2021 01 09

Eglė Jasutytė-Mažintė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Muzikantė A. Bria: „Dainos neateina lengvai ir greitai. Tai yra darbas“

Portretas.
Asta Bria. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pokalbis su dainų autore ir atlikėja ASTA BRIA – apie muzikinę karjerą, kūrybą ir sceną bei muziką kaip geriausia išreikšti save.

Asta, Jūsų muzikos kelias prasidėjo Gargžduose, tęsėsi Briuselyje, o dabar esate Londone – nuo klasikos iki dabartinės jūsų muzikos nueitas ilgas ir įdomus kelias. Kas paskatino leistis į tokią pažintį su muzika?

Labai netikėtai mano gyvenime pasirodė a. a. dirigentas, smuikininkas Saulius Sondeckis. Būdama kokių vienuolikos ar dvylikos metų jau daug kur grieždavau smuiku: tai kultūros namuose, tai mokykloje, tai ligoninėje. Turėjau nuostabią smuiko mokytoją V. Stalmokienę, kuri labai stengėsi rasti progų man koncertuoti. Ligoninėje dirbo mano tėvai medikai ir prof. S. Sondeckio pusseserė, vaikų daktarė Ulbinienė, kuri ir pasiūlė mane parodyti maestro. Kai profesorius su kameriniu orkestru gastroliavo Klaipėdos krašte, nuvykau jam pagriežti, ir jis pasiūlė vykti į Vilnių, stoti į Tallat-Kelpšą. Ten baigiau a. a. A. Dekšnio klasę, vėliau LMTA a. a. J. Urbos klasę ir galiausiai išvykau penkeriems metams į Briuselį.

Visą mokymosi laikotarpį jus lydėjo klasikinė muzika. Kokią reikšmę ji turi kūrybai ir kas įkvepia?

Mano pačios kūryba nėra klasika, bet joje nemažai klasikinių elementų ir, be abejo, smuiko. Ir dabar klasikinė muzika man yra labai svarbi. Bacho muzika yra mistika, joje telpa visa galaktika ir visatos struktūra. Dievinu operas, koncertus smuikui ar pianinui, simfonijas ir kvartetus. Populiariosios muzikos klausau mažai, nes vis dėlto mokausi iš klasikinės.

Žavi ir įkvepia tokios grupės kaip „Radiohead“ ar „Coldplay“, ar „The Beatles“. Björk, Nora Jones, Sade, George’as Michaelas, Stingas, Tomas Waitsas, Leonardas Cohenas ir daugelis kitų atlikėjų yra tiesiog stebuklingi. Björk nepaprastai rafinuotai savo kūryboje naudoja klasikinės muzikos elementus ir savąją fleitą. Dar prieš visą šią pandemiją spėjau paklausyti jos gyvo garso koncerto Londone, tai prilygo stebuklui.

Mėgstu džiazą ir patinka lankytis „Ronnie Scott’s Jazz“ klube Londone. Labai rekomenduoju, kai jau vėl viskas grįš bent į panašias savo vietas po pandemijos. Kai mokiausi Vilniuje, man teko išgirsti „The Manhattan Transfer“ vokalo džiazo grupės įrašus, kuriuos po daug metų išgirdau ir šiame klube. Tai buvo fantastika!

Daugelyje motyvacinių ir psichologinių knygų mokoma, kaip atsikratyti baimės. Jūsų pavyzdys kitoks – baimė atvedė ten, kur atradote save kūryboje. Kodėl profesionalios smuikininkės karjerą pakeitė kūryba?

Pati jaučiau, kad kažko pradeda trūkti, norėjosi daugiau išraiškos. Tai prasidėjo Briuselyje studijų metais, kai, rodėsi, neradau sau vietos, nes norėjosi gyventi kūrybingai su muzika. O vien orkestre groti būtų buvę maža to, solinei karjerai nepakankamai talento… Ir dar ta baisi scenos baimė! Kiekvienas egzaminas, kiekvienas koncertas scenoje buvo tolygus tragedijai. Net orkestre grodama labai jaudindavausi. Tiek streso gyvenime – ne man.

Pradėjau ieškoti ir net neįsivaizdavau, kad kelias bus toks ilgas – tik dabar užčiuopiu savo muziką ir tai, ką su ja galiu daryti.

