Muzika, įžiebianti ugnį žmonių širdyse. Pokalbis su V. Gerulaičiu 250-ajam L. van Beethoveno jubiliejui (I)

Yra žinoma tik L. van Beethoveno krikšto data – 1770 metų gruodžio 17-oji. Atsižvelgiant į to meto tradicijas, galima manyti, kad jis gimė Bonoje ne anksčiau kaip dieną ar dvi iki krikšto.

Būtent šią dieną, gruodžio 16-ąją, Nacionalinė filharmonija sumanė neeilinį – 250-ąjį – L. van Beethoveno gimtadienį paminėti kompozitoriaus gerbėjams dovanodama Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro įrašytos L. van Beethoveno muzikos transliaciją internetu. L. van Beethoveno 250-osioms gimimo metinėms virtualiai skambės L. van Beethoveno Šeštoji simfonija, dar vadinama „Pastoraline“. Specialiai šiai transliacijai įžvalgomis apie L. van. Beethoveno kūrybą ketina pasidalinti muzikologas Viktoras Gerulaitis.

Skaitykite pokalbį su muzikologu apie L. van Beethoveną, publikuotą šių metų antrajame žurnalo „Naujoji Romuva“ numeryje. V. Gerulaitį kalbino Elvina Baužaitė.

***

Ludwigas van Beethovenas gimė 1770 m. gruodžio 17 d. Vokietijoje, Bonos mieste. Tai kompozitorius, kurio muzika, parašyta iš tylos, gimusi iš tylos tikrąja to žodžio prasme, kai aplinkinis, išorinis pasaulis tampa nebylus, tačiau taip nežmoniškai, taip dieviškai skamba tavasis vidus, žmogus – instrumentas Dievo rankose; tavasis kūnas – muzikos namai, kuriuose – simfonijos, orkestrų, atskirų instrumentų ir jų ansamblių koncertai, muzika balsui, muzika teatrui, muzika šokiui, muzika ištisam gyvenimui.

Sulaukęs 57-erių kompozitorius 1827 m. mirė Austrijoje, Vienoje, palikęs pasauliui 9 simfonijas, 5 koncertus fortepijonui ir 1 smuikui, 16 styginių kvartetų, 32 fortepijonines sonatas, operą „Fidelijus“, oratoriją „Kristus Alyvų kalne“, „Missa Solemnis“ („Aukštąsias mišias“), baletą „Prometėjaus kūriniai“ ir dar daug daug klasikinės muzikos kūrinių. Juos įvardinti, paminėti – nereiškia nieko (!), jų reikia klausytis, juos reikia patirti, išgyventi. Tačiau ir to ne visados pakanka, muziką, meną apskritai reikia išmanyti, idant girdėtum skambesį natų, kiekvienos atskirai ir jų sąskambius, dermę, o tada apsąla širdis ir siela, tada jau nutyla proto balsas, ir lieka žavėjimasis, giliausias ir aukščiausias, dieviškosios muzikos grožiu.

Ludwigo van Beethoveno jubiliejaus proga – pokalbis su muzikos išmanytoju, jos žinovu VIKTORU GERULAIČIU, girdinčiu subtiliausius niuansus, jaučiančiu kiekvieno garso prasmę kaip tauriausios sielos vibraciją, kuri transliuoja žmogų, pačią žmogiškumo esatį; o ji – ne kas kita – dieviškumo apraiška ir išraiška.

V. Gerulaičio unikali geba pasakoti kaskart veda susitikti, tarsi pasivaikščioti žymiųjų asmenybių gyvenimų keliais su jomis drauge, leidžia net įžengti ir panirti į sielos gelmes, kurių tiesos nežino niekas (!); bet tai, kas parašyta, kas sukurta, gyventi paleista ir palikta, numanymą, nuojautą sužadina to, kas – paraštėse, kas nutylėta daugtaškiais, brūkšniais praleista, kas gyvenimo partitūroje – fortissimo ar pianissimo.

Pokalbio temas ir potemes suponuoja, išryškinti leidžia Romaino Rollando knyga „Bethovenas“ⁱ bei paties Viktoro Gerulaičio mintys, išdėstytos „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ⁱⁱ.

XVIII a. Ludwigo van Beethoveno gimtoji Bona ir Vokietija – kultūriniai kontekstai

Gerbiamas Viktorai, kalbamės 250-ojo Ludwigo van Beethoveno jubiliejaus proga. Įdomu, kokia buvo didžiojo muzikos kūrėjo gimtoji Vokietija, Bona 1770 m.?

XVIII a. Vokietija labai silpna, susiskaldžiusi feodalinė šalis, kurioje grumdėsi 360 (!) atskirų valstybėlių, – nuo pačių menkiausių iki tokių didelių kaip Austrija ir Prūsija. Tiesa, tuometinės „Vokietijos“ visas pavadinimas išdidžiai skelbė: „Vokiečių nacijos Šventoji Romos imperija“. Bet Vokietijos kaip vieningos valstybės teks laukti lygiai šimtą metų nuo L. van Beethoveno gimimo – iki 1870-ųjų. Juoba, begalinę nuostabą kelią tai, kad šita „ne valstybė“ XVII–XVIII a. padovanojo žmonijai tokius genijus kaip Johannas Sebastianas Bachas, Johannas Wolfgangas Goethe, Ludwigas van Beethovenas…

Visose tose valstybėlėse – hercogystėse, kunigaikštystėse – egzistavo tas pats politinis režimas – absoliutizmas. XVIII a. antrojoje pusėje jis buvo vadinamas „apšviestuoju absoliutizmu“. Mat Švietimo idėjos, gimusios Anglijoje, „įkūnytos“ Prancūzijoje, pasklido iki pat Uralo. Monarchai laikė priederme mokėti rašyti ir skaityti, net raštu mąstyti ir filosofuoti. Vokietijoje kilo švietėjiškas „audros ir veržimosi“ (Sturm und Drang) sąjūdis su Johannu Gottfriedu Herderiu, Johannu Wolfgangu Goethe, Friedrichu Schilleriu.

