Muzika ir ignaciškasis dvasingumas

Vilnietis jėzuitas Eugenijus Puzynia dalijasi netikėtais atradimais, atsivėrusiais jam gilinantis į muzikos ir dvasingumo santykį. Straipsnis publikuotas jėzuitų žurnale „Jėzuitai“ (2022 m. Nr. 3).

Jau nuo muzikos studijų laikų domėjausi ir iki šiol domiuosi labai subtiliu ir įtraukiančiu klausimu apie muzikos ir dvasingumo santykį – kaip ir kokiomis išraiškos priemonėmis muzikos kūrėjai gali padėti klausytojui atsiverti autentiškai dvasinei patirčiai, labiau priartėti prie Dievo žodžio, jį geriau apmąstyti ir pritaikyti savo kasdienybėje.

Be abejo, ir pats muzikos menas, ir autentiškas dvasingumas yra atskiros ir gana plačios sritys, reikalaujančios tam tikro išmanymo, dėmesingo ir kantraus gilinimosi, nuolatinės praktikos, netgi atskirų specializuotų studijų. Todėl, šiame straipsnyje nebandydamas išnarplioti visų galimų subtilybių, jūsų dėmesiui pateikiu kelias supaprastintas ištraukas iš savo teologijos studijų baigiamojo darbo, kuriame tyrinėjau tikriausiai daugumai puikiai žinomą ir ne kartą girdėtą Johano Sebastiano Bacho „Pasiją pagal Matą“.

Išsamiau nagrinėjant šį pasaulinės muzikos šedevrą įvairiais pjūviais – biblinio teksto egzegezės, literatūrinės libreto bei muzikologinės analizės – kėliau klausimą: kaip kompozitorius organizuoja muzikinę medžiagą, kokius galimus dvasinio ugdymo(si) principus išryškina būtent tokia garsinė architektūra ir kodėl pagrįstai J. S. Bachą galime vadinti ne tik talentingiausiu visų laikų muzikos kūrėju, bet ir tikru dvasinio gyvenimo žinovu bei teologu.

Šio straipsnio skaitytojams, kurie galbūt jausis šiek tiek pasimetę tarp įvairiausių nežinomų terminų ir sąvokų, patariu neišsigąsti ir pamažu, kantriai leistis ne tik į skaitymo, bet ir muzikinį-dvasinį nuotykį, geriausia – su Biblija rankose ir klausantis kūrinio įrašo, nes šito straipsnio tikslas yra noras pasidalinti netikėtais atradimais ir paskatinti naujai bei kūrybingai išgyventi dvasines patirtis.

Muzikinio kūrinio klausymasis kaip dvasinės patirties įžanga

Kaip milžiniškos gotikinės katedros žavi savo architektūrinės struktūros didingumu, taip kiekvienas muzikos kūrinys mus pakeri išradingu garso struktūros išdėstymu bei harmonijos grožiu. Tačiau toks vertinimas liktų perdėm paviršutiniškas ir netgi naivus, jei neskirtume daugiau dėmesio ir pastangų šių struktūrų ypatumams atpažinti. Kaip tik antruoju klausymosi ir vertinimo laikotarpiu pradedame atkreipti dėmesį į įvairias smulkesnes kūrinio detales, kurios atrodo nesuderinamos su „globaliai“ vertinama visuma.

Čia esame įtraukiami į pačią „kontrastų žaidimo“ šerdį, kurioje vyksta tikrasis asimiliacijos procesas: nuolatinė įtampa tarp skirtingų kūrinio elementų – instrumentinių ir vokalinių išraiškos priemonių, diezinių ir bemolinių tonacijų kaitos, ritmo ir tempo svyravimų, perėjimo iš vienos muzikinės formos į kitą ir t. t.

Visa tai tiesiogiai rezonuoja su mūsų vidiniais išgyvenimais, pasižyminčiais neišvengiamais kontrastais. Būtent iš šio „dialogo“ su muzikos kūriniu pamažu kyla prasmės klausimas: koks principas jungia visus šiuos kontrastus ir koks yra tikslas, kurio link krypsta ne tik kūrinio judėjimas, bet ir mūsų pačių egzistencija, kuriai šis judėjimas savotiškai meta iššūkį?

Trečiuoju etapu, kurį būtų galima pavadinti persvarstymu, esame iš naujo kviečiami pažvelgti į kūrinį kaip į organišką visumą, tačiau šįkart bandant pasimėgauti maloniai stebinančia darna, kuri atveria protą bei širdį tiesos ir laisvės dovanai, perduodamai šioje muzikoje ir per ją.

