Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Mūrines bažnyčių sienas keičia elektroninė erdvė?

Gintarė Stasiulytė. Vladimiro Ivanovo / VŽ.lt nuotrauka

Akmeniniu šalčiu pulsuojančiu Šv. Petro aikštės grindiniu lėtai žengia Šventasis Tėvas. Vakaro prietemos pridengtos jo akys nedrįsta pakilti aukščiau pėdų. Vietoj įprastos tūkstantinės tikinčiųjų minios šįkart Katalikų Bažnyčios vadovą pasitinka tik pritariamai bejėgiškai nusviręs žvilgsnis. Žvilgsnis lietaus nuožmiai plaunamos Jėzaus statulos. Žvelgdama per kompiuterio ekraną į šį nejaukų momentą, svarstau. Ar toks reginys – tik viena iš mus namie ilgą laiką įkalinusios pasaulinės COVID-19 pandemijos laikinųjų pasekmių? Ar visgi tai – netolima mūsų Bažnyčios ateitis, virtualiam gyvenimui vis labiau užgožiant gyvą bendravimą, gyvą susitikimą? O mes ir nesipriešinam tam. Dar garuojantį maistą ar kinišką sulčiaspaudę tarpduryje paduoda pailsęs kurjeris, psichoterapeutas nosinaitę tau tiesia per „Zoom“, o gimtadienio atvirukus skaičiuoji savo feisbuke. Patogu. Greita. Vieniša.

Nuo klaupto prie kompiuterio

Viena pirmųjų, pradėjusių vystyti virtualios bažnyčios idėją, yra Amerikos evangelikų bažnyčia Life.Church. Įkurta 1996-aisiais ir jau nuo 2007 m. transliuojanti pamaldas internetu. Skatindama prie jos jungtis bažnyčias iš viso pasaulio, pastaroji taip pat sukūrė „Church Online“ platformą. „Pastatai gali būti uždaryti, bet Bažnyčia išlieka atvira“ – skambi frazė pasitinka mane tituliniame jų svetainės puslapyje.

JAV evangelinės bendruomenės „Life.Church“ vyriausiasis pastorius Craigas Groeschelis. „Life.Church“ nuotrauka

Nors prieš daugiau nei dešimtmetį Mišias internetu transliavo vos kelios bendruomenės, dabar skaičiuojama šimtai ar net tūkstančiai skirtingo dydžio ir populiarumo bažnyčių, vykdančių šią veiklą.

„Keičiasi laikai, keičiasi ir ryšys su Dievu. Ryšys vis gerėja: buvo 3G, 4G, dabar jau artėjame prie 5G. Ir su Dievu reikia atrasti tokį ryšį, kuris mums, šių laikų žmonėms, kalbėtų“, – tokią šmaikščią, bet taiklią metaforą telefoninio (juk karantinas) pokalbio metu išgirstu iš vieno įtaigiausių kunigų Lietuvoje – Algirdo Toliato. Jis yra vienas pirmųjų mūsų šalies kunigų, pradėjusių sparčiau žingsniuoti šiuolaikinių technologijų integravimo keliu. Iš pradžių internetinėje svetainėje dėjęs pamokslų garso įrašus, prieš kelerius metus, paragintas bendruomenės narių, startavo su feisbuko „Live“ Mišių transliacijomis. „Iš pradžių ši mintis man nuskambėjo keistokai. Bet, įgyvendinus šį sumanymą, pamačiau, kad idėja pasiteisino. Tiesioginės Mišių transliacijos mažina atskirtį ir leidžia sveikatos problemų kamuojamus ar užsienyje bei atokiame Lietuvos mieste gyvenančius tikinčiuosius padaryti visaverčiais bendruomenės nariais.“ Kunigas labai džiaugiasi galėdamas virtualiu būdu bendrauti su žmonėmis per karantiną – jei nebūtų šios galimybės, būtų stojusi dviejų mėnesių tyla.

Dvasininkas ryžtingai nusiteikęs ir toliau ieškoti būdų, kaip bendravimą virtualiai padaryti dar kokybiškesnį. Pritarkime, kad trūkinėjantis ryšys ar transliacijos metu kunigą puošiantys nuotaikingi filtrai šiek tiek išbalansuoja.

