Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 11 04

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
„Queens“ meno muziejus. Davido Sundbergo nuotrauka

2021 11 04

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Muziejų pokyčius inicijuojantis M. Murawski: į žmones orientuotoms institucijoms būtinas ilgalaikis bendradarbiavimo įsipareigojimas 

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimos vis aktyvesnės diskusijos apie muziejų sampratą. JAV tyrėjo, muziejų pokyčių konsultanto MIKE'O MURAWSKI teigimu, užuot susikoncentravusios į objektus, šios institucijos turėtų sutelkti dėmesį į žmones.

Muziejus M. Murawski mato kaip rūpesčio ir visuomenės gijimo institucijas: pažindami bendruomenių poreikius, užmegzdami tvarius santykius ir įtraukdami jų atstovus į sprendimų priėmimą, muziejai gali inicijuoti pozityvius socialinius pokyčius. Vis dėlto tam taip pat reikalinga vidinė muziejų kultūros kaita, bendradarbiavimo tikslų suvokimas ir ilgalaikis įsipareigojimas šiam procesui.

Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje lietuvių kalba, visas pokalbis pateikiamas garso įraše anglų kalba.

Muziejus įprasta matyti kaip institucijas, kaupiančias ir komunikuojančias kultūros paveldą, tačiau jūs atskleidžiate visiškai naują požiūrio aspektą – kalbate apie muziejus kaip apie gydymo ir gijimo, atsistatymo erdves. Galbūt galėtumėte apie tai papasakoti plačiau? Kodėl muziejai turėtų rinktis šį kelią?

Diskusijos apie muziejų sampratą tęsiasi ne vieną dešimtmetį, galbūt net nuo tada, kai atsirado pirmieji muziejai. Kalbėtis apie tai, kas yra muziejus, labai svarbu, tačiau šių pokalbių tikslas neturėtų būti griežtos sąvokos apibrėžimas. Greičiausiai visi niekada nesutarsime dėl vienos sampratos, ir tai yra gerai, tačiau diskusijos yra būtinos tam, kad muziejų darbuotojai ir žmonės, sudarantys jų bendruomenes (didžiulė žmonijos dalis!), žinotų, kodėl čia yra. 

Šiandien JAV muziejuose, pasakojančiuose pasaulio, kultūros ir menų ar mokslo istoriją, matau stipriai į pačius muziejus orientuotą požiūrį. Dabar vykstančios diskusijos leidžia permąstyti pamatinius muziejų veiklos principus ir kelti iššūkį jiems. Mano manymu, muziejai nėra tiesiog vieta, kur ateiname pasižiūrėti į daiktus, kur protingi žmonės mums pasakoja apie mūsų istoriją, objektus ar tai, kas yra svarbu ir kieno žinios bei nuomonė turėtų būti svarbi. Manau, kad įdomumas atsiskleidžia būtent tada, kai muziejai žengia už jiems įprastų ribų. 

Poreikis orientuotis į žmones, bendruomenes kyla iš mano asmeninės pastaruosius penkiolika–dvidešimt metų trunkančios darbo ir lankymosi muziejuose patirties. Užsukus į muziejų, kuriame centrinė ašis yra rūpestis, gijimas, žmonių telkimas, jaučiamas didžiulis skirtumas net tada, kai šie principai taikomi tik teikiant konkrečią paslaugą ar programą. Nesu dirbęs institucijoje, kurioje šios vertybės būtų įdiegtos visu šimtu procentų, tačiau esu prisidėjęs prie daugybės programų ir iniciatyvų, kurių tikslas buvo stiprinti šias vertybes. Matyti šių programų poveikį bendruomenei ir kiekvienam žmogui atskirai yra be galo galinga!

Pandemija yra geras įtempto, sudėtingo laikotarpio pavyzdys. Išgyvenant ją būtinos vietos, leidžiančios gyti, bendrauti su kitais žmonėmis, pasijausti dalimi kažko didesnio, nei esi pats savaime. Ilgą laiką jaučiu, kad muziejai, nors ir nėra vienintelės institucijos, įgyvendinančios šią misiją, gali paversti bendruomenes geresnėmis gyvenimo erdvėmis.

JAV tyrėjas, muziejų pokyčių konsultantas Mike’as Murawski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vadovaujantis šiuo požiūriu, muziejų samprata tampa ganėtinai plati. Kur turėtume brėžti ribą tarp to, kas yra, o kas jau nėra muziejus? O galbūt ši riba nereikalinga ir kiekviena institucija turėtų pasirinkti jai tinkamiausią kelią?

