2021 02 26

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Mūsų laikų katechizacijos bėdos

Artūras Lukaševičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne vienas esame pastebėję tuštėjančias bažnyčias, pasibaigus vaikų rengimui Pirmajai Komunijai. Apie šį liūdną reiškinį savo straipsnyje „Tas Pirmųjų Komunijų bedieviškumas…“ yra rašiusi buvusi LEU Katalikų tikybos katedros vedėja A. Stasiulevičiūtė: „Mano klausimas visuomenei, katechetams, kunigams, vyskupams paprastas, bet nekantrus: ar mums būtina toji katalikybės karikatūra? Ar niekada nesiliausime dauginę nominaliųjų katalikų skaičiaus? Nejaugi tikrai kliaujamės tuo dialektiniu materializmu, o gal magija?“

Tad kyla pagrįstų klausimų, dėl ko vyksta vaikų ir jaunuolių rengimas sakramentams? Kodėl ir kam reikalingas toks „susitvarkymas“ ir „vaikų sutvarkymas“? Kodėl neretai nutinka taip, kad kuo iškilmingesnė bažnytinė santuoka, tuo skandalingesnės skyrybos? Gal reikėtų baigti rengti dėl vadinamojo paukščiuko ir grįžti prie ištakų? Bent jau neskubinti Sutvirtinimo sakramento, siekti, kad jį gautų nuoširdžiai apsisprendę tikėjimo keliu eiti krikščionys? 

Apie šiuos ir kitus klausimus kalbamės su Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovu dr. ARTŪRU LUKAŠEVIČIUMI.

Cathopic.com nuotrauka

Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro puslapyje rašoma: „Katechetikos centras siekia užtikrinti tęstinį religinį ugdymą Kauno arkivyskupijos mokyklose bei teikti pagalbą arkivyskupijos parapijoms įgyvendinant jų katechetinius poreikius. Visa tai vykdoma žvelgiant į galutinį katechezės tikslą – padėti asmeniui „su Jėzumi Kristumi ne tik susipažinti, bet ir su Juo bendrauti, savo gyvenimą su Juo suvienyti“ (Catechesi Tradendae, 5).  Papasakokite, kaip Jums sekasi, kokias užduotis ir iššūkius sprendžiate? 

Dirbti Katechetikos centre pradėjau 2007 m. Tuometinis vyskupas augziliaras Jonas Ivanauskas mums davė užduotį sutvarkyti katechezės programas, ką ir padarėme per keletą metų. Parengėme vaikų Pirmosios Komunijos, paauglių Sutvirtinimo sakramentų programas, taip pat ir suaugusiųjų katechezės, kuri, beje, yra pati sunkiausia, programą. Apie 10 metų užtruko, kol užbaigėme 30-ies paskaitų vaizdo įrašų programą su metodine medžiaga suaugusiesiems „Tikėjimo pagrindai“.

Į šias programas buvo įdėta daug darbo, laiko ir pinigų. Didelį dėmesį skyrėme paauglių lytiškumo ugdymui. Kauno arkivyskupijoje rengiame paauglius Sutvirtinimo sakramentui pagal privalomą Alfa programą jaunimui, kuri, beje, jiems labai patinka. Tuo tarpu suaugusiųjų katechezė praktikoje įgyvendinama lėčiau, nes nėra vykdytojų.

Kalbama, kad Bažnyčia pastaruoju metu tampa ritualinių ar karitatyvinių paslaugų teikėja. Ir pats „Artumos“ žurnale esate minėjęs, kad jaučiama sielovados krizė. „Jau 14 metų vadovauju Katechetikos centrui, ir jau 30 metų tęsiasi situacija, kai kitą sekmadienį po Pirmosios Komunijos bažnyčios vėl tuščios. Ta pati situacija ir su kitais sakramentais. Rimtai žiūrint, reiktų atleisti iš darbo Katechetikos centro vadovą, kaip nesugebantį rasti veikiančių metodų, taip pat ir klebonus, kaip atsakingus už situaciją vietose; turėtų taip pat labai sunerimti ir vyskupas – juk metai po metų darome broką ir esam visiškam bankrote. Tačiau… ir toliau vykdomos vizitacijos ir šventės, per jas šypsomės, išklausome mažai prasmingas ataskaitas, palinksim, padėkojam, įsiteikiam garbės raštus…“ Sutikim, kad savikritikos stoka negalime Jūsų apkaltinti… 

