Mt 9, 35 – 10, 1. 5a. 6–8 „Matydamas minias, Jėzus gailėjosi žmonių“

Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales.

Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.

Tuos mokinius Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:

„Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Šios dienos Evangelijos ištrauka truputėlį sausoka. Minima, kad Jėzus eina per miestus ir kaimus, skelbdamas Gerąją Naujieną, kad Jam gaila žmonių. Atrodo, lyg būtų metraštyje konstatuojami faktai. Tačiau ką galima išsinešti į savo konkrečią adventinę aplinką iš šio Evangelijos teksto?

Pirmiausia tai, kad Viešpats turi laiko žmonėms. Jam gaila žmonių, suvargusių ir nelaimingų. Gaila visų. Be abejo, gaila ir tų, kurie yra priversti kęsti šaltį ir abejingumą, tų, kurie laukia karštos sriubos lašelio, taip pat ir tų, kurie, pažinę pasaulio vertes, dar neišmoko pažinti tikrosios meilės, Viešpaties. Reikia pripažinti, kad tai – visokeriopai apgailėtinas vaizdas.

Tačiau ką daryti? Ar užtenka tik sunerti rankas, sukišti jas į kišenes, kad tamsiais žiemos vakarais būtų šilčiau, ir daugiau nieko? Tikrai ne.

Adventas mus tiesiog įpareigoja apsiginkluoti viltimi. Apėjęs daugybę miestų ir kaimų, Jėzus tikrai ateis ir į tas vietoves, kuriose esame mes šiandien ir dabar „suvargę, lyg avys be piemens“, laukiantys.