Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 20

Ignas Stanevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Muzikologas Y. Ishii: lietuvių kompozitorių modernumas tiesiog stebėtinas

Unsplash.com nuotrauka

Šiais metais besilankydamas JAV Lituanistikos tyrimų centre Lemonte ir rinkdamas medžiagą savo disertacijai netikėtai susipažinau su japonu YUSUKE ISHII. Susitikimo vieta buvo neatsitiktinė – Yusuke tyrimų objektas ir aistra – lietuvių išeivijos kompozitoriai.

Iš pradžių maniau, kad bendrausime angliškai, tačiau mane nustebino tai, jog Yusuke puikiai kalba lietuviškai. Bičiulis iš Japonijos prieš trejus metus apsigyveno Vilniuje, kur baigė magistrantūros studijas LMTA, parašė baigiamąjį darbą lietuvių kalba, o dabar tęsia doktorantūros studijas Lietuvos kultūros tyrimų institute.

Su muzikologu Yusuke Ishii šįkart pasikalbėjome apie jo pažintį su muzika, išeivijos muzikinę kultūrą ir patirtis Lietuvoje.

Kokie vėjai atnešė tave į Lietuvą? Kodėl nusprendei studijuoti Lietuvoje?

Mane su Lietuva supažindino sesė. Ji labai domisi Baltijos šalių kultūra, turi antikvarinį knygynėlį, kuriame prekiauja knygomis apie rankdarbius. Keista, nes ji pati tuo neužsiima, tačiau knygas apie tai renka. Kartą ji mane pakvietė keliauti per Baltijos šalis. Lietuva man padarė įspūdį. Tuo metu dar nežinojau, kad greitai susidomėsiu lietuvių kompozitorių muzika.

Yusuke Ishii. Lituanistikos tyrimų centro Lemonte nuotrauka
Yusuke Ishii. Lituanistikos tyrimų centro Lemonte nuotrauka

Kaip pasirinkai studijuoti muziką, ar groti mokeisi nuo mažens?

Vaikystėje užsiėmiau įvairia popamokine veikla: žaidžiau futbolą, mokiausi kaligrafijos, bet neapleidau ir fortepijono. Tiesa, mokiausi ne itin rimtai, labiau simboliškai, formaliai. Pagrindinį muzikinį išsilavinimą įgijau baigęs mokyklą ir išvykęs į fortepijono studijas Paryžiuje. Ten susipažinau su klasikinės muzikos tradicijomis ir atlikimo menu. Visi mano šeimos nariai mėgsta muziką ir patys muzikuoja, bet niekas nemanė, kad aš tapsiu muzikologu.

Besimokydamas Prancūzijoje gana aktyviai dalyvaudavau tiek konkursuose, tiek koncertuose. Klasikinė muzika Japonijoje atlieka veikiau mokomąją funkciją, dažnai žmonės ateina į koncertus tik tam, kad lavintų savo muzikinį skonį. O štai Prancūzijoje klasikine muzika išties mėgaujamasi.

Kuo tave patraukė lietuvių muzika, ypač kompozitoriai, kuriuos tyrinėji savo disertacijoje?

Baigęs studijas Prancūzijoje, dar kurį laiką studijavau Vokietijoje. Po to grįžau į Japoniją, kur dirbau dėstytoju. Studijuojant nuolat kildavo klausimas: o kokia yra Rytų Europos šalių klasikinės muzikos tradicija? Pagrindinis mano troškimas buvo atnaujinti ir praplėsti savo muzikinį akiratį. Labiausiai susidomėjau tarpukario Lietuvos avangardine muzika. Kadangi beveik visi tarpukario muzikantai Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Ameriką, pagalvojau, kad būtų visai įdomu šį reiškinį patyrinėti išsamiau, kartu tiriant ir lietuvių modernizmo raidą išeivijoje.

Taip pat mane patraukė muzikos pažanga. Tarpukaris yra dinamiškas laikmetis. Prancūzijoje susirinko visokių avangardistų muzikantų, dailininkų ir kitų sričių menininkų. Jų pažangumas stebėtinas. Pavyzdžiui, neoklasicizmo pradininku laikomas Igoris Stravinskis savo kūriniu „Pulcinella“ (1919–1920) išgarsėjo, o Arnoldas Schoenbergas savo dvylikatone technika padarė lemiamą įtaką vėlesnės kartos kompozitoriams.