Visi suprantame, kad sovietmečiu Bažnyčia buvo spaudžiama, buvo visaip trukdoma jai vykdyti sielovadą. Buvo leidžiama tik teikti sakramentus, ir griežtai būdavo baudžiami tie, kurie vykdė bet kokią katechezę. Jie dažnai susilaukdavo baudų, iš jų būdavo atimami kunigo pažymėjimai, kai kurie net sodinami į kalėjimus. Sovietinė valdžia, kurios tikslas buvo sugriauti žmonių tikėjimą, puikiai suprato, kad jei žmonės nebus rengiami sakramentams, tai tie sakramentai žmonių sampratoje netrukus degraduos į prietarus ar tokius etnokultūrinius momentus, kaip paparčio žiedo ieškojimai ar panašiai. Tokiu atveju sakramentai nebeduos tų vaisių, kuriuos jie turėtų duoti.

Lietuvai tapus nepriklausoma, mes dėjome didžiules viltis, atrodė, kad viskas tuoj atgims. Ir išties daug kas judėjo į priekį. Tačiau sovietmečiu suformuotas parapijos modelis iš esmės liko nepakitęs. Nors yra gražių išimčių, dauguma parapijų taip ir liko religinių paslaugų teikimo įstaigomis. Parapija, apimanti plačius gyventojų sluoksnius, yra pati inertiškiausia struktūra, nes pakeisti žmonių mąstymą yra itin sudėtinga. Toks parapijos modelis, kur vykdomas „susitvarkymas“, žmonių sampratoje ir yra išlikęs. Sakoma: „Mano vaikai sutvarkyti.“ Tai reiškia, jog jie krikštyti, priėmę Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Tad tas sovietinis paveldas yra užsilikęs iki šiol žmonių sampratoje: vaikų „sutvarkymas“, Kalėdos, Velykos… Ir tą sampratą pakeisti yra milžiniškas darbas.

Cathopic.com nuotrauka

Jau 30 metų niekas mums nedraudžia užsiimti sielovada: mokyklose laisvai dėstoma tikyba, veikia įvairūs centrai – jaunimo, šeimos, piligrimų, kapelionai veikia universitetuose ir ligoninėse – viską galime daryti. Ir yra nemažai nuveikta. Tuo tarpu parapijose rezultatai, švelniai kalbant, gana kuklūs. Aišku, yra gražių išimčių, tačiau iš esmės parapijos tebeliko įstaigomis, kur žmonės ateina gauti paslaugų, ir daugelio sampratoje tai ir yra katalikybė. Ir suprantama, kad žmonėms tai atrodo kažkas menka ir nereikšminga. Ir kai tie žmonėms atrodantys menki ir nereikšmingi dalykai susisieja su žiniasklaidos eksploatuojamais skandalais, pradedant pedofilija ir baigiant finansais, tuomet tokiam žmogui net mintis nebekyla, kad parapija pirmiausia yra vieta, kur susitinkama su Jėzumi. Niekas jo į susitikimą su Jėzumi neatveda, jis tik mato imamus pinigus, ir tai jam kelia didelį pasipiktinimą. 

O kur žmogus su savo skausmu ir gyvenimo krizėmis gali ateiti ir klausti: ar yra Dievas? Gerai, jei pataikys užeiti, kai bažnyčia atrakinta, kai zakristijoje yra kunigas, kuris turės laiko pasikalbėti su juo valandą kitą.

Esate sakęs: „Parapijų reforma liko neįvykdyta. Kauno II sinodo nutarimai, bent jau katechezės srityje, iš esmės neįgyvendinti.“ O kas turėjo būti padaryta? Dėl kokių priežasčių tai liko neįgyvendinta? 