Kelno kunigaikščio (vok. Kurfurst) rezidencija nuo senų laikų buvo Bonoje. Mat viduramžiais, vykstant miestų kovoms už nepriklausomybę nuo feodalinių senjorų, Kelno magistratas (merija, savivaldybė) išvijo kurfiurstus ir uždraudė jiems būti miesto ribose daugiau nei tris dienas iš eilės. Po šių įvykių Kelnas tapo vienu iš imperijos „laisvųjų miestų“, o jo valdovai įsikūrė Bonoje. Gražiausia vieta čia buvo jų rūmai. Pastatyti XVIII a. viduryje, rūmai tapo kone grakščiausiu vokiečių rokoko architektūros paminklu, o pati Bona – vienu „apšviestojo absoliutizmo“ centrų visoje Vokietijoje. Bonos vietovė puiki: ant plataus Šiaurės Reino kairiojo kranto kalvotos išvaizdžios apylinkės, sveikas klimatas. Miestas turėjo apie 8000 gyventojų, taigi nebuvo mažas.

Beveik visi gyventojai vienaip ar kitaip tarnavo rūmams. Kurfiurstas gyveno nesibaigiančių pramogų atmosferoje. „Hofmeisteriai“, „kamerherai“, „hofmaršalai“, „štalmeisteriai“ vadovavo rūmų gyvenimui. Medžiotojų komandos, gausus virtuvės ir rūsių personalas, muzikantai ir aktoriai, šokių mokytojai, fechtuotojai ir visoks įmanomas aptarnautojų ir patarnautojų būrys. Išlaidos pramogauti – beribės.

Bet kaip tik dėl nepasotinamo noro pramogauti Bonoje klestėjo… menai! Ypač muzika ir teatras – didžiausi pramogų ir malonumų „tiekėjai“. Vokietijoje XVIII a. antrojoje pusėje, veikiamas švietėjo Gottholdo Ephraimo Lessingo, kilo „nacionalinio teatro“ sąjūdis. Būrėsi trupės, kurios važinėjo po miestus ir vaidino gimtąja vokiečių kalba. Iki tol gastroliuodavo italų arba prancūzų artistai ir vaidindavo vien didžiuosiuose miestuose. Vokiečių kalba skambėjo tik liaudies teatruose – balaganuose.

Bonoje tuo laiku susibūrė viena geriausių Vokietijoje trupių. Jai vadovavo žinomas aktorius ir dramaturgas Gustavas Friedrichas Grossmannas. Rūmų teatro salė buvo turtingai išpuošta, tviskėjo prabanga. Ypač didelė buvo kurfiursto ložė. Šonuose – aristokratų „apartamentai“. Parteryje tų laikų papročiu stovėdavo paprasta publika. Scenos šone buvo dar viena slapta valdovo ložė, į kurią jis patekdavo per tokį pat slaptą įėjimą tiesiai iš rūmų. Apskritai kurfiurstas buvo absoliutus teatro šeimininkas. Nuo jo įnorių priklausė repertuaras, vaidmenų paskirstymas ir kiti reikalai.

Po prancūzų revoliucijos didžiulėse rūmų patalpose įsikūrė universitetas. Tiesa, jis labiau priminė viduramžius: šeši profesoriai skaitė teologijos kursą. Viena svarbiausių disciplinų – Bažnyčios teisė. Gamtos mokslai ir medicina dėstomos scholastiškai. Bet užtat filosofijos kurse – Gottfriedas Leibnizas, Christianas Volffas, Immanuelis Kantas. XIX amžiuje universitetas Bonos kultūriniame gyvenime jau turėjo ypatingą vaidmenį.

Bonos rūmai turėjo vieną geriausių XVIII a. antrosios pusės Vokietijoje orkestrų (kapelų), kuris buvo net lyginamas su geriausiu ir didžiausiu Europoje Manheimo orkestru. Bonos kapeloje buvo 36 muzikantai. Tarp jų tokie žymūs kaip fleitininkas, vėliau žinomas muzikos teoretikas čekas Antonas Reicha, violončelininkas Bernhardas Rombergas, vargonininkas, Ludwigo van Beethoveno mokytojas Christianas Gottlobas Neefe, pagaliau – pats jaunasis Ludwigas. Kai 1790 metų pabaigoje pakeliui iš Vienos į Londoną kelias dienas Bonoje viešėjo Franzas Josephas Haydnas, jis pietauti pasikvietė 12 geriausių muzikantų. Gal tarp jų buvo ir L. van Beethovenas?

Orkestras grojo gana sudėtingus kūrinius, pavyzdžiui, Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuano“ uvertiūrą. Puikiai buvo įsisavinęs crescendo ir diminuendo techniką. Nevengė ir naujovių. Tuo laiku dirigentas arba sėdėdavo prie klavesino, arba stovėdavo veidu į publiką. O kapelmeisteris Ferdinandas Riesas stovėjo ant pakylos prie pat rampos, kad matytų visą orkestrą.

