Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mt 9, 9–13 „Ne sveikiesiems reikia gydytojo“

Kun. Gediminas Jankūnas. Bernardinai.lt nuotrauka

Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Eik paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį.

Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, ėmė priekaištauti jo mokiniams: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“

Šitai girdėdamas, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos skaitinį komentuoja – kun. Gediminas Jankūnas

MEDITUOTI – „Ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių…“

Gerai, kad nepasirinkau muitininko profesijos. Atrodo, kad šioje Evangelijoje būti muitininku ir nusidėjėliu – vienas ir tas pats. Žinoma, kad ir tarp muitininkų pasitaiko nusidėjėlių, bet juk tikrai ne visi. Dabar negaliu pasakyti, bet iš seniau atsimenu žiniasklaidos istorijas ir suaugusiųjų pokalbius, kokie korumpuoti yra tie muitininkai: reikalauja kyšių, atsižvelgdami į žmogaus galimybes, ima nevienodus mokesčius. Panašu, kad Evangelijoje aprašomas muitininkas Matas galėjo būti lengvai priskirtas prie būtent tokių „korumpuotų“ muitininkų. Tad visai nenuostabu, kad jo draugiją sudarė kiti tokie pat muitininkai ir nusidėjėliai. Įdomiausia tai, ką padaro Jėzus: Jis neatsiriboja nuo šios grupės, turinčios savo kultūrą, vidinius gyvenimo ir bendravimo dėsnius. Atrodo, kad Jis visai nebijo juos užkalbinti ir galiausiai atsidurti jų rate.

O ar tokių žmonių kaip Matas ir kiti nusidėjėliai nereikėtų vengti? Ar mamos mūsų nemokė, kad reikia neprasidėti su blogais žmonėmis? O kartu labai sunku pasakyti, kuris žmogus iš tiesų yra blogas. Juk dažnam ant kaktos neparašyta. Lygiai taip ir apie nusidėjėlius. Šventieji tai turi aureolę, o nusidėjėliai – jokio išskirtinio ženklo. Nebent pyktį ar liūdesį, neramybę savo žvilgsnyje, bet ir tai galima paslėpti po madingais saulės akiniais. Lyg ir žinome, kas yra kas, kas tie muitininkai ir nusidėjėliai, bet pažvelgę iš arčiau, susiduriame su sunkumais, kai konkrečius žmones reikia atpažinti ir priskirti juos „šventųjų“ ar „nusidėjėlių“ kategorijai.

MELSTIS – „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos…“

Tikri Viešpaties žodžiai, kaip malda: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.“ Pats Dievas pasako žmogui, kas Jam svarbiau, o mes dažnai manome, kad Dievui reikia mūsų aukų. Bet ir vėl, kas yra gailestingumas? Juk Dievo nereikia gailėtis.

Gailestingumas yra tai, ką patiriame ir kuo dalijamės būdami žmonėmis. Gailestingumas, kaip ir atleidimas, atgimdo, dovanoja naują progą būti kitokiu, būti kitaip. Parodyti kam nors gailestingumą – tai dažniausiai reiškia atleisti, susitaikyti, nebepriekaištauti, neversti jaustis skolingam, nekaltinti. Ar ne toks esi, Dieve, su manimi, su visais, kai per savo Sūnų Jėzų Kristų dovanoji mums gailestingumą? Duodi mums tai, kuo galėtume naudotis ne tik patys, bet ir dalytis vieni su kitais. Nori, kad taptume Tavo gailestingumo įrankiais ir liudytojais, kad per mus, patyrusius Tavąjį gailestingumą, jį patirti galėtų ir kiti.

Nežinau kodėl, bet auka kartais atrodo lengvesnis dalykas negu būti gailestingam. Auka gali būti labai išoriška: nunešiau, padėjau, padaviau, įmečiau ir užmiršau. O gailestingumas – čia tai reikia dirbti su savimi, čia reikia atsiverti, pagalvoti, apsispręsti ir, nepaisant nieko, laikytis savo apsisprendimo. Vidinės nuostatos sunkiau už išorinę elgseną. Bet ir vėl – širdį labiausiai paliečia tai, kas ateina iš kito žmogaus vidinių nuostatų, o ne išorės. Gailestingasis Jėzau, padėk man, patyrus Tavo gailestingumą, būti gailestingam, Tavo atlaidumą – būti atlaidžiam, Tavo meilę – būti mylinčiam, Tavo drąsą – nesivadovauti stereotipais, nebijoti peržengti žmones skiriančių ir skirstančių ribų bei kategorijų.

KONTEMPLIUOTI – „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams…“

Jėzus yra gydytojas tik tiems, kurie serga. Dievo atleidimas – tik tiems, kurie gailisi nusidėję. Geroji Naujiena – tik tiems, kurie yra patyrę, kas yra „blogoji naujiena“. Fariziejai ir yra tie, kuriems Jėzus – nei gydytojas, nei gailestingumas, nei Geroji Naujiena. Kad suprastume muitininko Mato atsivertimo džiaugsmą, reikia patirti jo, kaip visų niekinamo ir nekenčiamo muitininko, kolaboranto su romėnų valdžia, dalią. Būti atmestam daugumos ir priimtam tik nedideliam ratelyje „savų“, kuriais vargu ar gali pasitikėti ir visa jiems atverti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip dažnai nenorime priimti kito žmogaus atsivertimo stebuklo. Manome, kad jis arba ji jau nebegali pasikeisti, pakilti, sustoti, apsispręsti kitaip. Paliekame juos tam tikrose kategorijose. Ir nebendraujame, vengiame susitikti, nukreipiame žvilgsnį ar kalbą, apsimetame, kad jų išvis nėra, arba trokštame, kad jų daugiau nebebūtų.

Dieviškasis Gydytojas Jėzus žino, kad be kraujo, be susitepimo, be rizikavimo būti atmestam, apšauktam, purvais apdrabstytam, – trokštamo išgydymo neatneš. Kitais žodžiais sakant, negali būti gydytojas, jeigu bijai kraujo, negali būti policininkas, jeigu bijai eiti ten, kur niekas kitas neina, negali būti gaisrininkas, jeigu bijai ugnies, negali būti krikščionis, jeigu bijai susitikti kryžių. Bet kaip svarbu ir reikalinga, kad ten, kur liga, ateitų gydytojas, ten, kur nelaimė – pasirodytų policininkas, ten, kur gaisras – atvyktų gaisrininkas, ten, kur kryžius – sutiktum krikščionį. Juk laiku ir vietoje pasirodę žmonės tampa Gerąja Naujiena, dovanoja kitokio gyvenimo galimybę, padeda įveikti kryžiaus kelią, kad pasiektume Prisikėlimo ryto viršūnę.

Popiežius Pranciškus savajam herbui pasirinko žodžius „Miserando atque eligendo“, kuriuos sunku išversti, jie kaip tik aprašo muitininko Mato pašaukimo akimirką. Galima būtų versti: „Gailestingai pasižiūrėjo ir išsirinko“, kitais žodžiais tariant – pirmiau nei pašaukė Matą būti savo mokiniu, parodė jam gailestingumą. Tokia yra Jėzaus laikysena, kurią savo tarnystėje atkartoja popiežius Pranciškus, ir turėtume pakartoti kiekvienas iš mūsų. Pirmiau nei ką nors apie ką nors nusprendžiame, parodyti gailestingumą. Nes, prisimenant dykumos tėvų posakį, „Šiandien jis nusidėjėlis, rytoj – aš“, šiandien jam reikia parodyti gailestingumą, rytoj – man.

„Magnificat“ 2014 m. Nr.7

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.