Mane maloniai nustebino dar vienas kunigo Algirdo pasirinktas originalus būdas pasibelsti į tikinčiųjų širdis. Prieš keletą metų jis pradėjo žmones į Mišias kviesti SMS‘ais. Ne, jų turinys tikrai nepanašus į apsimestinai malonų priminimą susimokėti sąskaitas. Tai – trumpi būsimų Mišių anonsai.

Kunigas Algirdas Toliatas. Elvio Žaldario nuotrauka

„Šios žinutės kaip sekmadieniniai varpai, kviečiantys į bažnyčią. Pagrindinis jų principas – užkabinti, paraginti žmogų. Net negalintieji ateiti pasiklausyti pamokslo prašydavo neišbraukti jų iš kviečiamųjų sąrašų, nes neretai atsiųsta mintis lydėdavo juos visą savaitę lyg mini pamokslas“, – noriai kilusią idėją detalizuoja dvasininkas.

Kunigo Algirdo vykdomos tiesioginės Mišių transliacijos susilaukia vidutiniškai 3 tūkst. peržiūrų. Daug daugiau, nei gali tilpti žmonių bet kurioje Lietuvos bažnyčioje. Tokiu būdu kiekviena svetainė, kiekvienas bendrabučio kambarys, kiekviena kavinė, teikianti prieigą prie bevielio interneto ryšio, tampa lyg nauja bažnyčios pastato dalimi. Jei tikėsim žiūrovų pamaldumo tvirtumu ir kad įrašus susikaupę jie peržiūri iki galo – kunigo tikslas išties pasiektas. O palikus vaizdo įrašus socialinio tinklo profilyje, išlieka ir pakartotinės peržiūros galimybė. Kas bažnyčioje, trumpam prisnūdus, jau, deja, neįmanoma.

Programėlės, vedančios arčiau Dievo

Jei dar kyla abejonių dėl religijos ir technologijų suderinamumo, siūlau pažvelgti į Vatikano siunčiamas žinutes pasauliui: pristatytas išmanusis rožančius, „Vatican Audio“, „Radio Vaticana“ programėlės, jau dešimtmetį vyksta rankraščių skaitmeninimas. O ir pats popiežius Pranciškus socialiniame tviterio tinkle turi daugiau nei 18 mln. sekėjų, kuriems kasdien skelbia po žinią, mintį ar sentenciją.

„Raginu visų pirma jaunimą parsisiųsti programėlę „Click To Pray“ ir kalbėti kartu su manimi Rožinį už taiką“, – 2019 m. žiemą iškilmingai tarė popiežius Pranciškus ir, paspaudęs mygtuką planšetinio kompiuterio ekrane, sukūrė savo paskyrą „Click to Pray“ tinkle. Jame skelbiamos popiežiaus maldos intencijos, ir prisijungusieji gali jomis melstis kartu su Šventuoju Tėvu. Jei nekalbate itališkai, tai papildomai įsidiegę „Vatican Audio“ programėlę galėsite girdėti tiesioginius vertimus į keletą kitų kalbų.

2019 m. rudenį pristatytas ir kartu su „Click to Pray“ programėle veikiantis išmanusis rožinis „eRosary“. Tai – paprastą apyrankę primenantis dešimties juodojo agato ir hematito karoliukų vėrinys su kryžiumi. Norint jį aktyvuoti, reikia tik persižegnoti. Taisyklingai, žinoma. Prietaisas taip pat skatina vartotojus sveikiau gyventi ir pateikia nueitų žingsnių bei sudegintų kalorijų skaičių. Na ką, lieka tik išsitraukti iš kiaulės taupyklės 129.99 eurų, apsivilkti sportinę aprangą ir melstis, kad išmanusis rožančius neišsikrautų vidury maldos.