Paprastai muzikantai gyveno priemiesčiuose, mažuose namukuose. Materialinė padėtis buvo gana apgailėtina. Etatiniai artistai gaudavo vidutiniškai 300 guldenų per metus. Įžymybės – iki 1000.

Štai tokioj Bonos aplinkoj gimė ir augo būsimas didžiausias muzikos genijus.

Plačiau nusakykite Vokietijos muzikos pasaulį XVIII–XIX a. sandūroje.

Nelengva atskirti Austrijos ir Vokietijos muzikos pasaulį. Ypač kai kalbame apie XVIII a. pabaigą–XIX a. pradžią. Juk austrai ir vokiečiai – giminingos tautos, giminingos jų kultūros ir t. t. Kita vertus, tuo laiku, o ir vėliau, iki Vokietijos valstybės susikūrimo, vokiečių menininkai plūdo į Vieną: Ludwigas van Beethovenas, Johannesas Brahmsas, Richardas Straussas…

Muzikos klasicizmas suspindėjo Vienoje, bet vadinamoji Vienos klasikinė mokykla yra vokiečių–austrų muzikos vaisius. Jos ryškiausieji atstovai – austrai Franzas Josephas Haydnas ir Wofgangas Amadeus Mozartas. Bet tašką padeda vokietis (olandų kilmės) L. van Beethovenas. Klasikinį simfoninį orkestrą ir patį simfonijos žanrą sukuria vokiečių Manheimo miesto kapela (nors joje didelę dalį muzikantų ir kūrėjų sudaro… čekai). Vadinamoji Berlyno mokykla, kurios ryškiausias atstovas Johanno Sebastiano Bacho sūnus Carlas Philippas Emanuelis, ypač puoselėjo sonatos žanrą, ir Carlas Philippas Emanuelis bus didžiausias jaunojo Ludwigo van Beethoveno „neetatinis“ mokytojas.

Tačiau XVIII a. pabaigoje būtent Vokietijoje – „valstybėje be valstybės“ – ima klostytis paskutinis klasikinio meno epochinis stilius – romantizmas. Tiesa, čia kol kas labiau estetinių, filosofinių traktatų pavidalu (pavyzdžiui, brolių Augusto ir Friedricho Schlegelių 1798 m. įkurtas žurnalas „Ateneum“, Jenos filosofijos mokykla). Muzikos mene romantizmo „braižą“ vėlgi formuoja vokiečių dainos Lied kūrėjai Johannas Friedrichas Reichardtas (beje, gimęs Karaliaučiuje), Carlas Friedrichas Zelteris (Mendelsono mokytojas ir Johanno Wolfgango Goethe‘s „asmeninis“ kompozitorius), Johannas Rudolfas Zumsteegas. Būtent iš jų netrukus estafetę perims austras Franzas Peteris Schubertas…

Bet štai muzikos buityje XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje–Austrijoje labai populiari buvo muzika pučiamųjų ansambliams. Nors to meto pučiamieji buvo ribotų techninių ir tembrinių galimybių, jų ansambliai kuo puikiausiai atliko pramoginę, linksminimo funkciją. Repertuarą daugiausia sudarė maršai ir šokiai. Beje, L. van Beethovenas neliko nuošaly: sukūrė Oktetą pučiamiems, Trio fortepijonui, fleitai ir fagotui…

Stichiškai gimusi sėkmė

Ludwigo van Beethoveno kūrybinis kelias – kas, ko ir kaip mokė didįjį kompozitorių?

Jau būdamas garsus kompozitorius Ludwigas van Beethovenas skundėsi savo mokiniui Carlui Czerny, kad vaikystėje, o ir vėliau, negavo deramo muzikinio išsilavinimo. Beje, ir bendrojo – taip pat. Iki dešimties metų Ludwigas lankė pradinę mokyklą, kur pagrindinė disciplina buvo lotynų kalba, o antra – aritmetika ir vokiečių kalbos dailyraštis. Tuo oficialus išsilavinimas ir baigėsi. L. van Beethovenas, pavyzdžiui, taip ir neišmoko nei daugybos, nei dalybos, visą gyvenimą klysdavo ženklų skyryboje. Baigti bent vidurinę mokyklą neleido vargana tėvo alkoholiko šeimos padėtis.

Iki dešimties metų muzikos mokėsi priebėgomis, be jokios sistemos ar nuoseklumo. Tėvas jau ketverių pasodino prie klavesino. Supratęs, kad vaikis labai gabus, nusprendė padaryti iš jo „vunderkindą“, o netrukus ir antrąjį W. A. Mozartą. Darė tai labai žiauriai. Pavyzdžiui, grįžęs girtas su kokiu draugeliu ar net vienu iš L. van Beethoveno mokytojų, tokiu pat girtuokliu, versdavo berniuką keltis naktį ir sėsti prie klaviatūros.

Aštuonerių metų Ludwigas pirmą kartą koncertavo. Tai įvyko Kelne 1778 metų kovą. Afišoje tėvas dvejais metais paankstino berniuko gimimo datą, norėdamas patraukti publikos dėmesį. L. van Beethovenas netapo antruoju W. A. Mozartu, tai yra nepradėjo nei šešerių, nei dešimties gastroliuoti po Europą ir skambinti imperatoriams. Bet tapo, matyt, geriausiu XVIII a. pabaigos–XIX a. pradžios Europos pianistu. Ir tik liga sutrukdė pasaulinei šlovei. O improvizatorius buvo absoliučiai neprilygstamas ir publiką „šiurpino“ ne mažiau nei paskui Ferencas Lisztas.

