Mūsų pašaukimas į žmogiškumą – tai atsakas į blogį

Posakis „norėjosi kaip geriau, o išėjo kaip visada“ nusako šią liūdną realybę, o į tą „visada“ sutalpintos visokios mūsų prieštaringos patirtys ir nusivylimai. O tai dar ne viskas, nes šalia nekalto nepasisekimo (žmonės atsidūsta: „Tiesiog nepasisekė…“) dažnai būna dar ir pikta valia, kad nepasisektų (dažniausiai kitam).

Kiekvienas labiau mąstantis ir nors kiek pažįstantis save ir pasaulį žmogus susiduria su tuo, kad blogis mus supa it neišvengiamybė. Net Fiodoro Dostojevskio žmogiškumo įsikūnijimas kunigaikštis Myškinas nesugeba išsigelbėti nuo visuomenėje esančio blogio ir galiausiai yra vadinamas Idiotu.

Nuo šiurkštaus iki paties rafinuočiausio blogis yra mūsų realybės dalis ir dažnai reiškiasi nuodėme – aktyviu pritarimu blogiui. Ne visas blogis yra nuodėmė, tačiau kiekviena nuodėmė yra dalyvavimas blogyje. Blogis reiškiasi gydytojo kabinete, kai šis taikydamas gydymą sukelia skausmą pacientui. Šiuo atveju blogis yra tik gydymo – gėrio – pasekmė, ir gydytojas, visiems suprantama, niekuo neprasikalsta. Tačiau gydytojas, paliestas skausmo, kurį jis sukelia kitam žmogui, ir, būdamas savo paciento žmogiškas brolis, kartais atsiprašys savo paciento.

Kitaip yra kalbant apie nuodėmę. Krikščioniškasis Apreiškimas skelbia Dievo gailestingumą, bet taip pat – ir nuodėmės egzistavimą žmoguje bei pasaulyje. Pasaulis ir jame esantys sutvėrimai visi be išimties yra sužeisti nuodėmės ir reikalingi gydančio Dievo gailestingumo. Visų širdyje šaukia „non serviam“ balsas – šėtoniškas pareiškimas, jog „netarnausiu Tau!“

Kas iš meilės ar kančios mus atperka?

Kristaus kančia ir Kryžius yra dieviškojo gailestingumo, Dievo dovanoto ir niekaip nepelnyto atleidimo, ženklai. Ir vis dėlto dėl šio teiginio krikščionybės istorijoje būta nesutarimų, sukėlusių dramatiškų pasekmių. Būta pasimetimų apie, sakytume, atpirkimo „varomąją jėgą“: ar Kristaus kančia atpirko žmogų, ar toje kančioje slypinti meilė? Kas svarbiau: kančia ant Kryžiaus ar meilė iki kryžiaus mirties? Būta ne visada sveiko santykio su žmogiškuoju skausmu, atseit jeigu tu kenti, vadinasi, turi puikią progą pajausti tai, ką Kristus dėl tavęs išgyveno, – tad neburbėk, nes tavo kančia daug mažesnė už Kristaus! O gal net Dievas tave ypatingai myli toje kančioje?.. Ar tikrai kančia yra laiptai į dangų, kaip kartais sakoma? Ar Kristui reikia mano skausmo, ar jam labiau norisi mano meilės, atiduotos Jam, kad ir skausme? Ar nėra taip, kad Kristaus parodyta meilė iki galo net kančioje ir mirtyje atveria mums kelią patiems stoti akistaton su savo kančiomis ir mirtimi?

Didysis penktadienis yra proga dar kartą prisiminti, kad mūsų Dievas nėra ir negali būti skausmo Dievas, kančios mylėtojas ir ją sukeliantis tiems, kurie Juo seka. Jis yra gyvybės Kūrėjas ir džiaugiasi savo kūrinių augimu, klestėjimu ir žydėjimu. Jame nėra nė kruopelytės susidėjimo su blogiu ir, kai mus lanko skausmas, Jam tai nepatinka, bet Jis yra paliestas tos meilės, kurią sugebame įdėti visose savo gyvenimo situacijose – kad ir skausmuose.

Kas nugali nenugalimąją blogio jėgą?

Patį Kristų ištiko blogis. Pakutinės vakarienės metu, kai „pamirkęs kąsnį dubenyje, padavė Judui, šiam nurijus kąsnį, įėjo į jį šėtonas“ (Jn 13, 26–27). Piktasis spėjo įsibrauti į giliausią artimųjų Kristaus bičiulių ratą, jis sugebėjo ne tik suvilioti vieną gimstančiosios Bažnyčios narį, bet net ir pastūmėti jį išduoti mokytoją. Šėtonas visuomet buvo Jėzaus aplinkoje, tarsi ištikimasis jo palydėtojas, nenustojamai sekęs jo žingsnius su savo piktais ketinimais. Jis yra ardytojas, destruktyviai prieš Dievo kūrybą besinaudojantis savo galiomis. Jėzui su juo teko dažnai kovoti.