Aktyviai dalyvavau rengiant Sinodo dokumentus dėl katechezės. Tų dokumentų tikslas, kaip nurodo Bažnyčios magisteriumas, yra paversti katechezę svarbia žmogaus kelio į susitikimą su Jėzumi dalimi. Katalikų Bažnyčios katekizmo 1131 pastraipa sako: „Sakramentai duoda vaisių tiems tikintiesiems, kurie juos priima reikiamai pasirengę.“ Man šis sakinys yra viso katechetinio darbo atspirties taškas. O ką reiškia „reikiamai“? To paties katekizmo 1072 pastraipa patikslina, kas yra tas reikiamas pasirengimas sakramentams: „Pirma turi eiti evangelizacija, įtikėjimas ir atsivertimas.“ Evangelizacija kaip Bažnyčios veikla, įtikėjimas ir atsivertimas kaip žmogaus atsakas į tą veiklą – ir tik tada sakramentai gali duoti vaisių. Ir tai yra katechezės pagrindinis rūpestis – kad sakramentai neliktų be vaisių, nieko nepakeitę, kad žmogus neliktų ir toliau gyventi apimtas nevilties, pykčio, be Dievo. Tam turime ruošti programas, priemones, apmokyti katechetus, palydėti juos, koordinuoti, rengti aptarimus.

Bet to neužtenka. Kaip minėjau, programos yra paruoštos, bet dauguma Sinodo nutarimų katechezės srityje yra neįgyvendinti. Paaiškėjo, kad norint juos įgyvendinti reikia naujos rūšies parapijų, kuriose veiktų bendruomenės, į savo tarpą kviečiančios ir priimančios Dievo ieškančius žmones. O tuo tarpu tai dažniausiai įstaigos su darbo valandomis, ten nėra bendruomenės gyvenimo, kur ant grindų trupinių pribarstyta, arbatos prilaistyta… O kur žmogus su savo skausmu ir gyvenimo krizėmis gali ateiti ir klausti: ar yra Dievas? Gerai, jei pataikys užeiti, kai bažnyčia atrakinta, kai zakristijoje yra kunigas, kuris turės laiko pasikalbėti su juo valandą kitą. Man, atsivertusiam dvidešimt kelerių metų, labai pasisekė, kad šalia buvo žmonių, kurie man skyrė daug laiko.

Atlikti keli tyrimai rodo, kad šiandien Lietuvoje yra gerokai mažiau nei dešimtadalis visų katalikų, kurie jau yra nukeliavę savo vidinę kelionę ir yra pasiruošę vaisingai priimti sakramentus. O ką gali mūsų parapijos pasiūlyti kitiems 90 proc.? Ne vienas jų tą Dievo neradimo skausmą ir neviltį skandina alkoholyje, darboholizme ir kitur. Juk tai, ko jiems reikia, yra mūsų parapijose. Iš čia mūsų atsakomybė jiems padėti.

O kas dėl to kaltas? Kunigai? 

Klausimas „kas kaltas?“ nėra vaisingas, aš taip jo nekelčiau. Manau, kad būtent kunigai labiausiai ir nukentėjo nuo šios sistemos. Sistema juos spaudė būti ne sielų ganytojais, o struktūros administratoriais (čia tikslus sovietinis terminas kulto tarnas). Man atrodo, kad kunigo veikimo būdus labiausiai lemia ne seminarija, o jo patirtis parapijoje, kurioje jis jaunystėje patarnaudavo Mišiose ir matė tą sovietmečiu suformuotą parapijos modelį. Jis ir toliau taip elgiasi, nes kitokios patirties neturi. Būsimus kunigus suformuoja dabartiniai kunigai, o dabartinius – buvusieji. Taip sistema pratęsia save.