Iki aštuonerių metų išmoko puikiai vargonuoti, griežti smuiku ir ypač altu. Būdamas dvylikos tapo Bonos teatro orkestro ir rūmų kapelos vargonininko pavaduotoju ir altininku.

L. van Beethovenas teigė, jog kaip kompozitorius pradėjo reikštis nuo 12 metų – gerokai vėliau nei amžininkai, – ką jau kalbėti apie W. A. Mozartą, kuris, turėdamas tiek metų, buvo žinomas kompozitorius Europoje ir jau operos autorius. L. van Beethoveno kūriniai Bonoje ima skambėti, kai jam – keturiolika…

Esminį poveikį Ludwigo van Beethoveno – muziko – lavinimui turėjo Christianas Gotlobas Neefe (1748–1798), 1779 metais tapęs Bonos „nacionalinio teatro“ vadovu. Tai buvo neišvaizdus kuprius, kurį apimdavo melancholijos (būsimos L. van Beethoveno dvasinės būsenos dažnos palydovės) priepuoliai, bet kartu ir labai energingas, veiklus žmogus. Ludwigui jis tapo tikru kelrodžiu tuolaikinių naujų idėjų ir meno pasaulyje. Ch. G. Neefe buvo daugybės zingšpylių, kelių operų autorius, pirmasis rašęs odes pagal visų gerbiamo poeto Friedricho Gottliebo Klopstocko eilėraščių tekstus. Be to, buvo baigęs universitetą ir turėjo literato talentą – išgarsėjo kaip vienas žymiausių XVIII a. vokiečių muzikos publicistų.

Jei ir netapo reikšmingu kompozitoriumi, tai buvo vienas labiausiai apsišvietusių savo epochos muzikantų. Puikiai išmanė XVII–XVIII a. klasikinę literatūrą ir filosofiją. Rašė eiles, straipsnius (beje, kupinus susižavėjimo apie jauną L. van Beethoveną), biografijas, sveikinimus, sakė kalbas. Vargano siuvėjo sūnus „nekentė kvailų kunigaikščių labiau nei plėšikų“. Autobiografijoje save vadino „ceremonijų ir etiketo priešu“. Toks tipas ypač tiko būti L. van Beethoveno mokytoju visomis reikšmėmis. Būsimam genialiausiam iš muzikos „dialektikų“ labai svarbus turėjo būti toks Ch. G. Neefe požiūris: šiuolaikinė muzika, nors ir išreiškia aistras, bet, deja, pateikia tik jų galutinį pavidalą (pavyzdžiui, liūdesį ar džiaugsmą), o ne jų vystymąsi nuo pradinės užuomazgos iki „prisirpusio vaisiaus“, nepateikia perėjimų vienų aistrų į kitas. Toks požiūris nuteikia ir pranašauja pagrindinį L. van Beethoveno kūrybos principą.

Ch. G. Neefe vadovaujamas dešimtmetis Ludwigas studijuoja kontrapunkto ir generalboso techniką, Georgą Friedrichą Handelį, kurį garbins visą gyvenimą, Carlą Philippą Enanuelį Bachą, kurio fortepijoninė muzika darys jam nemažą įtaką jaunystėje.

1782 m. pasirodys pirmas mums žinomas L. van Beethoveno kūrinys – Variacijos fortepijonui dabar visiškai užmiršto kompozitoriaus Ernsto Christopho Dresslerio maršo tema. Ch. G. Neefe pastangomis Variacijos buvo išleistos Manheime.

Kitais metais pasirodys trys Sonatos klavesinui, paskirtos senstančiam kurfiurstui Maksimilianui Frydrichui, kuris po metų paliks šią ašarų pakalnę. Su juo nustos gyvuoti ir Bonos teatras.

Naujasis valdovas Maksimilianas Franzas save laikė dideliu muzikos žinovu. Jis atvyko iš Vienos, kur mėgo muzikuoti su savo broliu Austrijos imperatoriumi Juozapu II. Rūmų kapela tuoj sulaukė pokyčių: Ch. G. Neefe buvo paliktas vargonininku, bet su puse algos, Ludwigas paskiriamas etatiniu vargonininko pavaduotoju su 150 florinų metiniu atlygiu. Jam tik 14 metų, bet štai pragyvenimas jau užtikrintas, jo vardas Bonoje vis labiau žinomas, jo liepsningos improvizacijos žavi daugelį klausytojų. Tačiau L. van Beethoveno sėkmė gimsta stichiškai.

Keturiolikmetis kuria toliau. Įsisavina naujus žanrus. W. A. Mozarto įtakoje parašo tris kvartetus klavesinui, smuikui, altui ir violončelei. Kuria dainas, pjeses fortepijonui, koncerto fortepijonui eskizus.

Šešiolikos metų L. van Beethovenas jau populiarus ir žinomas. Moko muzikos, skambina rūmuose, aristokratų namuose. Jo improvizacijos toliau stulbina. Jo kūriniai jau gali būti lyginami su pripažintų vokiečių kompozitorių opusais, ir neretai juose girdėti savita komponavimo maniera.