Pastarąjį dešimtmetį atsirado daugybė naujų darinių, vartojančių žodį „muziejus“ – pavyzdžiui, Nutrūkusių santykių muziejus (angl. Museum of Broken Relationships). Dalis jų egzistuoja fizinėje, dalis – tik interneto erdvėje. Man labai įdomu, kad žmonės nusprendžia vartoti žodį „muziejus“ – juk taip pat būtų galima vadintis „centru“ ar „galerija“. Mano manymu, tai parodo tiek šio žodžio turimą galią, tiek tai, kad esame pasiruošę permąstyti jo turinį. Esu linkęs manyti, kad griežtos ribos šiuo atžvilgiu nėra reikalingos – galime stebėti, kokius rezultatus pasieks institucijos, pasitelkdamos muziejaus statusą. 

Netgi žvelgdami iš labiau tradicinės perspektyvos matome įspūdingą muziejų įvairovę: istorijos, mokslo, meno muziejus, namus-muziejus, galerijas, gamtos ar vietos istorijos muziejus. Tačiau daugybė šių institucijų pasitelkia ekspertus, kurie nusprendžia, kas yra reikšminga, kas turėtų būti demonstruojama ekspozicijoje, ką reikia, o ko nereikia išsaugoti. Mano manymu, naujosios muziejaus sampratos kūrimas yra labiausiai jaudinantis ir įdomus būtent šio aspekto kaitos prasme – kaip galime kurti atviresnius muziejus? Tai galima prilyginti jų išvertimui į atvirkščią pusę, kai nusprendžiama įgalinti bendruomenės narius, vietos gyventojus ar kitas grupes, dėl skirtingų priežasčių anksčiau neįtrauktas į muziejaus sprendimų priėmimą. 

JAV aktyvistė, autorė bell hooks (tikrasis vardas – Gloria Jean Watkins – aut. past.) viename interviu paminėjo galimybę būti keičiamiems bendruomenės. Manau, tai nuostabi mintis, kuri gali pasirodyti labai radikali muziejams, tačiau pasvarstykime: kas blogiausio gali nutikti, jei pasidalinsime galia su bendruomenėmis ir atsisakysime dalies senojo bagažo (žinių, autoritetų, hierarchijos ir kt.)? Taigi, manau, užuot svarstę apie naujus apibrėžimus, galime suskaidyti esamą ir nuosekliai jį permąstyti, galvodami apie tai, kokius muziejus norime matyti ateityje. 

Ne kartą paminėjote žodį „bendruomenė“. Kas galėtų tapti muziejų atspirties tašku, mąstant apie savąją?

Muziejai nori užtikrinti bendruomenės įtraukimą, tačiau paklausus, kas yra jų bendruomenė, darbuotojai neretai susimąsto ir sutrinka, nes nėra pakankamai apmąstę šio apibrėžimo. Manau, tam yra galimi keli būdai. Pirmasis – pagalvoti apie tai, kur muziejus yra įsikūręs. Geografija atlieka labai svarbų vaidmenį: kiekviena vietovė pasižymi savita dinamika, veikimu, nekalbant apie šalies specifiką. Dirbdamas konsultacinį darbą dažnai pradedu pažintį su muziejumi nuo klausimo apie vietos problemas, aktualijas, tai, kas kelia nerimą žmonėms ir kokioms temoms jie skiria daugiausia dėmesio.

Dar vienas svarbus aspektas – pažinti savo auditoriją, suprasti, kokie ir iš kur atvykstantys žmonės lankosi muziejuje. Daugybė muziejų daro klaidingą prielaidą, kad dirbame visuomenei, arba apibendrintai teigia, kad pagrindinė jų lankytojų grupė – tik vietos gyventojai ar turistai. Tačiau šiuo atveju svarbus tikslus žinojimas. Pavyzdžiui, priešingai nei tikėjomės, Portlando meno muziejuje pastebėjome, kad dažniausiai mus lanko vietos gyventojai. Pagrindinės muziejaus lankytojų grupės pažinimas leidžia pasirinkti ir atitinkamus eksponatus ar programas.