Išmanusis rožinis (eRosary). „Vatican News“ nuotrauka

Nedrįstantiems tikram kunigui išpažinti savo slapčiausių nuodėmių, socialinių tinklų kūrėjai taip pat siūlo alternatyvą. Jau nuo 2012 m. yra galimybė tai anonimiškai atlikti „Whisper“ mobiliojoje programėlėje. Aprašai savo nuodėmingą potyrį, parenki jį atitinkantį dramatišką paveikslėlį ir pasidalini su kitais vartotojais iš viso pasaulio. Pastarieji gali sureaguoti į tavo įrašą ir su tavimi susisiekti. Gal užsivilkę įsivaizduojamą sutaną duos ir taip norimą išrišimą? Kaupiamas nuodėmių archyvas, kuriame pastarąsias gali skaityti pagal naujumą, populiarumą ar vietą. Taip, dažnu atveju turėsi leisti „Whisper“ pasiekti tavo buvimo vietą. Kyla tik viena dvejonė: pasitikėti šios nekatalikiškos programėlės kūrėjų bei hakerių sąžine ar visgi realaus kunigo duotų tylos įžadų tvirtumu? O ir tikrąjį išrišimą gali suteikti tik jis.

Atlikus nuoširdžią išpažintį ir sukalbėjus už atgailą tris „Sveika, Marija“, reikėtų ir paaukoti. Tikriausiai ne vienas esate susidūrę su situacija, kai bažnyčioje, nenumaldomai prie jūsų artėjant pinigų krepšeliui, įnirtingai ieškote grynųjų pinigų aukai. Visgi pastangos būna bergždžios. Lieka tik nuleisti akis, kad neužkliūtum už smerkiančių suolo kaimynų žvilgsnių.

Ačiū Aukščiausiajam (kad neminėčiau tikrojo vardo be reikalo), kai kurios Lietuvos bažnyčios mūsų patogumui jau pateikia alternatyvių mokėjimo būdų. Bernardinų bažnyčioje auką galima palikti nuskaičius QR kodą, Šv. Mikalojaus bažnyčioje – išsiunčiant SMS žinutę. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje paaukoti galima ir pavedimu per mokėjimo platformas „PaySera“ bei „PayPal“. Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilika galimybę auką palikti kortele siūlo jau trejus metus. Tikiu, kad minėtų aukojimo būdų įvedimas išlaisvina kunigus nuo papildomo vargo įnešant grynuosius į banko sąskaitą. Noriu tikėti, kad skatina ir apskaitą dorai susitvarkyti.

„Like“ prieš „Amen“

Valio Mišių transliacijoms internetu, valio išmaniosioms programėlėms ir tris kartus valio Bažnyčios atstovų iniciatyvai neatsilikti nuo naujovių. Bet kur ta riba, ties kuria jau reiktų pristabdyti? Ar visgi kelsim visą Bažnyčią į elektroninę erdvę? Iškeisim garsiai tariamą „Amen“ į braškiai spaudžiamą „Like“?

Unsplash.com nuotrauka

Vedama smalsumo, ką apie Bažnyčios ir technologijų santykį galvoja mane supanti aplinka, nusiunčiau kelis klausimus savo draugams. Taip pat paraginau juos į diskusiją įtraukti ir likusius šeimos narius. Nors ir nujausdama, kokią poziciją jie gali pasirinkti, likau maloniai nustebinta. Ir ne dėl audioįrašuose išgirstų žodžių, bet balsuose jaučiamo ypatingo susikaupimo bei kylančios nuostabos atsakinėjant. Gal išties jau pamiršom tą nuolatinį vaikišką „Kodėl?“

„Ten kaip psichoterapija“, – atsidūsta Indrė, paklausta, kodėl jai svarbi fizinė bažnyčia. Vėl giliai įkvėpusi priduria: „Gi bažnyčių pastatai nuo seniausių laikų ne veltui puošiami įvairiausiomis skulptūromis, freskomis, o langai marginami vitražais. Ne veltui bažnyčios puoselėjamos ir šiomis dienomis. Visa tai tam, kad žmogui ten būtų jauku, kad jis galėtų atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienos. Ne visi turi tokią galimybę savo namuose.“

Jaunajai kartai antrina ir draugų tėvai: „Žiūrėjau Mišias internetu tris kartus. Pavyko netgi labiau susikaupti nei savo bažnyčioje. Mat neplepėjo už nugaros sutūpusios kaimo moteriškės“, – naujais potyriais dalijasi Kazimieras. Bet paklaustas, ar norėtų, kad Mišios visada vyktų tik internetu, nuožmiai purto savo žilą galvą: „Išėjimas į bažnyčią man yra pasižmonėjimas: po Mišių pasikalbam su kitais kaimo gyventojais, per didžiąsias metų šventes ir giminaičiai atvažiuoja.“