O iš esmės visi yra ir aukos, ir atsakingi. Ši situacija yra sovietmečio palikimas, kurio nepavyko įveikti pasinaudojant labai palankiu Bažnyčiai trisdešimties metų laikotarpiu. Sunku pasakyti, kodėl juo nepasinaudojome. Gal priežastis ta, kad Lietuvos parapijos neturėjo kitokių patirčių be sovietinių, o tos sėkmingos patirtys, kurios buvo Vakaruose, pas mus atėjo sunkiai ir vėlai. Viena aišku, klausimą šiandien reikėtų kelti taip: o ką dabar turėtų daryti dvasininkai ir aktyvūs pasauliečiai?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar nemanote, kad kol Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui vaikai ir jaunuoliai bus rengiami neįtraukiant tėvų, o ir visos šeimos, ypač tėčių, tol tik gausinsime vadinamųjų kultūrinių katalikų skaičių ir suksimės tuščia eiga? Tad gal reikėtų tokios revoliucijos? 

Dėl Pirmosios Komunijos visiškai pritariu, su paaugliais yra kiek kitaip. Bet iš esmės kryptis aiški – reikia nutraukti „susitvarkymą“ ir pereiti prie sielovados, visų pirma skirtos suaugusiesiems. O sielovados esmė yra „paimti žmogų už rankos“ ten, kur jis yra, ir padėti padaryti vieną kitą žingsnį gera kryptimi. Dauguma lietuvių šiandien nėra tikri, ar yra Dievas ir ar toks žmogus Jėzus tikrai gyveno. Ir ką apskritai tai keičia realiame gyvenime. Tad ir pradėkime nuo šito. Nes kol į šiuos klausimus neatsakėme, visa kita tikėjimo požiūriu žmogui tiesiog neaktualu. Galime jį priversti ateiti į Mišias, bet jis ten nieko reikšmingo nepastebės.

Jeigu norime, kad dalyvavimas Mišiose jam būtų prasmingas, „pirma turi eiti evangelizacija, įtikėjimas ir atsivertimas“. Juk ankstyvosios krikščionybės laikais žmones ilgai ruošdavo, kol jie galėdavo dalyvauti Mišiose. Krikščionys gerai žinojo, kad nenukeliavęs vidinės proto ir širdies kelionės žmogus Mišiose nieko nepamatys ir nusivils. Tam, kad apsaugotų jį nuo tokio papiktinimo, ir buvo vykdoma kruopšti suaugusiųjų katechezė. O šiandien pirmas ir vos ne vienintelis sielovados būdas – „eik į Mišias!“ Tuo tarpu žmogui pirmiausia reikėtų pokalbių, Alfa kurso ir kitų pamatinių programų, Mišios juk yra „aukštasis pilotažas“. 2005 metais tuometinis Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius išleido dekretą „Dėl silpną ryšį su parapijomis turinčių tikinčiųjų sielovados“, kuriame tiesiai šviesiai pasakė, kad teikti sakramentus tinkamai tam neparengtiems žmonėms yra „sielovadinis nusikaltimas“. Nes teikiant sakramentus be tinkamo parengimo žmonės pastūmėjami ir toliau gyventi be Dievo. O žmonių sampratoje yra „geri“ ir „blogi“ kunigai. „Geri“ nieko nereikalauja, o „blogi“ prisigalvoja visokių programų…

Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Kokios revoliucijos reikėtų? Reikalinga gili reforma perėjimui iš „susitvarkymo paslaugas“ teikiančios į evangelizuojančią bendruomeninę parapiją. Apie tai daug kalba Bažnyčios magisteriumas, tiesiogiai šiai temai skirta Popiežiaus Pranciškaus adhortacija Evangelii gaudium.

Čia milžiniška užduotis, ne žmogaus jėgoms. Pakeisti judėjimo kryptį tokių sunkiasvorių inertiškų struktūrų kaip parapijos, apimančios 80 proc. gyventojų, žmogiškai žvelgiant, misija atrodo neįmanoma. Tačiau kito kelio neišduodant Evangelijos tiesiog nėra. Belieka prašyti Dievo veikimo ir stengtis bendradarbiauti su Juo.