Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Mūsų Julius

Portretas.
Kun. Julius Sasnauskas – Vilniaus garbės pilietis. Sauliaus Žiūros / Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Daugiau kaip prieš du dešimtmečius per radiją atsitiktinai išgirstas balsas privertė suklusti. Žmogus apie dvasingumą kalbėjo labai paprastai, ne „iš popieriaus“, o tarsi asmeniškai kiekvienam besiklausančiam, kai neieškoma specialių intonacijų nei reikšmingumo, kai kalbama savo, o ne kito žodžiais.

Greta stiprios įtaigos tame balse girdėjai šilumą bei patrauklų, kone regimą gyvastingumą. Apie tokį balso komponentą kiek vėliau perskaitysiu italų muzikologo Rodolfo Celletti studijoje La grana della voce („Balso grūdas“). O tąkart radijo laidos pabaigoje išgirdau: „Kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas.“

Netrukus senamiesčio „Bočių“ restorane vykusiame Kovo 11-ajai skirtame priėmime pastebėjau smokingu vilkintį kunigą. Pasmalsavusi, kas jis toks, išgirdau – tai Julius Sasnauskas. Užkalbinau teiraudamasi, kurios bažnyčios jis kunigas. Atsakė – Bernardinų, ir pridūrė, kad sekmadienio 17 val. labai patogus laikas esąs, tarsi atspėtų ryto valandas nebūsiant man patrauklias.

Artimiausią sekmadienį ir aplankiau Bernardinus. Aplankiau ir kitą sekmadienį… ir dar kitą… Julius Sasnauskas interpretavo tikėjimo tiesas ne priekaištaudamas ir ne bardamas, o tarsi bičiulis, balsiai perpasakodamas savo paties ilgų metų apmąstymus, svarstymus bei subrandintas išvadas. „Tėve mūsų“ maldos kalbėjimas susikibus rankomis žadėjo žmonių artumą, supratimą ir dvasinę bendrystę, nustebus, kad nesam po vieną. Klausantis pamokslų, užklupdavo nevaldomas graudulys, skverbėsi mintys, kad daug ko norėčiau paklausti, bet dar nedrąsu, nes nuo vaikystės užsilikęs perspėjimas „Dievas pakoros“ tebegąsdino.

Tomis dienomis Katedros aikštėje sutiktas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ištarė: „Giedrute, neateini Katedron, Kazimieras verkia…“ Stebėjausi, kad vos sykį prabėgom sutiktas (kai giedojau per Katedros grąžinimą) monsinjoras prisiminė vardą. Buvau suspėjusi tuomet jam pasiaiškinti, kad nuo bažnyčios esu nutolusi, o jis mane nuramino, kad menas esąs arčiausiai Dievo, ir palinkėjo paskaityti filosofus Berdiajevą ir Solovjovą. Dabar neslapukavau: „Monsinjore, radau pastogę Bernardinuose.“ – „Aa, ten tai gerai“, – ištarė. Likau nepaklaususi, katras gi iš trijų Kazimierų verkia – ar pats monsinjoras, ar mano tėvas Kazimieras, tuose pačiuose lageriuose buvęs, ar galbūt Katedroj besiilsintis šv. Kazimieras?..

Julių Sasnauską ėmiau vadinti paprastai – Juliumi. Kitokia man dabar ir Pilies gatvė, kur su Juliumi retkarčiais geriame kavą, o nesyk pro šalį eidamas ukrainietis meistras sveikindamasis jį pavadina Batia. Ne tik man, bet ir daugeliui Bernardinų lankytojų jis ne tik dvasininkas, bet ir trūkstamas brolis, tėvas ir motina – viskas viename.

Kartą pakeliui į Bernardinus apniko ryžtas po Mišių Juliaus Sasnausko paklausti šviesiai tiesiai: „Kas yra Dievas?“ Netekau amo, kai per pamokslą jis, tarsi mintis išgirdęs, atkartojo: „Daug kas norėtų konkretaus atsakymo, kas tas Dievas yra. O perskaitykime: „Viešpatie, buvau parpuolęs, bet Tu mane prikėlei.“ Kablelis sakinio viduryje prieš žodelį „bet“ yra tas posūkis, kuriame slypi Dievo veikimas.“ To išnagrinėjimo pakako, kad pabustų vaizduotė, ir nuo tiesmuko klausimo susilaikyčiau. O tų „išgirstų minčių“ ateity dar bus ne kartą.

Lyg užsakyta į rankas pateko Antano Maceinos knygelė „Jobo drama“, intriguojamai skatinusi neprarasti vilties: „Žiūrint iš žmogaus pusės Dievas yra nesurandamas. Tačiau žiūrint iš Dievo pusės, Jis yra čia pat.“ Netrukus pasitaikė per radiją skaitoma negirdėto poeto Antano Jasmanto poezija, kur Dievas vadinamas Kaimynu, Piligrimu, bite, pypkiuojančiu Seneliu, sodų Sargu, Panaktiniu… Pasirodo, eilių autorius – tas pats filosofas Antanas Maceina Antano Jasmanto slapyvardžiu – trapus lyg vaikas, nuostabos ištiktas poetas:

Saulė teka. Pienių rūko

Kamuolėliai tyliai kelias.

A, tai Viešpatis Senelis

Pirmą pypkę užsirūko.