Reprizinis dualizmas

„Tiesa, Beethoveno „aš“ visai kitoks negu romantikų. Tuos neogotikus arba tuos impresionistus būtų juokinga laikyti tokiais pat, kaip romėnų architektas. Jis bjaurėtųsi kiekvienu jų bruožu: jų sentimentalumu, nelogiškumu, netvarkinga vaizduote. Jis – visų muzikų vyriškiausias. <…> Jis yra vyriškasis skulptorius, kuris sutramdo medžiagą ir ją minko savo rankose. Įžymus architektas, kuriam statybos aikštelė yra pati Gamta. Sugebantįjį stebėti šiuos Dvasios žygius, kuriuos išgarsina „Herojiškosios“ ir „Apasionatos“ pergalės, labiausiai stebina ne milžiniška kariuomenė, ne skambumo srautai, ne masės, puolančios atakon, o vadovaujančioji dvasia, valdingasis protas.“ⁱⁱⁱ – tai R. Rollando žodžiai. Gerbiamas Viktorai, Jūsų matymu, kokia toji visuma žmogaus – kūrėjo ir atlikėjo, mylėjusi ir kentėjusi esatis – asmenybė, vardu Ludwigas van Beethovenas?

Ar kas nors gali iš esmės pasakyti, kodėl Apvaizda (ar Kažkas) pasirinko jį Kankiniu? Kodėl didžiausią iš didžiausių kompozitorių pavertė ne aklu? Kodėl iš visų penkių žmogaus pojūčių muzikantui atėmė jo prigimtinį pojūtį – klausą? Bet Apvaizda apsigavo (o tai rodo, kad ji – akla): ji pasirodė bejėgė atimti kitą klausą – vidinę. Daug svarbesnę muzikui. Tačiau pokštą ji iškrėtė kraupų. Ji atėmė galimybę bendrauti (ir jaustis!) kaip visi. Tai tiesiog reiškia – gyventi kaip visi. Bet ir čia ji apsijuokė. L. van Beethovenas nebuvo „visi“. L. van Beethovenas buvo Jis. Ar, kaip mėgsta sakyti šaunusis Giedrius Kuprevičius, – „Jisis“.

„Aš galiu, jūs – ne“, – šitaip L. van Beethovenas nukirsdavo pokalbius apie tai, jog savo kūriniuose jis pažeidžia visuotinai priimtinas normas. „Ar galite jūs, su jūsų vidutiniškumu, įvertinti tai, kas yra nepaprasta“, – parašė jis savo sekretoriui muzikui Antonui Schindleriui. Smuikininkui Ferdinandui Riesui, viename iš kvartetų pastebėjusiam draudžiamą slinktį, trumpai metė: „O aš leidžiu.“

Tragiškoji liga, nelaimė, atrodė, turėjo visiems laikams užverti kūrybos kelią. Daugybei aklųjų jų nelaimė trukdė. Tai visgi kas kita. Valdingo kūrybinio impulso ir gigantiškos kūrybinės potencijos (asmenybės vidinių bruožų), iš vienos pusės, ir beveik neįveikiamos kliūties kurti (išorinio faktoriaus) – iš kitos, priešgyna, matyt, palaikė sunkumų įveikimo, Nugalėjimo idėją. Tos priešgynos sudedamosios kiekvieną herojiško charakterio kaldinimo valandą kristalizavo ją, paversdamos gyvenimą nuolatiniu žygdarbiu. Daug skambių žodžių? Bet argi L. van Beethovenas negalėjo nesuvokti savo žygdarbio fakto?

L. van Beethovenas… Jo charakteris, būdas, elgesys – mažų mažiausiai dvilypi. Kone visi amžininkai teigia: šiurkštus elgesys ir geros akys (žvilgsnis). Beribis siautėjimas ir staigi tyla, visiškas nugrimzdimas į save. Lėkimas ir suakmenėjimas. Draugiškumas ir vienatvė. Meilė ir tuštuma. Geležinė sveikata ir devynios ligos…

R. Rollandas pristato L. van Beethoveną kaip laisvą žmogų, dualią asmenybę – kilniaširdiškai, tiesiog karališkai dosnią ir niekinančią silpnus tamsuolius, net ir jį mylinčius žmones. Kas tai? Žmogaus drąsa būti tiesiam ir teisingam pirmiausia pačiam sau, tad – nepataikauti niekam ir niekados, ar išdidumas ir didybė, kuri veikiausiai reikalinga ir net būtina unikaliam kūrėjui, kuris ir gyvenime pirmiausia – tas laisvas žmogus? Apie dualumą kalba R. Rollandas ir aprašydamas L. van Beethoveno sonatas^iv. Jūsų manymu, kiek dualumo ir kaip jis perteiktas muzikos kalba, kas ir kaip L. van Beethoveno dvilypę esatį perteikia, įprasmina garsais?

Paklauskime savęs: kiek teisūs, o kiek subjektyvūs liudijantys amžininkai? Nė nekalbu apie vėlesnius biografus, tyrinėtojus, garbingąjį R. Rollandą. Kiek jie artimai pažįsta L. van Beethoveną? Ar Jis leidžia kam nors pažinti save?

Seniai žinoma, kad asmuo ir jo kūryba dažniausiai ne tik netapatūs, nepanašūs savo etinėmis, filosofinėmis ir kitomis nuostatomis, bet ir priešingi. Iš čia kuriančios asmenybės prieštaravimai. Bene dažniausias atvejis: asmuo charakteriu, elgesiu, būdu mažų mažiausiai nemalonus, neretai pasibjaurėtinas, o jo kūryba – angeliška, dieviška, pakylėjanti, žadinanti tauriausius jausmus ir t. t., ir panašiai. Richardas Wagneris – vienas ryškiausių pavyzdžių.

