Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 01 07

Mantė Marozaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mūsų šalis keisis į gera daugeliu aspektų

Tomo Lukšio / „BNS Foto“ nuotrauka

Mantė Marozaitė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Tyto alba“ organizuoto eseistikos konkurso „Kokioje Lietuvoje norėčiau gyventi po 20 metų?“ laureatė, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos 11 klasės mokinė.

Lietuvos ateities vaizdinys. Trys žodžiai kurie verčia susimąstyti apie ateitį, kokia ji bus ir kas ją kuria, ką galima pakeisti, o ko iš tiesų nevertėtų judinti.

Dažnai gyvenu, kad gyvenčiau. Esu pasimetęs dabartyje, savo rutinoje, kasdieniuose rūpesčiuose ir problemose. Dirbu kiekvieną mielą dieną, penkias dienas iš eilės įstaigoje, ir tada rutinos ratas nuolat sukasi. Uždirbu tiek, kiek paprastas eilinis pilietis, dirbantis tokį darbą. Užtenka sumokėti už ekonomišką mašiną, už kurą, šildymą, vandenį ir kitus kasdienius dalykus, kartais leidžiu sau nusipirkti rūbų ar batų. Taigi susipažinkite – esu Bazilijus Burbauskas. Vis dar nesudominau savo gyvenimo istorija. Tiesa, o galbūt atpažinote save ir iš dalies jūsų gyvenimas panašus? Kad ir kaip būtų, tęskime šią istoriją toliau. Mano kasdienybė ir rutina pavirto į discipliną. Nemąstau egzistenciniais klausimais, nemąstau nieko, kas nėra automatiškai sukonfigūruotos mintys, ką ir kada šiandien turiu spėti padaryti. Bet ta rutina mano, ta kasdienybė, tas nuobodus sukimasis užburtame rate taip ir niekad nebūtų sustojęs, kol nesutikau jo…

Kartą per savo laisvadienį vaikštinėjau Vilniaus senamiesčiu, kaip visada kiekvieną rytą eidamas pasiimti kavos užkliuvau ir sustojau. Tiksliau – mano akys užkliuvo už stendo, kuriame didžiulėmis raidėmis buvo užrašyta: „Testas – kaip gerai pažįsti Lietuvą? Ateik ir pasitikrink žinias tik čia, Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje.“ Pagalvojau, kokia įdomi mintis ir kodėl neužsukus. Kaip tik biblioteka buvo netoli. Tiesiai gatve ir pasukus už kampo. Nebenuėjau rytinės savo kavos. Net pamiršau. Tai buvo žingsnelis ištrūkti iš savo rutinos.

Užsukęs į biblioteką pasidomėjau, kur galima gauti tą testą. Parodė, nuėjau atsisėsti prie paruoštų stalų ir pildyti popierinio testo. Užtrukau gan ilgai, pasirodo, kad aš, tikras lietuvis, pats nežinojau tiek dalykų apie savo šalį! Baigęs testą ir jį įmetęs į specialią dėžę jau traukiau išėjimo link, bet tada mane užkalbino draugiškas senukas vardu Lijonas. Jis pasirodė toks keistas, toks nematytas, kažkuo kitoks. Užkliuvo jo randas, užkliuvo jo tiesi it stulpas laikysena ir jo kalbėjimo tonas bei manieros. Atrodė, lyg žmogus tikrai nusimano apie tai, ką kalba. Pasidomėjau, kaip jam sekėsi pildyti testą. Sakė esąs tikras žinovas ir jam buvę per lengva. Netikėjau. Tad jis pasiūlė užsukti į parką ir papasakoti daugiau apie Lietuvą ir jos praeitį.

Mes sėdėjome valandų valandas ant to suolelio Bernardinų parke. Vis praplaukdavo antis ar praskrisdavo koks paukštis. Jo istorijos mane įtraukė ir panardino į gilias mintis, sužadino vaizduotę. Sužinojau, kad jis išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, pokarį ir netgi tremtį. Didžiavausi jo gyvenimu ir žavėjausi. Tada Lijonas ištarė lemtingą klausimą, kuris privertė mane susimąstyti.

– Bazilijau, tu ir tavo karta – tai mūsų ateitis, nebedaug liko man tegyventi, bet tavo karta spręs mūsų šalies ateitį. Taigi, ką manai, kokia Lietuva bus po dvidešimties metų ir kaip ją norėtum pakeisti?