Ką tik aprašyta trejopa muzikinė patirtis puikiai atsispindi ir dvasiniame gyvenime. Tam, kad atsivertume gilesnei dvasinei patirčiai, mums neužtenka vien paviršutiniškai atliktos kokios nors maldos praktikos. Esame kviečiami įsigilinti į medituojamą maldos ar Biblijos ištraukos turinį – nuo išorinio Žodžio klausymosi pereiname prie vidinio supratimo ir skonėjimosi juo.

Žinoma, toks kokybinis šuolis neįmanomas be mūsų pačių aktyvaus įsitraukimo ir pasirengimo atpažinti įvairius dvasinius judesius (motiones), kurie kartais gali atrodyti kontrastuojantys tarpusavyje ir keliantys iššūkį mūsų idealizuotam supratimui ne tik apie dvasinę tikrovę, bet ir gyvenimą apskritai. Šioje vietoje dvasinė įžvalga arba, kitais žodžiais tariant, gebėjimas „atskirti, atpažinti dvasias“ (discernimento) – dvasinio gyvenimo principas, kurio savo Dvasinėse pratybose moko šv. Ignacas Lojola, – yra būtinoji prielaida didesnei dvasinei pažangai ir vidinei laisvei įgyti.

Tai yra kritinis momentas, kai pirminis naivus supratimas ir paviršutiniška motyvacija turi užleisti vietą nuolankiam, drauge ir gilesniam, tikresniam savęs ir Dievo pažinimui. Apmąstydami Dievo žodį, per vaizduotę stengdamiesi įsitraukti į patį kontempliuojamos scenos veiksmo sūkurį, esame kviečiami ne tik persiimti Dievo veikimu, bet ir apsispręsti kokybiniam gyvenimo pokyčiui. Naujas žvilgsnis yra neatsiejama horizontų kaitos dalis. Nuo šiol savo gyvenimą suprantu ne kaip hermetišką, savitikslę egzistenciją, bet kaip nuolatinį kvietimą atsiliepti į visa apimančią Dievo Meilę – per Jį, su Juo ir Jame gaunu naujo gyvenimo dovaną!

J. S. Bacho „Pasija pagal Matą“ kaip Dievo žodžio internalizacijos mokykla

Panašią laipsnišką progresiją aptinkame ir „Pasijos pagal Matą“ muzikinėje architektūroje, pasižyminčioje nuolatiniu J. S. Bacho siekiu kelti klausytojui iššūkį muzikos išraiškos priemonių įvairove. Vien tai, kad šis kūrinys buvo sumanytas dviem muzikantų grupėms, išdėstytoms priešingose Leipcigo šv. Tomo liuteronų bažnyčios pusėse, liudija aiškų norą pasitelkus muziką įtraukti klausytojus į pačią

evangelinio pasakojimo dramos esmę. Ir kūrinio padalijimas į dvi atskiras dalis, kad būtų galima įterpti pamokslą, aiškiai rodo, jog jo centras ir tikrasis tikslas yra ne kas kita, o Dievo žodis arba, tiksliau tariant, jo atgarsis klausytojo širdyje.

Išties vidinė „Pasijos pagal Matą“ muzikinės struktūros logikos esmė ta, kaip J. S. Bachas organizuoja savąjį evangelinio pasakojimo „muzikinį komentarą“. Norėdami visa tai geriau suprasti, turėtume išsamiau analizuoti skirtingus šio kūrinio muzikinius parametrus, tačiau, taupydami vietą ir laiką, pasitenkinsime tik trumpa muzikinių formų apžvalga.

Jau nagrinėjant Pasijos libretą, galima pastebėti skirtingus teksto formalaus organizavimo lygmenis: evangelinis pasakojimas praplečiamas įterpiant liturginių choralų (turimi mintyje protestantiškieji choralai, o ne grigališkasis choralas) ir madrigalinės poezijos (Renesanso epochoje užgimusios, labai intensyvios, laisvos ir subtilios poetinės išraiškos formos) tekstus. Šis tekstų pasiskirstymas naudojamas kaip pagrindas kuriant įvairias muzikines formas, išlaikančias tą patį hierarchijos principą.