Tačiau Kristaus būdas kovoti ir nugalėti mums nėra įprastas – jis kelia mums nuostabą, kad ir kaip seniai būtume jo artimųjų bičiulių rate. Kristus pažįsta piktąjį, žino jį esantį jo aplinkoje, bet jo dėmesys nukreiptas kitur. Paradoksalu, kad jis nėra atėjęs naikinti ir kariauti, bet ištikimai mylėti, kad ir kokios būtų aplinkybės, o tai yra stipriausias jo ginklas. Jį žeidžia ir paliečia bet kokia kančia, asmeninė ar kito žmogaus, ir jis tikrai nepanašus į kokį antikos stoiką filosofą, taip save grūdinusį, kad bet kokia emocija jam taptų nei šilta, nei šalta! Apie tai Evangelijos liudija gana vieningai. Bet akistatoje su blogiu ir skausmu Jėzus pasirenka kitokį kelią, nei mums įprasta.

Kiekvienas turime savo santykį su skausmu, kiekvienas savo kančios valandas išgyvenam savaip. Nemėgstu kančios, nemyliu skausmo. Nepakeliu to kartėlio ir agonijos jausmo, nes nuo manęs atsiskiria dalykas, kurio prigimtis – būti sujungtam su tuo, kas esu. Todėl ir mano reakcijos į mane ištinkantį blogį – ne visada adekvačios ir kartais netgi pridedančios dar daugiau skausmo. Blogiui gal ir neatsakau blogiu, bet tikrai atsakau blogai ar bent blogai jį išgyvenu! Mano priemonės kovoti su blogiu ar kančia dažnai mane žaloja dar labiau. Ir tuomet stipriai jaučiu, jog nebesu žmogus, nustoju būti tuo, kuo esu pašauktas būti. Nustoju vadovautis širdies giluma, o lieka tik troškimas pačiam išsigelbėti bet kokia kaina.

Kristaus kelias kitoks. Vienas trumpas pavyzdys galėtų būti tai, kaip evangelistas Jonas nupiešia nukryžiavimo sceną. Čia randame Jonui išskirtinę ir jautrią detalę, kad prieš mirdamas Jėzus kuria naujus santykius tarp savo motinos ir mylimiausio mokinio (Jn 19, 25–27). Jis atiduoda savo motiną mokiniui, o mokinį motinai. Savo mirtimi naudojasi žmonių suartėjimui, bendrystei kurti. Koks galėtų būti gražesnis blogio ir nuodėmės panaudojimas ir sykiu pergalė? Aplinkybių Kristus nekeičia, ir jos mūsų akims atrodo per stiprios, tačiau net ir tamsiausią akimirką Kristus suranda kelią meilei gyventi, kad ir per tokią kareivių ir kitų nukryžiavimo dalyvių nepastebėtą detalę. Tą detalę ir kitus Kristaus meilės paliktus ženklus mes minime šiandien, nes būtent jie kuria Kristaus išskirtinumą, kuriuo daugelis žavisi. Jis yra savimi būtent dėl to gebėjimo tamsoje kurti šviesą. Esmė yra ne iškęsti blogį ar dar labiau mylėti kančią, o mylėti tuos, kurie yra šalia, kurti gyvenimą ir santykius, rasti tą viską keičiančią detalę.

„Tapk tuo, kas esi“, – kartoja poetai ir filosofai, pradedant Pindaru ir šv. Augustinu, baigiant Nietzsche bei modernaus asmeninio tobulėjimo teoretikais. Tapti žmogumi dieviškąja ar Kristaus prasme reiškia eiti per gyvenimą taip kaip Jis ir aiškiai pasirinkti meilę visose situacijose, net ir skaudžiausiose. Tik parodyta meilė, kad ir mažiausiais kiekiais, ir tiek, kiek išeina šiandien, daro žmogų žmogiškesnį. O kadangi labai greitai pamirštame šią tiesą, mums reikalingi tokio dieviško žmogiškumo pranašai, nuolat kartojantys apie šią gyvenimo esmę.

