Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Muziejus su charakteriu. A. Mončio namai-muziejus Palangoje

Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2021 m. Nr. 4)

Muziejai kaip žmonės. Su savais charakteriais, unikalia istorija, nuoskaudomis ir džiaugsmais. Dideli, maži, turtingi ir, na, nelabai. Veiklūs ir nepakenčiantys bet kokio šurmulio. Vieni sėkmingi, kurių spindinčios šypsenos taip ir traukia žmones, kiti tik norėtų tokie būti. Yra gyvenimo nustekentų, kurie jau nebepakelia akių į užsukusį svečią, yra visada pareigingai pasitempusių, kad ir kas dėtųsi giliai viduje.

Palangoje esantys Antano Mončio namai-muziejus – iš tylesnių, iš pirmo žvilgsnio atrodo net besikuklinantys. Languotos medvilnės marškinių visos sagos užsegtos, balsas ramus, kaip ir laikysena. Nečiups už skverno praeinantiems, užsukusius priims santūriai draugiškai. Tačiau sugebėjusių susidraugauti lauks kiekvieną kartą ir leis išsikalbėti ar tiesiog pabūti, paskui, žiūrėk, pradės ir juokauti, kviesti žaisti.

Kalbu apie muziejų, tačiau įsivaizduoju Antaną Mončį, kokį susikūriau iš jo kūrinių, fotografijų ir jam dedikuotų knygų: Tomo Sakalausko „Ketvirtoji dimensija“ (1998), Viktoro Liutkaus sudaryto albumo „Antanas Mončys“ (2003) ir Danutės Zovienės sudarytos „Per toli gyvenu: Antano Mončio susirašinėjimai“ (2015). Regis, žmonėms patinka apie jį pasakoti. Suprantu, kodėl.

Prabanga daryti tai, ką nori

Antanas Mončys (1921–1993) gimė Mončių kaime, Kretingos apskrityje. Senose nuotraukose – mielas berniukas, paskui ir jaunuolis: kiek besibanguojantys plaukučiai, daili nosytė, klasikinės lūpos, svajingos akys ir ramus, bet dėmesingas žvilgsnis. Gana pasiturinti šeima, šviesūs tėvai, nė karto nelupę savo vaikų, skatinę juos mokytis ir ieškoti, kas gyvenime traukia.

Antaną traukė ne mokslai, o pasaulio stebėjimas ir visa ko meistravimas, drožinėjimas, piešimas. Baigęs Kretingos gimnaziją, jau karo metu stojo mokytis architektūros Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau studijų nebaigė, nes grįžtant rusams suprato – reikia bėgti. Vokietijoje šalia visų pabėgėlio vargų gavo ir dovanų – supratimą, kad nori tapti būtent skulptoriumi. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, o gavęs skulptoriaus diplomą pelnė Prancūzijos valstybės stipendiją studijoms Paryžiuje tęsti. Ši sėkmė paskatino atsisakyti planų emigruoti į Ameriką, juk prieš akis – pats Paryžius! Laiške jau Amerikoje gyvenančiam klasės draugui rašė: „Aš tikiu, kad mes sugrįšim dar kada į Lietuvą. Jūs atsivešite dolerių, aš savo dalią – bus ir tas, ir tas reikalinga.“

Paryžius jo atžvilgiu nebuvo blogai nusiteikęs, greičiau – išsiblaškęs, dėl to ant didelio miesto negali labai pykti. Pamažu šalia bičiulių lietuvių ėmė rastis draugai prancūzai, darbų užsakymai, parodos, vedybos su Prancūzijos skulptoriaus Jano Martelio dukra Florence, santuoką lydėjo sūnaus gimimas, o su antrąja žmona Margrit Haller von Hallerstein vėliau susilauks sūnaus ir dukters.

„Aš pasirinkau neištaigų gyvenimą, kad galėčiau daryti, ką noriu“, – sakė jis biografui Tomui Sakalauskui. O norėjo jis dirbti, tai ir darė nuolat, be atostogų: užsakymus bažnyčioms, privatiems asmenims ir tiesiog skulptūras, sau. Iš molio, akmens, medžio, kartais metalo. Taip pat piešė, kūrė koliažus, kartais net papuošalus. A. Mončys netapo Paryžiaus žvaigžde, tačiau visą gyvenimą užsiėmė tik menu ir meno dėstymu, iš to turtų nesusikrovė, tačiau ir neskurdo. Juk daryti tai, ką nori – tokia prabanga, ypač jei senatvėje to nesigaili.