Mąstydami apie bendruomenes muziejai dažnai atsigręžia į žmones, kurie nesilanko šioje institucijoje, todėl jiems gali reikėti intensyvesnio įtraukimo bei komunikacijos. Vis dėlto manau, kad labai svarbu apie tai mąstyti nešališkai. Kodėl šie žmonės nesilanko muziejuje? Ar jie atstovauja grupei, kuri buvo atskirta nuo muziejaus pasakojimo, jame demonstruojamų eksponatų? Jei muziejus pradėjo savo veiklą, vadovaudamasis kolonijiniais principais, ką tai reiškia šiandienos kontekste? Ar muziejaus darbuotojai, valdyba, savanoriai atliepia bendruomenės, kurioje muziejus veikia, sandarą? Svarbu galvoti apie palikimą, kontekstą, kuriame veikia muziejus. 

Galiausiai turime pradėti naikinti atskirtį tarp muziejaus ir bendruomenės – visi muziejaus darbuotojai yra tam tikros bendruomenės dalis. Tai reiškia, kad muziejų darbuotojai negali mąstyti apie save tik kaip vien šios srities profesionalus, jiems svarbu ir pastebėti persidengimus tarp profesinės veiklos ir vaidmens bendruomenėje. Tik tada, kai pradėsime naikinti šią atskirtį, galėsime pakeisti požiūrį į santykius su bendruomene, matyti ją ne kaip kažką tolimą, o artimą ir esantį čia, tarp mūsų. 

„Queens“ meno muziejus. Muziejaus archyvo nuotrauka

Pradėti bendradarbiavimą gali būti ne tik nedrąsu, tačiau ir sudėtinga: kaip užmegzti pirmąjį ryšį su bendruomenėmis?

Bendradarbiavimo pradžioje susitikimas muziejuje gali versti žmones jaustis nejaukiai, nepatogiai. Aš visada siūlau perkelti šias veiklas į labiau įprastas bendruomenės nariams erdves – bendruomenės centrus, bibliotekas, parkus ar kitas vietas, lengvai prieinamas bendruomenių atstovams. Tai atrodys labiau kaip kvietimas susipažinti nei oficialus įsipareigojimas. Susodinus žmones kabinete ir pradėjus jiems rodyti skaidres, veikiausiai bet kas pradėtų jaustis nepatogiai, tačiau žmonės buriasi aplink maistą, todėl tai galėtų būti gera strategija (juokiasi).

Manau, daugybė muziejų mato bendruomenės įtraukimą kaip tikslą savaime, tam tikro reikalavimo išpildymą – „Mes turime paruošti šią parodą, sukvieskime daug žmonių, pasikalbėkime su jais, tuomet galėsime pažymėti varnelę, kad tai padaryta, ir judėti prie kitų darbų.“ Tačiau tai neleidžia pasidalinti išgyvenimais ir asmeninėmis patirtimis. Mano manymu, reikėtų rinktis kitą, nuoseklesnį, kelią, kuris prasideda dar prieš atsirandant skubiam įtraukimo poreikiui. Pirma apsibrėžti bendruomenes, su kuriomis norima dirbti, tuomet išsigryninti priežastis, kodėl, o galiausiai pradėti megzti mažesnio masto santykius. 

Viena labiausiai gerbiamų bendradarbiavimo ir įtraukimo specialisčių Nina Simon rašė, kad, prieš pradedant darbą su bendruomenėmis, būtina atlikti namų darbus: susipažinti su dominančioje srityje veikiančių nevyriausybinių, bendruomeninių organizacijų atstovais, pradėti mokytis iš jų, suprasti, kokie klausimai rūpi ir kokios problemos jaudina šiuos žmones. Šis procesas – labai imlus laikui, todėl svarbu, kad muziejai suprastų, jog jis nepadės greitai išspręsti problemą. Priešingai, tai – ilgalaikis ir tvarus įsipareigojimas pokalbiams, stiprinti santykius ir pasitikėjimą. Į jį turi būti įsitraukę visi darbuotojai, nepaisant jų vietos organizacijoje. 

Knygos viršelis

Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Museums As Agents of Change: A Guide to Becoming a Changemaker“ minite, kad muziejai turėtų susitelkti į žmones, o ne objektus. Ar ilgalaikis įsipareigojimas bendrai veiklai ir yra viena šio susitelkimo išraiškų?

Jei muziejus vertina save kaip orientuotą į žmones, tuomet lengviau rasti laiko ir kitų išteklių, reikalingų kurti santykius su bendruomenėmis. Muziejų darbuotojai yra žmonės, jie kalbasi ir siekia suprasti kitus, o to tinkamai neleidžia padaryti susitelkimas į objektus – tuomet ryšį užmezgame tik tam, kad įgytume žinių apie konkretų eksponatą. 