L. van Beethovenas… Jo charakteris, būdas, elgesys – mažų mažiausiai dvilypi. Kone visi amžininkai teigia: šiurkštus elgesys ir geros akys (žvilgsnis). Beribis siautėjimas ir staigi tyla, visiškas nugrimzdimas į save. Lėkimas ir suakmenėjimas. Draugiškumas ir vienatvė. Meilė ir tuštuma. Geležinė sveikata ir devynios ligos…

Užteks. Jo gyvenimas, charakteris, elgesys, būdas ir kūryba man nusakomi dviem žodžiais, reiškiančiais tobuliausią muzikos formą, kurios esminis sąrangos principas – reprizinis dualizmas. Jo muzikinė pavardė – sonatinis allegro. Jis turi kelis vardus: Sonata, Simfonija, Kvartetas. Ta eilės tvarka jie ir išsirikiuoja jo kūrybos kely: pirma – Sonata, paskutinis – Kvartetas.

Kas yra mano ištartas „reprizinis dualizmas“? Tai dialektinės priešybės ir metafizinė harmonija, darna (visuma). Sonatinis allegro yra reprizinė, vadinasi, trijų dalių forma (A-B-A1), pagrįsta esminio dialektikos dėsnio formule: Tezė plius Antitezė yra Sintezė. Minėta forma grįstuose cikliniuose kūriniuose I dalis (dramatinė) esti tezė, II (lyrinė) – antitezė, finalas (energingas, patetinis, šviesus, neretai optimistinis) – sintezė.

Klasicizmo simfonijoje, sonatoje, kvartete svarbiausia – tezė. Bet jau W. A. Mozartas vis didesnį dėmesį skyrė antitezei. L. van Beethovenas abiem suteikė vienodą svorį, bet svorio centrą galiausiai nukelia į sintezę. Į finalą, kaip apibendrinimą ir išvadą. Bet jo Devintoji simfonija, išskyrus beprotišką finalą, yra metafizinė. Jo „Pastoralinė“ yra metafizinė. Jo kvartetai, pradedant Dvyliktuoju, yra absoliučiai metafiziniai. Velniop visas dialektikas! Velniop Tezę su Antiteze! Sintezė nuo a iki z.

Aš nebūtinai teisus. Bet jei tokiais išvedžiojimais sukeliu prieštaravimų ar dar geriau, – pasipiktinimą tokia schema (visos schemos yra nesąmonė), – esu pamalonintas.

Dažniau mylėjo nei buvo mylimas

„<…> pasidairykime po kurčio vienišiaus (tai – tiesa) meilės nuotykius ir išgyvenimus. Juoba kad menininko gyvenime meilė, kančia ir kūryba yra neišskiriamos trys seserys. Arba, jei norite, – trigalvis slibinas. Arba trijų grašių opera.“^v Tai ištrauka iš Jūsų knygos, taigi, L. van Beethoveno gyvenimas, galima sakyti, – amžinas įsimylėjimas. Kaip tai, Jūsų manymu, veikė kūrybą, nes toji nuolatinė meilės būsena varijavo tarp džiugiai pakilios laimės ir kančios bedugnės, kaip emociniai, jausminiai svyravimai, perteikti muzika, jo kūryboje atsispindi? Kiek ir kokios meilės L. van Beethoveno partitūrose?

Nedarni šeima, nuo mažumės uždaras būdas, atrodo, dažnos melancholijos būsenos… Argi tokie žmonės sukurti meilei? O ką reiškia būti „sukurtam meilei“? Mylėti ar būti mylimam? Betgi tai pusinis reikalas. Mylėti ir būti mylimam – reta sėkmė. Atrodo, L. van Beethoveno meilės buvo pusinės. Dažniau jis mylėjo, nei buvo mylimas. Kūryboje tai labai girdėti. Ypač sonatose ir kvartetuose.

Teigiama, kad pirmoji meilė jį aplankė, kai jam buvo šešiolika… Jos vardas Eleonora. Jis mokė ją – keturiolikmetę – skambinti. Su jos tėvais ir broliais – Bonoje viena šviesiausių inteligentų Breuningų šeima – jis susipažino 1784 m. O, ta pažintis buvo tikras šviesos spindulys jo tuometiniame gyvenime! Breuningų namuose Ludwigas susipažino su vokiečių klasikine poezija, tuolaikine Europos literatūra. Bet! Visi tie, kurie jaunystėje išbandė pedagogo profesiją, – kai mokai ne klasę, o jauną gražią mergaitę, merginą, – supras, kas dėjosi Ludwigo van Beethoveno širdyje.