Lietuvoje jį prisimename ir nuotraukose ar filmuose dažniau matome kaip pagyvenusį žmogų – čia jis sugrįžo būdamas 68-erių, 1989 m. Apkabino mamą, pabendravo su artimaisiais, apžiūrėjo laukus, kur kadaise stovėjo gimtoji sodyba. Eidamas Palangos gatve seseriai pasakė, kad jei jau jo muziejus bus, tai turėtų būti kažkur čia. Vilnius ir Kaunas, sakė, ir taip visko per daug turi. Ir buvo visiškai teisus, negali ginčytis. Gaila tik, kad pats A. Mončys savo muziejaus atidarymo nesulaukė. Padovanoti jo darbai išvyko į Lietuvą, o jį patį nuo kelionės sulaikė vis prastėjanti sveikata, ji taip ir nepasitaisė – menininkas mirė 1993 m. Paryžiaus ligoninėje. Muziejus Palangoje atidarytas po šešerių metų, 1999-aisiais.

Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Trumpa muziejaus biografija

A. Mončio namų-muziejaus krikštatėviu galima vadinti semiotiką Algirdą Julių Greimą. Tai jis A. Mončio seseriai Birutei pakuždėjo, kad ji turėtų kažkaip paskatinti brolį padovanoti kūrinius Lietuvai, gal ir pats paskui čia persikraustyti – panašiai kaip tai tuo pat metu padarė Kazys Varnelis. Tiesa, pirminė mintis buvo apie kitą kurortą – Druskininkus, kuris tuomet atrodė gerokai kultūringesnis nei dešimto dešimtmečio Palanga. A. Mončys darbus dovanoti Lietuvai sutiko lengvai, tačiau nusprendė, kad jo muziejui labiau tiktų Palanga. Maždaug šioje vietoje estafetę perėmė Loreta.

Muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė taip pat yra ir A. Mončio dukterėčia. Ji šiuo muziejumi rūpinosi dar iki jį atidarant. Paklausta, ar to meto Palangos savivaldybė džiaugėsi pasiūlymu ir talkino jo atsiradimui, trumpai nusijuokia, tuomet sako: „Vis dėlto administracijoje buvo keli žmonės, kurie tuo metu sakė: mes čia to meno nesuprantame, tačiau jūs darykit, kurkit muziejų.“

Dovanų nori visi. Įsipareigojimai – kitas reikalas. Bet, tarpininkaujant tuo metu aktyviai muziejaus idėją palaikiusiai Kultūros ministerijai ir atskiriems išeiviams, įtikinėjusiems visus Lietuvoje, kad tokio muziejaus reikia, galiausiai jam buvo skirta viešbučio „Jūratė“ biblioteka – tuomet jau mažai kam reikalingas pastatas netoli parko ir jūros. Toliau sekė pinigų paieškos – miestui ir valstybei vis kartojant, kad pinigų nėra, finansinės pagalbos įsikūrimui teko prašyti ir privačių asmenų.

Kaip bibliotekos patalpas paversti muziejumi, sugalvojo čia lubas atvėrusi architektė Gražina Pajarskaitė, vėliau jos darbus perėmė klaipėdietis architektas Petras Lapė, kuris suteikė muziejui tą žavingą mėlyną spalvą, lietuvių tapytojų ceruliumu vadinamą, kitaip – Ceruleum blue, kurios pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio caelum – dangus.

Medinis pastatas apsisiautė gilaus mėlyno dangaus spalva, naujais plaučiais įkvėpė pajūrio oro ir priėmė vidun A. Mončio skulptūras. Iš turimų kūrinių nuolatinę muziejaus ekspoziciją formavo dar viena mūsų žvaigždė – architektas Valdas Ozarinskas. Konceptuali jo kūryba nedraugavo su modernizmo dvasiomis, jis neslėpė, kad nemėgsta medžio, tačiau ekspoziciją kūrė su meile – jo paties rankomis kurti netgi ten esantys stalai.