JAV dalyvavau keliuose projektuose, susijusiuose su čiabuvių kultūra. Kalbėdamasis su žmonėmis jautiesi tarsi antropologas – įrašai, išsaugai ir archyvuoji jų pasakojimus galvodamas, kad pavyko išgauti pasakojimą iš žmogaus, kuris čia gyvena ir yra susijęs su tūkstantmete kultūra. Tačiau tokiu būdu mes „nužmoginame“ šiuos žmones, neskiriame pakankamai pagarbos jų istorijai, kultūrai, kitoms svarbioms vertybėms. Procesas tampa orientuotas į objektus, nesiekiant užmegzti santykių ar pasitikėjimo.

Turi įvykti mąstymo pokytis, apie kurį kalbame. Jei esame orientuoti į žmones ir vadovaujamės su tuo susijusiomis vertybėmis, jos padiktuoja ne tik su ekspozicija, edukacija ar programomis, tačiau ir su biudžetu, personalo valdymu ar fizine infrastruktūra susijusius sprendimus. Visa tai labai glaudžiai susiję. Manau, kad eidami šia kryptimi muziejai gali tapti svarbesni plačiajai visuomenei ir prasmingesni vietos bendruomenėms, nei išlikdami tik daiktų saugyklomis.

Atrodo, kad, užuot buvęs atskira institucija, muziejus tampa integralia tinklo dalimi, formuojančia, tačiau tuo pat metu ir formuojama bendruomenės.

Tai būtų idealus atvejis. Stebėdami kalbą, kurią vartojame muziejams apibrėžti, matome, kad anksčiau muziejai buvo atsiriboję nuo visuomenės, kartais – gana tiesiogine prasme (pasižiūrėkime į šventyklas primenančius muziejus, neturinčius langų), o užsukęs į jų vidų jausdavaisi lyg patekęs į visiškai kitą pasaulį. 

Skatinu muziejus griauti šias sienas ir geriau integruotis į vietos bendruomenę. Tam kartais naudinga pagalvoti, ar muziejus yra integrali kaimynystės dalis, ar tik yra įsikūręs joje kaip pastatas. Kiek muziejus susijęs su savo kaimynais? Puikus šių elementų refleksijos ir įgalinimo pavyzdys – „Queens“ muziejaus Niujorke veikla (apie tai rašiau ir savo knygoje).

Suprasdama, kad negali būti viskas visiems, šio muziejaus komanda nusprendė susitelkti į vietos bendruomenes ir investavo išteklius į jų pažinimą. Bendraudami su vietos gyventojais muziejaus darbuotojai bandė išsiaiškinti, kaip gali integruotis į šį socialinį audinį, investuoti ir prisidėti prie jo augimo. Manau, kad jiems puikiai pavyko: muziejus sukūrė bendruomenines erdves, pradėjo remti vietos menininkus ir kūrėjus. Tai parodo, kad netgi didieji muziejai gali susitelkti į sąlygiškai mažą žmonių grupę – tai labai drąsus žingsnis tokio masto institucijai.

Paminėjote keletą pozityvaus muziejų poveikio bendruomenei pavyzdžių, tačiau susidaro įspūdis, kad neretai ši sąvoka vartojama gana abstrakčiai. Kaip galima įvertinti muziejų veiklos poveikį bendruomenėms?

Norėjimas viską matuoti kiekybiškai, išreikšti skaičiais ar grafikais ne visada yra geras. Manau, kartais pakanka ir teigiamo bendruomenių grįžtamojo ryšio. Jei vis dėlto nusprendžiama matuoti, vienas kelių – stebėti kasdien apsilankančius muziejaus svečius. Kokie žmonės ateina į muziejų: ar jie keičiasi, ar tai – sugrįžtantys lankytojai? Tai leistų pamatyti, ar programos pasiekia joms išsikeltus tikslus ir išties padeda diversifikuoti auditoriją. 

Lankytojų įvairovės stebėjimas taip pat leidžia fiksuoti, ar muziejus tampa vieta, sujungiančia skirtingų įsitikinimų, ideologijų žmones. Žinoma, tai pamatuoti daug sudėtingiau. Pastaruoju metu JAV stebime didelę politinę poliarizaciją, todėl dalis muziejų pradėjo ieškoti būdų, kaip nutiesti tiltus tarp skirtingais įsitikinimais pasižyminčių žmonių, stiprinti jų empatijos jausmą, paskatinti klausytis ir išgirsti vieniems kitus. Net jei ir ne visada sutiks vieni su kitais, dialogas yra geriau nei smerkimas. Pavyzdžiui, Mineapolio meno institutas pradėjo iniciatyvą apie meno ir empatijos sąsajas: kaip muziejaus eksponatai gali paskatinti abipusį supratingumą? 

