžiantis visas mūsų problemas, tarsi kokia nemokama dangiška draudimo kompanija.

Šia citata Matas kviečia suvokti, kad stebuklai yra išganymo, kuris Jėzui kainavo gyvybę, ženklai. Žmogaus Sūnus gali atleisti nuodėmes ir prikelti žmogų vien todėl, kad visas žmonijos nuodėmes ir pačią jos mirtį Jis prisiėmė.

Kitas stebuklų pasakojimų (8,18-22) intarpas pateikia mokinystės sąlygas – kas nori sekti Jėzų, turi žinoti, kad „Žmogaus Sūnus neturi, kur galvos priglausti“. Nėra lengvo Jėzaus sekimo. Būti Jo išgydytam nereiškia pagaliau patogiai gyventi.

Šios dienos pasakojime paralyžiuotasis, gavęs atleidimą ir išgydymą, yra pakviestas keltis ir paimti į rankas savo neštuvus – simboliškai išjudėti iš sąstingio ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą.

Maldoje įdėmiai klausykimės Jėzaus žodžių pasakytų paralyžiuotajam ir mums: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“, ir „Imk, pasiimk savo neštuvus ir eik namo!“ Esame kviečiami ne teoriškai, o iš širdies gelmių tikėti, kad Dievas Jėzuje užmiršta mūsų nuodėmes ir kad Jis pasitiki mumis: pastatęs ant kojų, Jis liepia „grįžti namo“ į savo gyvenimą ir keliauti kaip laisvas, prikeltas žmogus.