Kiek kartų ateitum į tą muziejų, pakilus laiptais ištinka nuostaba. Kaip šiltą vasaros vakarą panirus į ežero vandenį – lyg ir žinai, kas bus, bet visada nustembi nuo kūną apėmusio pojūčio. Peržengęs slenkstį atsiduri kitame pasaulyje, kur tave sutinka dienos šviesos glostomi mediniai jo gyventojai ir, žinoma, garso takelis – atlikėjo Donato Bielkausko (Donio) muzika, atlikta grojant A. Mončio sukurtais moliniais švilpiais.

Nuolatinė muziejaus ekspozicija telpa į tris sales: didžiąją ir dvi mažesnes, šonines. Pirmoji – didžiausia, ji ir įspūdingiausia. Šviesa pro stogą krenta ant stalo, prie kurio galima prisėsti ir pavartyti su A. Mončiu susijusius leidinius (verta peržiūrėti Loretos Birutės Turauskaitės sudarytą Antano Mončio bloknotą „Rankos“ (2010), ir ant skirtingų laikotarpių ir dydžių skulptūrų, kurios žvelgia į tave taip pat smalsiai, kaip ir tu į jas. Kažin ar tos skulptūros nori mus paglostyti? Nes jas liesti labai norisi – pirštų galiukais ir delnais. Norisi pajusti natūralias ir skulptoriaus kalto paliktas medžio faktūras, rankos judesiu pamėginti atkartoti neretai sudėtingą konstrukciją. Menininkas tai puikiai žinojo, žino ir muziejus, todėl – galima! Kaip ir vaikščioti tarp jų, uosti medžio kvapą, stebėti natūraliai kintančius šešėlius. Susirasti tą, su kuria tą dieną labiausiai norisi bendrauti.

Gal sujaudins didžiuliai medžio griaučiai, gal – masyvios kabančios grandinės, gal užburs susiviję „Žonglieriaus“ kilpos, o gal dėmesio pareikalaus ekstravagantiškas „Maršalas“ (1980), toks senas dalgis, apsikarstęs pseudomedaliais ir nacistine bei sovietine simbolika, toje vietoje, kur žmogaus klynas – styro kažkoks kaulas. Man atrodo, jį tyčia pastatė salės pakraštyje, kad pernelyg neįsijaustų ir nesiimtų viskam čia vadovauti. Dabar jis tik seniokiškai spigiu balsu laido nešvankius juokelius ir apkalbinėja lankytojus. Jam iš kitos salės pritaria akmeninis dantytas „Jonas“, o griaučiai ir kaukolės springsta žmogui negirdimu skulptūrų juoku. Bet gal atėjus kitą dieną jų visai nesigirdės, saulės spindulys netikėtai kris tiesiai ant nedidelio, beveik abstraktaus „Nukryžiuotojo“ iš kaulo, gintaro ir malachito, ir stebėdamasis negalėsi suprasti, kodėl iki šiol jo niekada šiame muziejuje nepastebėjai.

Kairėje pusėje esančioje salėje dėmesį traukia „Paukštė“ (1974) – iš vieno medžio masyvo išskobta masyvi ir tuo pat metu elegantiška skulptūra, į kurios vidų norisi sušnabždėti paslaptį arba tiesiog stebėti, kaip juda silueto linija ir keičiasi medžio faktūros. Dešinėje salėje svarbu nepraeiti pro skulptūrą „Motina“ (1970). Tai pirmoji (iš čia ir jos pavadinimas) A. Mončio sukurta perkomponuojama skulptūra. Šių skulptūrų pradžia – vaikystėje. Ant verpstės dedamas pakulas ar vilną prisegdavo mediniu segtuku, kuris dažnai būdavo pagražintas iš to paties medžio gabalo išdrožinėta grandinėle. Vaikystėje pamėgino tokį patį padaryti, pavyko, vėl prisiminė antroje gyvenimo pusėje.

Jį domino medžio atjungimas nuo medžio, bet taip, kad minimalus susijungimas išliktų. Paskui kilo mintis kurti kompozicijas, kurių kiekviena grandis turėtų savarankišką formą ir kad tos visos formos sudarytų visumą. Tokias skulptūras sunku padaryti, tačiau pavykus jas galima statyti įvairiais būdais, komponuojant improvizuoti. Tad žvelgiant į puspenkto metro ilgio „Motiną“, galima stebėtis meistriškumu, leidusiu iš senos liepos kamieno išskobti tokią sudėtingą struktūrą ir pamėginti mintyse ją perkomponuoti savaip.