Taigi, pirmiausia turime evangelinius rečitatyvus, kurie sau būdinga išraiška perteikia biblinio teksto visumą. Šiai kategorijai reikėtų priskirti ir minios chorus, paprastai vadinamus turbae, kurie, nors ir perima Evangelijos tekstą, nuo rečitatyvų skiriasi savo polifonine struktūra (daugiabalsiškumu) ir momentiniu pobūdžiu, panašiu į eksklamaciją (šauksmą).

Antroje vietoje yra choralai, kurių originali melodija ir strofos išlieka beveik nepakitusios, nepaisant kartais gausios ir turtingos harmonizacijos (fgūrinių choralų).

Galiausiai turime arioso ir arijas, kurios, perimdamos madrigalinius tekstus, giliai ir su stebėtina muzikinės išraiškos laisve perteikia suasmenintą evangelinio teksto interpretaciją.

„Pasijos pagal Matą“ muzikinių formų turtingumas visų pirma yra ne meninių priemonių, kuriomis siekiama įtikti publikai, bet dvasinės pedagogikos, kuri, atsižvelgdama į pojūčių svarbą, siūlo laipsnišką Dievo žodžio internalizavimą, rezultatas.

Visa tai galima patikrinti pagal muzikinių formų suskirstymą į progresyvias sekas. Po kiekvienos evangelinio pasakojimo ištraukos, perteiktos secco ar accompagnato rečitatyvais arba turbae chorais, visada eina vienas ar du muzikiniai „komentarai“, netiesiogiai įtraukiantys ir Pasijos klausytojus: 1) choralas išreiškia liturginio susirinkimo balsą, kaip atsaką į ką tik girdėtą Dievo žodį; beje, visiškai pagrįstai manoma, kad Bacho laikais Pasijos klausytojai įsitraukdavo į giedojimą, nes jie puikiai mokėjo melodiją bei žodžius ir save suvokė ne kaip koncerto klausytojus, o kaip visateisius pamaldų dalyvius; 2) arioso ir arijos perteikia aktyvią ir asmeninę „lyrinio subjekto“ poziciją Evangelijos pasakojimo dramos akivaizdoje – solistai išreiškia save pirmuoju asmeniu pagal vokiečių dvasinės lied (dainos, giesmės) tradiciją, tačiau taip, kad kiekvienas arijos besiklausantis tikintysis šiame „aš“ galėtų atpažinti save ir jį priimtų.

Taigi, turime labai tikslų garsinės architektūros planą, kuris, skirtingas muzikines formas suskirsčius į nustatytas sekas, suteikia Pasijos struktūrai ritmą ir išreiškia jos vidinę logiką, orientuotą į dvasinę Dievo žodžio internalizavimo pedagogiką, įsišaknijusią liuteroniškosios teologijos tradicijoje.

Apibendrindami galime drąsiai teigti, kad J. S. Bacho „Pasija pagal Matą“ yra išties genialus glaudaus bei vaisingo muzikos ir dvasingumo sąryšio pavyzdys, padedantis geriau suprasti, kad garsinė architektūra yra ne tik galinga autoriaus kūrybinės minties išdava. Dėl tikro autoriaus dvasinio rūpesčio bei meninių išraiškos priemonių turtingumo ir paveikumo ji atveria klausytojui kelią į neišsenkančias Dievo žodžio gelmes. Tad dėmesingas ir atviras muzikos bei Dievo žodžio klausymasis gali atverti proto ir širdies duris dar neištirtiems Dvasios turtams, kurie, nepaisant visų galimų prieštaravimų, išlaisvina pačius giliausius ir autentiškiausius mūsų gyvenimo troškimus.

Belieka tik pakviesti jus, mielieji skaitytojai, išdrįsti kūrybingai leistis į naujus dvasinius potyrius (kad ir klausantis J. S. Bacho ar kitos jūsų mėgstamos muzikos), nes juk ne veltui šv. Ignacas primena, kad „dvasinėmis pratybomis suprantame kiekvieną būdą tirti sąžinę, medituoti, kontempliuoti, melstis žodžiu ir mintimis bei kitokią dvasinę veiklą. […] Mat kaip vaikščiojimas, ėjimas ir bėgimas yra kūno pratybos, lygiai taip dvasinėmis pratybomis vadiname kiekvieną būdą, kuris parengia ir nuteikia sielą pašalinti iš savęs visus netvarkingus polinkius, o juos pašalinus ieškoti dieviškos valios ir ją rasti bei taip tvarkyti savo gyvenimą, kad būtų naudinga sielos išganymui.

Kun. Eugenijus Puzynia SJ. Asmeninio archyvo nuotrauka

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.