Mokinė vos dvejais metais jaunesnė, jis lydi ją pasivaikščiojimuose Reino pakrante gražiomis dienomis. Jis įsimyli. Bet po keliolikos metų ji išteka už gero Ludwigo van Beethoveno draugo ir gerbėjo daktaro Franzo Wegelero. Kaip dar viena jo mylimoji taip pat mokinė Giulietta Guiccardi ištekės už kažkokio kilmingo grafo, bet mums liks tai išdykėlei paskirta nuostabioji vadinamoji „Mėnesienos“ sonata. 1799 m. jau Vienoje jis pasipirš buvusiai Bonos teatro dainininkei, su kuria bei jos šeima draugaus Bonoje, o dabar Vienos imperatoriškosios operos žvaigždei Magdalinai Villmann. Ši pašaipiai atmes jo piršimąsi, nes, anot jos sesers, Ludwigą laikė „atstumiančiu ir pusiau pamišusiu“…

L. van Beethovenas visada galvojo apie vedybas. Deja, nuo pat pradžių luominėje santvarkoje pasirinkdavo ne tą. Arba būdavo atstumiamas. Po romano su Guilietta jis kelerius metus buvo pagautas grafienės Josephinos Deym žavesio. Ši jauna našlė buvo viena Guiliettos pusseserių ir Franzo bei Theresės Brunsvik sesuo. Josephina kurį laiką lankė Ludwigo van Beethoveno pamokas ir neblogai skambino. Bet vengrų aristokratų Brunsvikų šeima nenorėjo jo ir savo dukros suartėjimo. Vedybos tapo neįmanomos. Apie 1806–1809 m. užsimezgė Ludwigo van Beethoveno ir Theresės Brunsvik draugystė. Jų santykiai iki šiol lieka neaiškūs. Bet nėra abejonių, kad ši iškili moteris visą gyvenimą buvo atsidavusi L. van Beethovenui ir vienu metu net atsiliepė į jo aistringą jausmą.

Beje, kompozitorius turėjo daug moterų draugių: talentingos pianistės Marie Bigot, grafienė Maria Erdődy, žavi dainininkė Amalie Sebald, juo be galo susižavėjusi ir garbinusi greičiau literatė nei rašytoja Bettina Brentano…

Galbūt L. van Beethoveno taip ir niekada neišsipildžiusių meilės ir vedybų svajonių ir svaičiojimų kulminacija ir pabaiga buvo 1810 metai. Tada jis vėl aistringai įsimylėjo. Deja, ir vėl ne savo luomo gražuolę. Tai buvo keturiasdešimtmečio mokinė aštuoniolikametė bajoraitė Theresė Malfatti. Jos pagarbą ir susižavėjimą jis palaikė meile… Troško vesti. Ir buvo vėl atstumtas. Jis kentėjo. Bet gal pagaliau visiškai suprato, kad nekilmingas, kurčias, abejotinos materialinės padėties nevaleika negali būti pora jaunai ir gražiai aristokratei. Ir liko vienas visą likusį gyvenimą. Su mums taip ir linksiančia nepažįstama savo „Nemirtinga Mylimąja“.

Ludwigo van Beethoveno paskelbtoji epocha

Visgi didžioji – visa apimanti L. van Beethoveno meilė – muzika. „Joks žmogus nėra atkaliau, kantriau, ištvermingiau dirbęs nuo jaunystės iki pat paskutiniųjų savo dienų. Atmetęs vienus teoretikus, būdamas dvidešimties metų, – jis vėl prie jų grįžta, sulaukęs keturiasdešimties. Pabaigęs „Pastoralę“ ir Simfoniją do minor, jis vėl juos perskaito, daro ištraukas iš Kirnbergelio, Fukso, Albrechtsbergerio, Tiurko, F. Em. Bacho. Jo žinių troškimas yra begalinis. Būdamas prie mirties, jis pasakė: / – „Aš pradedu suprasti.“^vi Tai R. Rollando žodžiai. Tas atkaklus, ištvermingas darbas nuo pat jaunystės iki paskutiniųjų dienų. Vis naujas žvilgsnis, kad atrastų ir iš tiesų suprastų… Trokšdamas žinių, giluminio, visa apimančio išmanymo, amžinai įsimylėjęs ir nusivylęs meile, bet deginamas aistros, L. van Beethovenas gyveno paniręs į ją – muziką.

Taigi, žvelgdamas į muzikos pasaulį iki L. van Beethoveno ir jo gyventu metu, kaip regite jį, galvojant apie raiškos bendrystę, įtakas, idėjų sampynas, sąskambius? Ką apie visa tai byloja ir girdint leidžia teigti L. van Beethoveno muzika?

Kas ten labai teisingai sakė: didieji menininkai turi pranašo savybę, jie gali numatyti ir savo, ir žmonijos ateities įvykius.

L. van Beethovenas ne tik savo menu, bet ir visu savo kūrybos pavidalu, ir savo gyvenimu paskelbė naują epochą, kuriai savo asmenybės įtvirtinimas tapo meninės būties norma. Epochą, kuri buvo Renesanso tendencijų plėtojimo (t. y. vystymo) nauja pakopa. Savo dvasios pasaulį L. van Beethovenas išreiškė iki tol neregėtai kategoriškai. Kūrybos procesą grindė visiškai naujais pamatais, neturėjusiais akivaizdaus prototipo visoje ligtolinėje istorijoje.

L. van Beethoveno kūrybinė asmenybė stulbinamai universali. Kalbėtina ne apie tai, kad jo kūrybinis palikimas aprėpė visus to meto žanrus, kiekviename iš jų jis atvėrė neregėtus ir nemąstytus minčių ir meninių sprendimų klodus – toks įvairiapusiškumas turėjo precedentų. Beprecedentis buvo paties mąstymo universalumas. Į jo muziką sutekėjo novatoriškieji Renesanso, Carlo Philippo Emanuelio Bacho ir manheimiečių, Georgo Friedricho Handelio ir Christopho Wiliibaldo von Glucko, Franzo Josepho Haydno ir Wolfgango Amadeus Mozarto, Vokietijos ir Austrijos, Britanijos ir Ispanijos, slavų tautų syvai. Jis išugdė visą romantizmo muziką nuo Franzo Peterio Schuberto iki Gustavo Mahlerio. Ir visas XX a., ir visi likusieji amžiai tegu neapsimeta, kad atvirai ar slapta, sąmoningai ar ne nesimoko iš jo.