Kai pagaliau pradėjau groti savo muziką, visiškai nebejaučiu scenos baimės, ji dingo, viskas organiškai susidėliojo. Yra tik atsakomybės jausmas. Scenoje jaučiu šviesą, gėrį. Nebesinori mėtyti gyvenimo į kairę, dešinę. Juk jis nepaprastai trumpas. O kai jautiesi savo vietoje, save realizuoji, užpildai savo gyvenimą kažkuo, kas keičia jį tau ir kitiems į gera.

Prieš kelerius metus įrašėte dainas „Virus“ ir SO-HM, kurios lyg muzikinis virusas įsiskverbė į žmonių vidų, sukeldamos jausmų bangą. Kaip gimsta tokios dainos? Ar turite savo ritualų, padedančių kūrybos procesui?

Dainos neateina lengvai ir greitai. Tai yra darbas. Sėdžiu ir medituoju prie fortepijono. Jei esu savo tėkmėj, nuolatinėj srovėj – ir gimsta dainos. Kai įrašinėjome naują albumą, iš pradžių buvo tik akordai, melodija, o dabar su grupe jau išauginome visą muziką.

Nuo SO-HM sukūrimo aiškiau pajutau, kas yra dainų rašymas. Draugas padovanojo knygą. Skaičiau ją, ir pasirodė eilutė su žodeliu „so-hm“, kurio reikšmė – pirmasis oro gurkšnis, įkvėpimas, kai žmogus gimsta, ir paskutinis atodūsis mirštant. Mane taip paveikė šis „so-hm“: atsimenu, tą vakarą sėdau ir parašiau visą dainą – ir muziką, ir gilius žodžius. Dabar paskaitau, ir toks jausmas, kad jie ne mano, lyg iš kažkur atėję. Tiesiog jaučiau tą širdies plakimą ir kvintas. Lietuvių muzikoje labai daug kvintinio skambėjimo, kur negirdi harmonijos – ten nei minoras, nei mažoras.

Ta daina tokia, kad vien iš jos galima sukurti visą albumą – tiek galimų variantų. Norėčiau ją įrašyti akapela su berniukų choru ir širdies plakimo garsu. Galima sukurti ir roko stiliaus dainą, o toks variantas, koks yra dabar – irgi geras, toks „crossover“. Daina tokia didelė – kaip himnas gyvenimui: nei liūdna, nei linksma.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Koncertuojate su pasaulinio garso muzikantų grupe – Simonu Edwardsu, Shammi Phitia, gitaristu Hugh Burnsu, kuris įrašė visus George’o Michaelo albumus. Kaip susibūrė tokio lygio muzikantai bendram darbui su jumis?

Kai atvykau į Londoną, reikėjo susirasti muzikantus. Kažkas man davė Hugh Burnso telefoną, ir taip jis atsirado mano muzikiniame gyvenime. Tuo metu buvo tik užuomazgos, nuojauta, kaip galėtų skambėti mano muzika. O kad toks žmogus, turintis didžiulę muzikinę patirtį, man sutiko pagelbėti kūryboje – puiku!

Gyvenimas – kaip didelė, įdomi dėlionė. Taip bendraminčių ratas po truputį pradėjo plėstis.

Meno, muzikos kūrėjai tam tikra prasme apsinuogina ir parodo savo pasaulėžiūrą subtiliausiu būdu tam, kad padėtų žmogui pajausti ir pamatyti daugiau, atkreiptų dėmesį. Per kokį savo pasaulį vedate klausytoją? Ką jam rodote?

Man norisi iš savęs ištransliuoti geriausia. Geresnės vietos kaip scena ir muzika aš nežinau. Muzika man yra šventas ir sakralus dalykas. Pavyzdžiui, groju labai nedaug natų, bet tos kelios natos užpildytos absoliučia meile. Man nėra svarbu, ar klauso du žmonės, ar penkiolika – jokio skirtumo. Ten esu pokalbyje su Dievu. Tuo momentu tame sakraliame pokalbyje dalyvauja ir kiti žmonės. Apima vientisumo jausmas, kuriuo dalinuosi su kitais. Svarbu nepasiduoti jauduliui ir būti tėkmėje. Manęs, Astos Bria, koncerte nėra – esu tik laidininkas tuo momentu. Tik buvimu tėkmėje koncertuodamas gali pasiekti ir kitus žmones, juos apgaubti tikrąja šviesa.