Avangardistais laikomi lietuvių kompozitoriai (Vytautas Bacevičius, Jeronimas Kačinskas ir kt.), įsisavinę tuometinę Vakarų Europos naujovę, savo kūrybos modernumu nustebino tarpukario Lietuvos publiką. Tai vyko XX a. 3–4 deš. sandūroje. Tuo metu Bela Bartókas dar nebuvo baigęs savo šedevro „Mikrokosmoso“ (1932–1939), Antonas Webernas savo šedevrą „Variacijas“ fortepijonui parašė tik 1934-aisiais. Atsižvelgiant į to laikmečio meno kontekstą, tarpukario lietuvių kompozitorių modernumas, net ir iš mūsų perspektyvos žiūrint, tiesiog stebėtinas. Deja, visi lietuviai avangardistai po Antrojo pasaulinio karo iškeliavo. Mano nuomone, tarpukaris dinamiškas kaip tik dėl to, kad Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę kompozitoriai ėmė kryptingai ieškoti naujų meninės raiškos priemonių.

Vytautas Bacevičius. VLE nuotrauka
Jeronimas Kačinskas. Kazio Daugėlos / VLE nuotrauka

Kas yra akultūracija ir kodėl svarbu pažinti muzikantų akultūracijos procesą?

Tarpukariu daug muzikantų – Stravinskis, Schoenbergas, taip pat ir lietuvių kompozitoriai – emigravo. Akivaizdu, kad keičiantis aplinkybėmis tu tampi kitoks, tave labai veikia svetima kultūra. Maža to, kartais gimsta tokie kūriniai, kuriuos įmanoma parašyti tik gyvenant svetimoje šalyje.

Schoenbergas labai smarkiai pakeitė savo stilių. Jo kūriniai dabar laikomi šedevrais. Jei būtų pasilikęs Austrijoje, gal nebūtų parašęs tokių kūrinių. Įdomu yra tai, kad Schoenbergo Amerikoje sukurtiems šedevrams  tik jam vienam būdingi motyvai ir sąskambiai. Po emigracijos Schoenbergo kūrybinis braižas švelnėjo, bet vis dėlto girdėti ekspresionizmo atgarsių. Švelnėjo ir Stravinskio kūryba, bet kartais joje išnyra jo muzikos demoniškoji pusė. Jis sugebėjo likti savimi, išsaugoti autentiškumą.

O kaip buvo su lietuviais kompozitoriais? Apie tai ir svarstoma mano disertacijoje. Dešimt lietuvių kompozitorių karo metais išvyko į Ameriką. Ar jie liko savimi, ar pasikeitė?

Kalbi ir gana aiškiai išreiški mintis lietuvių kalba, o juk ją mokaisi vos trejus metus. Kaip pavyko pralaužti lietuvių kalbos ledus? Ar galima palyginti prancūzų, anglų ir lietuvių kalbų mokymąsi?

Vis dar mokausi, nesakyčiau, kad jau esu išmokęs kalbą. Kita vertus, aš nežinau, kaip yra su lietuviškai kalbančiais užsieniečiais, žinau, kad kai kurie kalba gerai. Man nebuvo kitos išeities, kaip tik mokytis lietuvių kalbos, nes mano darbe be jos neapsieisi.

Didesniu iššūkiu už pačią kalbą tapo mokymuisi ne visada palanki aplinka. Tebevyrauja mitas, kad lietuvių kalba sunki, todėl neretai su užsieniečiais bendraujama angliškai. Mano manymu, lietuviai labai mėgsta bendrauti angliškai, tai gerai, tai padeda užsieniečiams. Labai gerbiu ir žaviuosi lietuvių paslaugumu, bet kartais tas paslaugumas duoda priešingų rezultatų. Kartą buvo tokia situacija: užėjęs į kavinę užsakymą pateikiau lietuvių kalba, tačiau man buvo atsakyta angliškai.

Ar lietuvių kalba tau skamba muzikaliai?

Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, lietuvių kalba man skambėjo keistai, bet buvo labai įdomu. Kontinentinėms kalboms būdingas melodingumas ir dainingumas, o japonų kalboje tokio bangavimo nėra. Gal japonų kalba pati sunkiausia? Kadangi aš pats dabar mokau privačiai, tai įsitikinau gimtosios kalbos sudėtingumu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.