Va čia aš sustingau: visą laiką gyvenau paniręs savo kasdienybėje ir rutinoje, niekad ir nepagalvodavau, kas iš tiesų bus po dvidešimties metų Lietuvoje. Mintys tiesiog ėmė virti galvoje, net nubėgo prakaito lašelis. Pradėjau savo mintis dėstyti jam:

– Na, manau, Lietuvoje galima daug ką keisti, bet yra dalykų, kurie turėtų išlikti. Po dvidešimties metų mano Lietuvos vizija būtų tokia: technologijos bus ištobulėjusios, atsiras išmanesnių telefonų, dar išmanesnių ryšio priemonių, dauguma mašinų bus elektrinės. Taigi technologijos bus gan gerai pažengusios į priekį, turėsime išmanius akinius, išmanias kavines, kuriose maistas bus gaminamas mašinų ar robotų, daug kur bus savitarna ir žymiai mažiau žmonių dirbs tokius darbus. Namai bus valomi robotizuotų mašinų, bus galima laiko skirti ne buičiai, o savo pomėgiams ir laisvalaikiui, susikoncentruosime į kitus darbus.

Manau, mūsų karta turės spręsti problemas, kurios susijusios su aplinkos užterštumu. Jos aktualios ir dabar, bet ateityje bus tuo labiau. Tad daug vienkartinių daiktų keisime į daugkartinio naudojimo, turėsime daugiau perdirbtų daiktų ir mokysimės vis mažiau išmesti, kaupti, gebėsime vis plačiau panaudoti esamus daiktus ir juos perdirbti. Tikiu, kad po dvidešimties gyvenimo metų gamta ir aplinka bus švaresnė, šiukšlės nebesimėtys gatvėse, gamtoje. Turi įvykti kažkas tikrai dramatiško, kad tai keistųsi. Šiukšlės nebeskleis tokio kvapo, jos bus išrūšiuotos, sutvarkytos. Bus įrengta daugiau parkų, bus daugiau apšvietimo tamsiose gatvėse, saugiau gyventi, nes budės gatvėse aplinkosaugos robotai ir stabdys nusikaltimus, nebebus baisu vaikščioti ir naktį. Lietuva bus saugesnė, švaresnė.

Evgenios Levin nuotrauka

Taip pat kitas svarbus aspektas yra politika. Valdžia bus kitokia, supratingesnė ir jaunesnė. Sprendimai bus protingesni, pritaikyti šiuolaikinėms kartoms. Turės didėti atlyginimai, kad išlaikytų žmones šalyje ir jie neemigruotų, nes turime ne išvaryti žmones iš savo šalies, o dar ir pritraukti. Turime gerinti turizmą ir kurti daugiau lankomų objektų, sudominti keliaujančius užsieniečius. Tobulės švietimo sistema ir daugės mokyklų, kurios mokys ne tik būti paklusniems, daryti taip, kaip liepia, bet ir kūrybos, loginio mąstymo, bendradarbiavimo, kritinio mąstymo, savęs pažinimo, finansinio raštingumo.

Atsiras daug naujų architektūros šedevrų, naujų skulptūrų, pastatų, namų, po dvidešimties metų bus daug daugiau statinių. Pasikeis ir namų vidaus įrengimas. Interjeras tobulės, bus mąstoma, kaip daugiau sutalpinti į mažesnes patalpas ir kaip tai padaryti kompaktiškiau. Pasikeis ir žmonių stiliaus skonis, atsiras naujų madų ir rūbų. Dar labai svarbus dalykas, kad viskas ne tik tobulėtų ir gerėtų, bet kai kurie dalykai išliktų tokie patys. Štai, pavyzdžiui, taika ir jokių politinių nesutarimų nebuvimas. Nes tobulėjant technologijoms tobulėja ir ginklai bei šalių apsauga. Niekas negali apsiginti nuo branduolinės bombos, todėl reikia mokytis taikiai sutarti su kitomis šalimis ir žemynais. Lietuva maža, bet daug išgyveno ir iškentė, iškovojo nepriklausomybę, todėl tikiu, kad ir ateityje Lietuva bus laisva, tokia, kokią turime dabar. Mūsų šalis keisis į gera daugeliu aspektų, svarbiausia – saugos savo laisvę.

Lijonas klausėsi ir klausėsi mano pasakojimų.

– Žinai, Bazilijau, džiugu buvo tave sutikti. Linkiu Lietuvai, kad būtų daugiau tokių žmonių su tokiu mąstymu ir ateities vizijomis.

Atsisveikinęs su Lijonu patraukiau savo keliais mąstydamas, kas ką tik įvyko.

Supratau, kad šalies ateitį kuriu ir aš pats, ir visa mano karta su naujomis idėjomis bei rinkdami naują valdžią. Lietuva ateityje bus švaresnė, gražesnė, saugesnė, įdomesnė, jos valdymas bus kitoks, pasikeis įstatymai, viskas bus labiau automatizuota, saugosime savo laisvę ir toliau. Lietuva – mūsų šalis, kurioje norisi gyventi, o ne iš jos pabėgti. Viskas priklauso tik nuo mūsų. Kaip Lietuva atrodys po dvidešimties metų, nuspręsime tik mes patys. O kaip tu įsivaizduoji Lietuvą po dviejų dešimtmečių?

Konkursui ruoštis padėjo mokytoja Justė Širmulė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.