„Mus pasiekė draugo skambutis, jog reikia jau rytoj visureigio, kadangi jų visureigiai sušaudyti ir susprogdinti.“ Lenktynininkų pagalba Ukrainai

Šis klubas, vienijantis automobilių entuziastus, dalyvaujančius autosporto renginiuose, prieš trejus metus užmezgė ryšius su Ukrainos sporto federacija ir pradėjo rengti Ukrainos ir Lietuvos ralio varžybas. „Daug mūsų bičiulių prisijungė prie Ukrainos teritorinės gynybos pajėgų. Jie prašo įvairiausių dalykų, kurių karo apimtoje šalyje trūksta. Jų pagalbos prašymu dalinamės ralio bendruomenėje, bičiuliai ir rėmėjai aukoja pinigus, už kuriuos perkame būtiniausius daiktus savo draugams ir vežame juos į Ukrainą.“

Pirmasis automobilis, skirtas Ukrainai, buvo pristatytas jau antrąją karo dieną. „Mus pasiekė draugo skambutis, jog reikia jau rytoj visureigio, kadangi jų visureigiai sušaudyti ir susprogdinti. Pasidalinau ta žinia savo feisbuko paskyroje, ir po dvidešimties minučių atsirado verslininkas, kuris mums tą visureigį padovanojo. Paskambinau savo tėčiui, ir mes dviese po kelių valandų išgabenome tą automobilį į Ukrainą.

Pirmosiomis karo dienomis visur tvyrojo chaosas, tad pasienyje užtrukome apie 14 valandų, kol galiausiai tinkamai įforminome automobilio įvežimą. Pasienyje tuo metu buvo susidariusios didžiulės eilės, siekiančios 30–40 kilometrų, tad nusprendėme vykti gilyn Lvivo link ir ten perduoti tą automobilį. Grįžti atgal mums buvo lengviau, išvengėme eilių pasienyje, nes vežėme humanitarinę pagalbą, turėjome europietiškus pasus“, – pasakoja K. Kairys.

Pasak pašnekovo, pasidalinus socialiniuose tinkluose žinia apie nuvežtą automobilį, pasipylė skambučiai su klausimais, kaip galima prisidėti. Vos per kelias dienas atsirado dar du automobiliai, gausybė higienos priemonių, šarvinių liemenių – visa tai po savaitės vėl buvo išgabenta į Ukrainą. Tarp lietuvių ir Ukrainos kovotojų užsimezgė bendradarbiavimas: ukrainiečiai iš fronto atsiųsdavo sąrašus, nurodydami, kokių daiktų būtiniausiai reikia. Į Ukrainą gabenami geros techninės būklės automobiliai, kuriuos Karolis stengiasi nupirkti kuo pigiau. Ukrainiečiams svarbu, kad automobilis važiuotų – jiems nereikia kondicionieriaus ar panoraminio stogo, svarbu, kad būtų keturi ratai ir dyzeliu varomas automobilis.

„Pirkdami automobilius dažnai gaudavome ir nuolaidų: sužinojęs, kad automobilis skirtas Ukrainai, pardavėjas nuleisdavo vieną kitą tūkstantį eurų. Bet sykį pasitaikė, matyt, prorusiškas pardavėjas, atsisakęs parduoti automobilį, atseit „jie ten patys su savimi kariauja…“ – pasakoja K. Kairys, nuo karo pradžios jau penkis kartus visureigius gabenęs į Ukrainą. Šiuo metu ten keliauti sudėtinga: fronto linijai pasislinkus į pietus tenka važiuoti kone per visą šalį, arčiau fronto, kadangi kariaujantiems kolegoms tenka skirti nežmoniškai daug laiko, norint atvykti pasiimti lietuvių pagalbą.

„Vieną kartą buvome patekę į raketų antskrydį – bombardavo naftos bazę Lvive, o mes stovėjome tik už 400 metrų nuo jos. Sėdėjome automobilyje, laukdami savo bičiulių, ir staiga jis stipriai sujudėjo – pamanėme, kad į mus kažkas atsitrenkė. Tuo metu dvi raketos šalia mūsų nukrito, o sprogimo banga net pastūmė automobilį…“

Nebe pirmą kartą kertantys Ukrainos sieną vyrai yra pastebėję, kad kai kurie Ukrainos pasieniečiai pelnosi iš situacijos. „Važiuojant pirmą kartą manėme, kad mus sutiks išskėstomis rankomis – jūs tik važiuokit, tik vežkit paramą. Tačiau pasieniečiai, tikrinę mūsų vežamų daiktų sąrašą, paprašė prožektorių: arba duokite jų, arba reikės ilgai stovėti eilėje. Tą sistemą perpratę dabar kiekvieną kartą vežame tam tikrų daiktų, kad nebereikėtų stovėti keliolika valandų.

Keli nupirkti prožektoriai mums kainuoja pigiau, nes vėlai kirtę sieną rizikuojame atsidurti Ukrainoje per komendanto valandą ir teks laukti visą naktį iki šeštos valandos ryto. Kai apie situaciją papasakojau savo kovojantiems draugams, šie atsiprašinėjo dėl tokių pareigūnų elgesio. Iš penkių kartų bent tris kartus strigome pasienyje dėl kažkokių menkniekių“, – pasakoja K. Kairys.

Dakaro ralio dalyvis, profesionalus motociklininkas Balys Bardauskas, vadovaujantis Vilniaus miesto motosporto klubui, Ukrainos kariuomenei gabena motociklus. „Pirmosiomis karo dienomis aš Ukrainos kariškiams pasakiau, kad turėdami motociklus jie įgaus pranašumą, nes dėl jų mažumo ir mobilumo priešas gali paprasčiausiai jų nepastebėti. Tuomet dar buvo sniego, žiema, ir nelabai kas suprato, kokia ta mano idėja. Bet aš nuolat apie ją primindavau, tad jau kovo 2 d., grįždami iš laukų, kariai prakalbo apie tai, kaip būtų puiku turėti motociklų. O čia aš gi nuolat juos siūliau“, – šypsosi B. Bardauskas.

Kovo 8 d. į Ukrainą buvo išsiųsti pirmieji keli motociklai, o kovo 10 d. ukrainiečiai sakė, kad „tie motociklai yra itin gerai“. Netrukus buvo surastas motociklus aptarnaujantis žmogus, ir dabar jie gabenami nuolat. „Sulaukiu skambučių ir paramos iš stambesnių verslininkų, bet lietuvių parama yra mažoji dalis. Daugiausia remia ukrainiečiai, gyvenantys ne Ukrainoje. Vežame tik naujus vienos markės motociklus, kad, jei sulūžtų, galėtume greitai pristatyti dalis. Dylančias dalis įdedu iškart. Aš pats juos sukraunu, nuvežu, detales gabenu. Atgarsis apie tuos mūsų motociklus yra ypač geras, prieš kelias dienas Charkivo kovotojai irgi pareiškė, kad nori motociklų. Na, o jie kainuoja per 10 000 eurų. Jau beveik pusė milijono eurų surinkta tiems motociklams“, – sako lenktynininkas.

Parama VšĮ „Ralio draugai“: Šiaulių bankas, a. s. LT447180300009700157, mokėjimo paskirtis: parama Ukrainai.

Parama VšĮ Vilniaus miesto motosporto klubas: „Luminor“ bankas, a. s. LT624010051001960232, mokėjimo paskirtis: parama Ukrainai.