Diskutuojant su Juze, kodėl, jos manymu, ji taip stipriai prisirišusi tik prie savosios bažnyčios, išsigrynina labai aiški priežastis. Tą bažnyčią kūrė, nuolat atnaujina visa kaimo bendruomenė vieningai: „Kas kilimą naują padovanojo, kas naujas žvakides nupirko, kas dulkių siurblį atnešė. Patys ir grindis dėjom, o rudens sekmadieniais bažnyčią puošiam savo augintomis ryškiaspalvėmis chrizantemomis.“

Popiežiaus Pranciškus ir jo „Urbi et Orbi“ nuotoliniu būdu. EPA nuotrauka

Teoriškai ar praktiškai?

Pokalbio su Juze metu išryškėjo ne tik fizinės bažnyčios svarba, bet ir realios, gyvos bendruomenės poreikis. O socialinių tinklų grupes pildantys žmonės, drįsčiau teigti, savaime netampa bendruomene. Dažnai jos tėra silpnais ryšiais susijusios individų grupės, kuriose išnyksta tai, kas tikroje bendrystėje kelia iššūkius ir padeda bręsti.

Būdami tam tikros bažnytinės bendruomenės nariais ir rinkdamiesi sutartoje vietoje, sutartu laiku ir su žmonėmis, kurių patys nepasirenkame, esame tam tikru būdu ugdomi. Ugdomi sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesį, užleisti vietą vyresniajam, linkėti vieni kitiems ramybės pakėlus akis ir nesispyriojant susikabinti rankomis „Tėve mūsų“ maldos metu. Ugdomi ne teoriškai, o praktiškai.

Karantinas buvo rimtas egzaminas, patikrinęs Bažnyčios ir parapijos bendruomenės ryšio stiprumą. Priminsiu, kad Bažnyčia yra nepriklausoma nuo valstybės, tad į jos teikiamą pagalbą pretenduoti negali. Ji priklauso tik nuo parapijiečių dosnumo ir jų galimybių remti Bažnyčią. Sakyčiau, šį egzaminą išlaikėm. Kunigai interneto dienraščiuose reiškia padėką parapijiečiams už nuolatinį domėjimąsi jais, už siunčiamus pinigus jų išlaikymui.

„Visai neseniai jaunas šeimos tėvas parašė man ir pasidomėjo, ar turiu apsauginių kaukių ir dezinfekcinio skysčio. Nespėjau jam atsakyti, o jis jau stovi prie durų“, – kalbėdamas leidiniui „XXI amžius“ jaudulio bei džiugesio neslėpė kunigas Marius Talutis.

Kun. Virginijus Veilentas aukoja šv. Mišias Bistrampolio dvaro aerodrome.
Rimvydo Ančerevičiaus nuotrauka

Dvasininkai taip pat stengėsi neprarasti glaudesnio ryšio su tikinčiaisiais. Internete buvo (ir vis dar yra) išspausdinti jų, vienuolių bei kitų pasauliečių kontaktai, kuriais žmonės galėjo kreiptis kilus dvasinės pagalbos poreikiui. Panevėžio rajone tikintieji galėjo dalyvauti ir drive-in Mišiose.

Pabaigoje pateiksiu pagrindinę kunigo A. Toliato interviu metu išreikštą mintį – vien virtualiai gyva bendruomenė niekada neatsiras. Išmaniosios technologijos yra tik priemonė palaikyti bendravimą, dalintis informacija.

„Nors ir gali šeimos nariams paskambinti telefonu, pakalbėti nuotoliniu būdu, tai nepakeis realaus apkabinimo. O jeigu visgi tau to netrūksta, vadinasi, tas ryšys ir nėra toks brangus“, – sugretinęs bendruomenę su šeima užbaigė pokalbį dvasininkas ir padėkojęs išskubėjo į suplanuotą videokonferenciją su parapijiečiais.

Nesvarbu, ar per šv. Velykas persižegnoję klaupėmės ant to šalto akmeninio Šv. Petro aikštės grindinio, ar susirangę sofoje spustelėjome tiesioginės pamaldų transliacijos mygtuką. Virtualios Bažnyčios judėjimui turėtume būti dėkingi už galimybę naujai įvertinti tai, ką apskritai mums reiškia Bažnyčia. Ką mums reiškia būti jos dalimi.