Suprantu, kad šios idėjos gali atrodyti kaip kvietimas radikaliam pokyčiui, tačiau taip nėra – jis turėtų vykti žingsnis po žingsnio. Mano mėgstama mantra – mažiau yra daugiau. Daug kas gimsta iš bendrų pokalbių ar netgi savirefleksijos. Jei esate muziejaus darbuotojas, paklauskite savęs: kas jums rūpi labiausiai? Ne tik darbe, tačiau ir kasdieniame gyvenime – ar tai šeima, gamta, laisvalaikis, mokymasis? Kokios yra jūsų vertybės ir ką labiausiai branginate gyvenime? 

Vertybių įtraukimas į darbą, pokalbiai su kolegomis apie tai yra labai reikšmingi. Nors kasdien su bendradarbiais aptariame įvairius techninius klausimus, nepelnytai retai prisėdame prie arbatos ar kavos puodelio pasikalbėti apie vertybes – iš kur jos kyla, kaip vystosi? Manau, tai – dar vienas kelias į žmogų orientuoto muziejaus link. Kai ši praktika įsitvirtina muziejaus viduje, ją tampa lengviau pritaikyti ir išorėje, santykiuose su bendruomene. Svarbiausia, kad visa tai galima pradėti daryti jau dabar. Galbūt tai nebus didžiulė sėkmė nuo pat pirmųjų žingsnių, tačiau ją tikrai pavyks pasiekti mokantis.  

Portlando meno muziejaus bendruomenė. M. Martinez nuotrauka
Moksleiviai padeda Mineapolio meno instituto darbuotojams vystyti empatija grįstus turus ir edukacinius užsiėmimus. Mineapolio meno instituto nuotrauka
Nutrūkusių santykių muziejaus ekspozicijos atviros Kroatijoje ir JAV, tačiau interneto kolekciją gali papildyti kiekvienas. Nutrūkusių santykių muziejaus nuotrauka

Pokalbio pradžioje minėjote, kad svarbu klausti savęs, kokią žalą galėtų atnešti bendradarbiavimas. Galbūt galite pasidalinti patirtimi, kokių veiksmų imtis, ar priešingai, kaip nesielgti, kad pavyktų išvengti nesėkmių šioje srityje?

Manau, svarbiausia elgtis taip, kad nepadarytume žalos bendruomenėms. Dėl šios priežasties svarbu planuoti veiksmus, neįsiveržti į bendruomenę staigiai. Taip rizikuotume pažeisti žmones, jų pasitikėjimą, o tai gali turėti negrįžtamą neigiamą poveikį santykiams ateityje. 

Kaip ir minėjau, svarbiausia į bendradarbiavimą žengti sąmoningai tam pasirengus, o ne dėl to, kad kažkas reikalauja, tikisi ar liepia. Bendradarbiavimas turi kilti iš tinkamų priežasčių: nuoširdaus muziejaus noro suprasti savo bendruomenę ir užtikrinti didesnį jos įtraukimą į sprendimų priėmimą, ekspozicijų bei programų kūrimą. Tam svarbi ir pagarba šių žmonių turimoms žinioms, jų orumui.

Kiekviename bendradarbiavimo etape muziejus turi nuoširdžiai mąstyti apie bendruomenei, o ne jam pačiam šio proceso teikiamą naudą. Tikslas negali būti pranešimas spaudai ar žinutė socialiniuose tinkluose. Kas, jeigu muziejai apskritai nesidalintų šia žinute ir palauktų, kol patys bendruomenės nariai pasakys: „Tai buvo puiki trejų metų bendradarbiavimo patirtis“? 

Natūralu, kad proceso metu teks susidurti su nesėkmėmis, tačiau svarbu mokytis drauge su bendruomene, klausti ir atsižvelgti į jos narių nuomonę. Nuoširdus ryšio auginimas – tai evoliucija ir nuolatinis procesas. Muziejus, kuris niekada netaikė bendradarbiavimo praktikų, veikiausiai netaps geriausiu pavyzdžiu vos per keletą mėnesių, tačiau tada, kai sugebama klausytis partnerių ir prisitaikyti prie jų poreikių, galime tikėtis laipsniškos kaitos.

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į gerąsias šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su įdomiausiomis muziejų praktikų ir teoretikų idėjomis.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.