 

Kai pakrapšto, byra spiečiai

Žiežirbėlių jam prie kojų

Ir rasose mūs šilojų

Tūkstančiais ugnelių šviečia.

Juliaus Sasnausko vedamose rekolekcijose Trinapolyje pavyko su juo kasdieniškai pasišnekėti. Jaučiausi, lyg kalbėčiausi su ilgus metus netoliese buvusiu žmogumi, radome ir bendrų pažįstamų.

Bėgo metai, sekmadieniai tapo neatsiejami nuo pavakarių Bernardinuose. Sava tapo Kalėdų prakartėlė su tikrais šiaudais, šienu, ir gyvais gyvulėliais, savos Velyknakčio pamaldos, ne kartą ir Naujieji metai ten sutikti. Gražiai, tauriai ir profesionaliai čia sakralinę muziką gieda choras „Langas“; ne veltui talentingasis Algirdas Martinaitis skyrė Bernardinams puikių savo kūrybos opusų, o dabar dar ir Donatas Zakaras kuria.

Julių Sasnauską ėmiau vadinti paprastai – Juliumi. Kitokia man dabar ir Pilies gatvė, kur su Juliumi retkarčiais geriame kavą, o nesyk pro šalį eidamas ukrainietis meistras sveikindamasis jį pavadina Batia. Ne tik man, bet ir daugeliui Bernardinų lankytojų jis ne tik dvasininkas, bet ir trūkstamas brolis, tėvas ir motina – viskas viename. Jam galiu sakyti viską ir klausti visko – niekuo nesistebės, kantriai išklausys ir nepasijuoks. Net apie tobulą rūgščių kopūstų troškinį įspūdžiais noriai pasidalins, o į kokią nors problemą nelauktai numos ranka, ištaręs „glupstva“, ir savo paties gyvenimą viešai pavadins anekdotų rinkiniu. Susikalba Julius tiek su garbaus amžiaus močiute, tiek su jaunu vaikinu, atskubančiu į jo ankstyvas Mišias dūdelę pūsti, kad diena gražiai prasidėtų, susikalbėdavo ir su garsiai šūkavusiu skrybėlėtu, pypkę traukiančiu „senamiesčio kunigaikščiu“ Stasiu Urniežiumi, suprasdamas, „apie ką“ šis šūkauja. Kad rastum sprendimą, dažnai pakanka įsivaizduoti, ką Julius pasakytų, kaip sureaguotų. Jis neguodžia, o kartais, regis, net ir pykteli tylom. Kitą dieną ilgai galvoji – kodėl taip nereikšminga jam pasirodė toji mano nuoskauda? O ji tiesiog per smulki, per daug buitiška, kai susipjovus keliems egoizmams nė vienas nenorėjo susiprastinti. Ataidi tuomet dažni Juliaus pamokslų žodeliai – atjauta, atlaidumas, gailestingumas, nuolankumas… Iki jų man dar netrumpas kelias.

Julius lankė sergantį mano vyrą, režisierių Arūną Žebriūną, ir šis ilgainiui ėmė stebėtis: „Nesuprantu, prišneku aš visokių niekų, o lieku kaip palaimintas.“ Netapo Arūnas ypač dievotas, neįniko litanijų giedoti ir rožančiaus kalbėti, bet išklausytas ir išgirstas aprimo ir pragiedrėjo. Dingojosi, gal Julius kokių mistiškų galių turi, kad jame telpa tiek daug mūsų gyvenimų?.. Ir kaip jis taip daug suspėja – greta tiesioginių įsipareigojimų tiek protingų knygų parašė ir su bičiuliais Vaižganto keliais kone visą Lietuvą apkeliavo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Norisi nuoširdžiai pasveikinti Vilniaus savivaldybės vadovus, išmintingai nutarusius suteikti kunigui Juliui Sasnauskui prasmingą apdovanojimą – Vilniaus miesto garbės piliečio vardą. Šis titulas Juliui ypač tinka ir su Bernardinų bažnyčios konsekracijos 500 metų jubiliejaus švente prasmingai sutampa. Pagalvojau, jei skulptoriai imtųsi kurti Nežinomą Vilniaus pilietį, tinkamiausia inspiracija būtų Julius. Vilniaus klube vykusioje apdovanojimo ceremonijoje kalbėdama dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė sakė, kad Julius taps ir Dievo karalystės garbės piliečiu. Ir tai ne į vėją mėtomi tušti žodžiai.

Ką norėčiau Juliui dovanoti? Gal kokį nedidelį akmenuką iš šios vasaros pajūrio, kantriai jūros skalautą, gludintą, nuolankų ir ilgametį kaip pati Žemė? Lai įsimes Julius jį į kišenę, o užčiuopęs lai prisimins, kad mes jį ne tik gerbiam, prisiklausom, bet ir mylim, ir kad jis jau seniai mūsų širdžių garbės pilietis. Bet pamėginusi įspėti, kaip jis sureaguotų, girdžiu, kaip Julius, „įjungęs“ nedidelį rūstumą, distanciją diktuojantį, jei ne sako, tai bent pagalvoja: „Per daug norėta pasakyti, įsimestų verčiau ji tą akmenuką į savo pačios kišenę, kad dažniau prisimintų esanti Dievo globojama.“

Taip ir padarau, Juliau. Ačiū Tau.