Už jo nugaros iškyla tik Leonardo da Vinci ir Michelangelo Buonarroti, Albrechtas Düreris ir Martinas Lutheris, Williamas Shakespeare‘as ir Niccolò Machiavelli. Į ką iš savo kūrybos Himalajų žvelgia jis pats? Į Johannesą Brahmsą ir Richardą Wagnerį, Claude’ą Debussy ir Igorį Stravinskį, Olivierą Messiaeną ir Dmitrijų Šostakovičių.

Tokio nenumaldomo poreikio nuolat ir be perstojo plėsti savo meninį akiratį neturėjo joks kompozitorius. Pavyzdžiui, W. A. Mozartas, taip pat didis universalas, kreipė dėmesį tik į tuos meno reiškinius, kurie buvo artimi jo kūrybinei individualybei. Štai iš kur tas lengvumas – rašymo, įsisavinimo to, kas nauja, arba atmetimas, jeigu tai jam buvo svetima.

Bet didžiausias L. van Beethoveno ir praeities kompozitorių skirtumas yra santykis su tradicija. Būtent tradicijos laikymasis nustatydavo veiklos orientaciją visų be išlygų didžiųjų pirmtakų. Tradicija ir pirmapradė vienybė su socialine aplinka, nenutrūkę ryšiai su cecho broliais mene – štai egzistencijos ir orientacijos pagrindas ir laidas.

O L. van Beethoveno fenomenas iškilo visų pirma kaip individo, audringai protestuojančio prieš autoritetus – religijos, valdžios, profesionalių tradicijų. Anot rusų muzikologo Boriso Asafjevo, „savo gyvenimu ir savo charakteriu Beethovenas, pirmasis po Handelio, bet daug didesniu laipsniu iškėlė dar neatsikračiusiai feodalinių prietarų visuomenei problemą: nepriklausomo ir savarankiško kompozitoriaus – asmenybės priešpriešą kompozitoriui – tarnui, kompozitoriui – tarnautojui ir apskritai kompozitoriui – tiekėjui“. Tai pabrėždavo ir R. Wagneris, rašęs, kad „Haydno kunigaikštis reikalaudavo, kad visada būtų paruošta nauja pramoga, o ir Mozartui ne mažiau teko diena dienon ieškoti ko nors nauja, kad pritrauktų publikos dėmesį“.

Priešpriešindamas šia reikšme jiems L. van Beethoveną, R. Wagneris pastebėjo, kad jis „į savo aukšto rango globėjus ir geradarius… žiūrėjo kaip despotas, ir iš jo nieko nebuvo galima paimti daugiau, negu jis pats buvo nusiteikęs duoti, kai manė tai esant reikalinga“.

Iš tiesų L. van Beethovenas buvo pirmas kompozitorius, kuris ėmė kurti ne pagal užsakymą, kurti ne „progai“, ne dėl kokios konkrečios priežasties, kaip tai buvo priversti daryti jo genialieji pirmtakai. Ir J. S. Bachas, ir J. Haydnas, ir W. A. Mozartas kūrė remdamiesi giliu įsitikinimu, patvirtintu savojo laiko muzikos praktikos, kad daugeliu atvejų kūrinys rašomas „vienam kartui“, – tuo, be kita ko, paaiškinamas jų fenomenalus kūrybinis vaisingumas. Ir, beje, „priverstinis“ kūrybos pobūdis nebūtinai juos trikdė. Uoliai rūpindamiesi savo profesine reputacija čia ir dabar (t. y. amžininkų rate), L. van Beethoveno pirmtakai mažiausiai rūpinosi reputacija ateity, palikuonių akyse.

W. A. Mozartas buvo toli gražu neabejingas savo kūrinių sėkmei ar nesėkmei, bet jam sėkmės reikėjo šiandien, o ne rytoj. Todėl jis stengėsi nelaužyti muzikos meno šiandieninių taisyklių, nepažeisti egzistuojančių žanrinių kanonų, o jeigu ir pažeisdavo juos, tai ne dėl išankstinio nusistatymo. Jis orientavosi į tuos kanonus. Pirma – pildė konkretų užsakymą, padiktuotą tų pačių kanonų, antra – nemanė, jog turi teisę būti „ne toks kaip visi“. „Mozartas – tradicionalistas: į jo planus visiškai neįeina būtinai ir bet kokiomis aplinkybėmis kurti ką nors nauja. Jis nori kurti ne kitaip, o geriau“ (Alfredas Einsteinas). Ši mintis neretai pagaunama jo laiškuose, jo pasisakymuose: jis mano galįs, t. y. turįs teisę būti geresnis už kitus, kažką padaryti geriau ir tobuliau, bet su sąlyga, kad jis „toks kaip visi“. Anot minėto B. Asafjevo, „Mozarto muzika, būdama jo laiko visų protų ir visų širdžių muzika, nežinojo ribų tarp „aš“ ir „ne aš“. Jis kūrė muziką visiems ir visų sielose skambančią“.

L. van Beethovenui būti geresniam neišvengiamai reiškė būti „ne tokiam kaip visi“.