Kristaus pranašai šiandien

Pastaruoju metu žiniasklaidoje, šalia kasdieninio blogų naujienų srauto, gavome kelias pranašiškas pamokas iš tariamai silpnų žmonių. Vyrai ir moterys, kuriuos kai kuriais atvejais ir gana stereotipiškai laikome nereikšmingais dėl senyvo amžiaus ar lyties, pasiuntė pasauliui tokį gerą spyrį kovai prieš blogį, koks tik jis galėtų būti. 2021 m. kovo 8 d., Mianmaro vienuolė sesuo Anna Rose Nu Tawng atsiklaupė prieš policijos pajėgas, kad paprašytų jų nesmurtauti prieš protestuotojus. Ir tai buvo jau antrasis jos ėjimas prieš smurtaujančios valstybės jėgos struktūrą. Abu kartus ji kartojo policininkams: „Nušaukite mane, o palikite jaunuolius ir vaikus!“

Tomis dienomis, kai vienuolė klūpėjo vienoje Mianmaro gatvėje, Popiežius Pranciškus stovėjo Chaldėjų Ūre – Abraomo mieste su kitų Irake esančių religijų išpažinėjų atstovais ir iškilmingai pakvietė visus, ten esančiuosius, ir visus, save laikančius Abraomo palikuonimis pasaulyje, atmesti bet kokį smurtą bei priminė, kad „Dievas yra gailestingas, o kas nekenčia savo brolio, tas šventvagiškai niekina Dievo vardą“.

O dar per pirmą COVID-19 bangą Antrojo pasaulinio karo veteranas Tomas Moore’as, būdamas 99 metų amžiaus, pradėjo žygį koronaviruso aukoms ir kovai prieš pandemiją paremti. Jis išsikėlė tikslą iki 100-ojo gimtadienio atlikti 100 savo 25 metrų sodo perėjimų, naudojantis vaikštyne. Taip jis siekė surinkti 1000 svarų. Žmonės socialiniuose tinkluose plačiai aptarinėjo ir rėmė šią iniciatyvą, apie ją buvo kalbama žiniasklaidoje, taip pat ir užsienyje. 2020 m. balandžio 30 d., per savo 100-ąjį gimtadienį, jis buvo surinkęs daugiau nei 30 mln. svarų. Šiandien Tomas Moore‘as yra miręs nuo to paties COVID-19. Tačiau jo dvasia gyva.

Man šie trys žmonės – tikri mūsų dienų pranašai, o esu įsitikinęs, kad tokių pranašų pilnas pasaulis. Tik šie mano minėtieji susilaukė platesnio atgarsio ir jų skelbiama žinia pasiekė mus, o dėl to esame jiems dėkingi. Keliu, kuriuo jie eina, ir aš noriu eiti. Tai realūs dalykai, kurie keičia mus ir pasaulį. Vidinė sukaupta meilė žmogų veda į tokius pasiaukojimus, kurie keičia. Gal ir nesame Mianmaro žmonės, kovojantys prieš represiją (ir ačiū Dievui!), gal ir nesame popiežius, kuris pandemijos metu gali nuspręsti pasiekti kito tikėjimo brolius ir paskelbti pasauliui susitaikinimo žinią. Bet visi turime galimybę savo namų kieme vaikščioti, tebūnie ir su vaikštyne, dėl tam tikro kilnaus tikslo, kuris sumažintų skausmą!

Kančios akivaizdoje Jėzus parodo žmogiškąjį veidą ir tuo jis esti bei išlieka Dievu. Galbūt tai yra pagrindinis Evangelijos apreiškimas: būti žmogumi visame kame, kovoti su savyje esančiomis „sugyvulėjimo“ jėgomis, ardančiomis žmoguje žmogiškumą, stotis prieš savyje ir savo aplinkoje barbariškus vyraujančius sprendimus, nevertus žmogaus. Dievas yra tas, kuris visada pasirenka mylėti, neapleisti meilės, ir tai piešia žmogui paveikslą, kokiam ir kaip jam būti.

Nėra situacijos, kurioje nebūtų galima išgyventi tos dieviškos ir sykiu labai žmogiškos meilės. Nieko nėra originaliau kaip mylėti visose situacijose. Būti žmogumi yra sudėtinga ir kartu kilni misija. Dievas skiria tą misiją kiekvienam ir reikalauja, kad ją priimčiau: „Dievas – ne šilkinis“, nes Jis kelia labai aukštą, kartais atrodo, net nepasiekiamą pašaukimą žmogui. Tai galbūt sukelia skausmą, bet tik priimant tą iššūkį – būti žmogumi sekant Kristaus pavyzdžiu – keičiasi mano realybė. Blogis gal ir nedingsta, pasaulis toliau ne pūkuotas, bet taip jis pamažu tampa gyvenama erdve, žmogiškesniu pasauliu.

Pačiu tamsiausiu metu Europoje jauna žydė Etty Hillesum rašė: „Reikės, kad kas nors išgyventų – išgyventų tam, kad paliudytų, jog Dievas buvo gyvas net tokiais laikais kaip mūsiškiai. Tai kodėl gi šis liudininkas neturėčiau būti aš?“ Pati neišgyveno, deja, bet jos dienoraštis byloja apie tokį meilės kelią. Ji – tikra liudininkė, kad Dievas visada išlieka gyvas. Gyvas mūsų kūnuose, mūsų veiksmuose, mūsų širdyje.