Jei muziejus rinktų publikos numylėtinius, favoritais greičiausiai taptų kaukės ir švilpiai. Juose – fantazija, sąmojis, žaismingumas. Iš įvairių buityje rastų objektų kuriamos kaukės – nuostabi kūrybiškumo pamoka, o švilpiai vertingi ne tik įdomiomis formomis, bet ir subtiliais garsais. Pradėjęs nuo iššūkio sukurti paprastą vaikystės švilpuką, vėliau menininkas savo užduotį pasunkino ieškodamas išskirtinio garso arba, pavyzdžiui, galimybės vienu švilpiu groti vienu metu dviem ar trims žmonėms. Gyvas būdamas su savo kaukėmis ir švilpiais kartais atlikdavo keistus pasirodymus, kuriuos šiandien nedvejodami vadintume performansais, kviesdavo prisijungti ir svečius. Ne, šiandien nei kaukės pasimatuoti, nei švilpiu pagroti patiems nepavyks, tačiau jų garsų galima pasiklausyti ausinėse.

Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Skulptoriaus švelnumas

Antanas Mončys nesistengė šlietis prie krypties ar stiliaus. Jis darė savo, jei kas suprasdavo – džiaugdavosi, jei ne – tai tegu eina šalin, sakydavo. Laiške draugams rašė: „Aš pats nežinau, kokiai aš krypčiai priklausau, nes jos man visai nerūpi ir savęs nemanau suvaržyti kokių nors srovelių tendencijomis, bet vis tiek tikriausiai priklausau 20-ojo amžiaus epochai, nes gi nuo savęs nepabėgsi. Esu gana modernus: ir į kiną nueinu, ir coca-colą geriu, ir dviračiu moku važiuoti…“

A. Mončys yra toks tikras menininkas modernistas, ir vis dėlto yra vienas ryškus skirtumas nuo mūsų įsivaizduojamo XX a. menui atsidavusio, užsispyrusio idealisto. Jis buvo šeimos žmogus. Vaikai jam rūpėjo ne mažiau nei skulptūros. Jis buvo tas, kuris namuose gamina maistą ir plauna indus, tvarko kambarius ir veda vaikus į mokyklą. Po skyrybų su pirmąja žmona sūnus panorėjo gyventi su tėvu. Pasakojama, kad A. Mončys atsisakęs gero pasiūlymo metams vykti į Ameriką dėstyti, nes reikėjo rūpintis sūnumi. Po skyrybų su antrąja žmona vaikai kiekvieną dieną užsukdavo pas tėvą – pabūti ir papietauti. Moterų menininkių tai nenustebins, tačiau XX a. vakarietiškame, taip pat ir lietuviškame kontekste toks skulptoriaus šeimyniškumas labai retas. Sprendžiant iš laiškų, jo senatvė buvo sunki dėl sveikatos, bet ne vieniša – tai tokia premija, gaunama už viso gyvenimo nuopelnus.

Biografija nebūtinai atsispindi kūryboje. Tačiau žvelgiant į A. Mončio kūrinius juntamas jo santūrus švelnumas, vietomis – žaismingumas. Kalbėdamas apie savo santykį su medžiaga sakė: „Aš su ja nekovoju, kaip kartais kas nors pasako. Aš su ja glamonėjuos.“ A. Mončio darbus galima vadinti monumentaliai elegantiškais, augančiais, galingos jėgos pilnais, galima sakyti tiesiog – sexy, visi epitetai kalba iš esmės apie tą patį – meilę darbui ir gyvenimui.

A. Mončio muziejus panašus į patį Antaną Mončį. Gimęs iš meilės, užsispyrusiai pergyvenęs sunkesnius laikus, nemėgstantis perdėto viešumo, tačiau su ramia šiluma įsileidžiantis norinčiuosius draugauti. Šią vasarą, menininko 100-ojo gimtadienio proga, priešais muziejų pagaliau tvarkoma aplinka – įrengiamas Antano Mončio skveras. Galbūt tai reiškia, kad net kurortas pagaliau jam pajuto draugiškus jausmus ir į muziejų su skulptūromis pasiglamonėti žvilgsniu ir pirštų galiukais vis dažniau užsuks nauji muziejaus draugai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien