Mykolas Elvyras Andriolis. Iš saulėtosios Italijos – į 1863-iųjų sukilimo verpetą

Minint 160-ąsias Lietuvoje vykusio sukilimo (1863 m.) metines, prasminga prisiminti jo dalyvį, sukilėlių vieno būrio vadą, ryškų XIX a. romantinio idealizmo atstovą, pasaulinio garso menininką, Vilniuje gimusį Mykolą Elvyrą Andriolį (Michael Elviro Andriolli, 1836–1893). Jis Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo katedrai sukūrė ir padovanojo keliolika gilaus dvasinio turinio, aukšto meninio lygio paveikslų.

Aiškus kelias pirmyn – pažinti savo kraštą

„Iš bokšto matyti apylinkė net už kelių mylių: Kaunas kaip ant delno, o Nemuno paviršius blizga tarsi veidrodžiais nuklotas kelias, kuriame atsispindi dangaus skliautai“, – taip apie 1857 m. pastatytą Raudondvario bažnyčią rašė tada po Lietuvą keliavęs lenkų rašytojas Ferdinandas Novakovskis.

„Užrašuose pačiam sau“ vysk. Motiejus Valančius pažymėjo, kad Raudondvario bažnyčios būta tikrai nepaprastos, kiekvienas į ją užėjęs negalėjo atsistebėti grožiu ir elegancija. Bažnyčios statymo iniciatorius ir fundatorius grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius, ieškojęs pačių geriausių meistrų ir menininkų, savo gyvenimo svarbiausiam sumanymui įgyvendinti pakvietė nuo prancūzmečio Lietuvoje pasilikusį italų architektą Cezarį Anichinį.

O su buvusiu Napoleono armijos karininku, italų tapytoju ir skulptoriumi, kuris 1818-aisiais atvykęs į Vilnių pagarsėjo kaip talentingas menininkas, buvo sudaryta sutartis dekoruoti bažnyčios interjerą. Iš Nemunu atplukdyto balto marmuro P. Andriolis išdrožė Kristaus krikšto grupę, apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo, keturių evangelistų ir angelų statulas didžiajam altoriui, Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu skulptūrą šoniniam altoriui, taip pat sakyklą.

1857 m. birželio 2-ąją į Raudondvario Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo Dangun titulo bažnyčios konsekracijos apeigas, vedamas Žemaičių vysk. M. Valančiaus, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius, kaip liudija amžininkų atsiminimai, atėjo keliais. Ir ne gražiai skambantys varpai, o per penkerius bažnyčios kilimo aukštyn metus per apylinkę sklidęs garsas į šventinimo iškilmę sukvietė marias žmonių.

Vysk. Motiejus Valančius. Epaveldas.lt nuotrauka

Tarp jų išsiskyrė tankių juodų plaukų, ugningų akių, tamsaus įdegusio veido jaunas vyras. Mykolas Elvyras Andriolis, 1875-ųjų pavasarį įgijęs Sankt Peterburgo dailės akademijos diplomą, paauglystėje tapybos mokėsi pas žymųjį lietuvių dailininką Kanutą Rusecką. O vasaromis verždavosi į Raudondvarį. Nuo mažens matant kuriantį tėvą Pranciškų, tobulėjo skvarbus ir M. E. Andriolio, kaip menininko, žvilgsnis. Todėl čia, vaizdingoje Nemuno kranto vietovėje, jis kone sulaikęs kvapą stebėdavo, kaip balto marmuro luitas skulptoriaus rankose virsdavo žmogaus figūra.

Visą gyvenimą Mykolas Elvyras atmintyje išlaikė Raudondvaryje sutikto Kasčiuškės dvarelio savininko, Florencijos meno akademijoje studijavusio dailininko Antano Zaleskio pamokymus, o svarbiausia – jo nepaprastos asmenybės žavesį: „Jis savo laiką dalino į du: jaunuolio – linksminosi, medžiojo, važinėjo į užsienį, rengė avantiūrines išvykas arkliais; dailininko – atsitverdavo, dirbo, tobulino. Ir viena, ir kita jam kaip tai vienodai gerai pavykdavo.“

Juos abu siejo ne tik menas, bet ir jodinėjimo aistra. Kaip rašoma M. E. Andriolio atsiminimuose, tokiu būdu jie išmaišė beveik visą Lietuvą: „Dingstis keliauti būdavo tokia – aš mėgau užrašinėti, daryti eskizus. Taigi nuo senos pilies iki dvarelio, nuo dvaro iki pirkios, nuo miestelio iki vienuolyno. Tipai, apsirengimas, žemdirbių padargai, namų indai, žirgai, pakinktai, trobų vidus, atmintinos vietovės, nepaprastai gražūs vaizdai… Žinau, kad nuo šio momento turėjau aiškų kelią pirmyn: pažinti savo kraštą, jo istoriją ir, kiek galiu, atkurti juos.“

Dailininkas, žavėjęsis didinga Lietuvos praeitimi, lietuvių karo žygiais, išgarsintais romantizmo epochos literatūroje, medžio raižiniuose atvaizdavo esminius istorijos epizodus: „Lizdeika aiškina Gedimino sapną“, „Kęstučio mirtis“, „Gedimino pilies statyba“, „Lietuvos krikštas“, „Lietuvių susirėmimas su kryžiuočiais“ ir kt.

Dailininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis Antanas Zaleskis buvo artimas Mykolo Elvyro Andriolio draugas. LVIA
nuotrauka

Be dvejonių – į Lietuvoje ir Lenkijoje bręstančio naujo pasipriešinimo carinei valdžiai verpetą

Popiežiaus Grigaliaus XIII bule 1577 m. Romoje įsteigta ir visų vėlesnių popiežių globota Šv. Luko akademija (Accademia di San Luca), kur meninio, estetinio ir pasaulėžiūrinio patyrimo sėmėsi XVIII a. ir XIX a. žymiausi Lietuvos kūrėjai. O akademija 1859 m. sulaukė ir vilniškio Mykolo Elvyro Andriolio. Valandų valandas Vatikano muziejuje piešiant ten esančias skulptūras, studijuojant garsiųjų pasaulio tapybos meistrų religinės tematikos kūrinius, su Romoje studijavusiais menininkais keliaujant po Italijos apylinkes, patirti įspūdžiai virsdavo meniniais vaizdais.

1861 m. Šv. Luko akademijos organizuotame popiežiaus Klemenso XI konkurse didysis sidabro medalis (vienoje jo pusėje buvo Šv. Luko atvaizdas, o kitoje – popiežiaus portretas su užrašu Amplissimum Praemium Virtutis est Gloria) Senatorių rūmuose ant Kapitolijaus kalvos buvo įteiktas Lietuvos atstovui Mykolui Elvyrui Andrioliui. Varšuvos nacionaliniame muziejuje yra išlikę keletas M. E. Andriolio akademinių piešinių iš šio laikotarpio.

Per Paryžių į Vilnių grįžęs, naujų kūrybinių idėjų kupinas M. E. Andriolis kaip į jūros bangas panirdavo galvodamas apie Vakarų Europoje išgirstas politines žinias. Kaip jas komentuos, ką pasakys jo vyresnysis draugas Antanas Zaleskis, tikras savo krašto patriotas, XVIII a. švietėjo Mykolo Zaleskio vaikaitis?

Į Veliuonos dvarą atskubėjęs Mykolas Elvyras suprato, kad jis ir bendraminčiai bičiuliai bajorai nedvejodami privalo įsitraukti į Lietuvoje ir Lenkijoje bręstančio naujo pasipriešinimo carinei valdžiai verpetą. Galbūt tuo metu jį, italo Pranciškaus Andriolio ir Švenčionių pavieto bajoraitės Petronėlės Gosnievskos sūnų, vėl palietė nuo vaikystės lydėjusi tautos laisvės ir kovos dvasia. Laiške literatui Adomui Plugui jis rašė: „Dvaras (Kuktiškių) su sale, kurioje ant sienų kabėjo Lenkijos karalių portretai, Napoleono auksinės gvardijos gvardiečio dėdės Klemenso kambarys, – ant sienų pistoletai ir kardas – mano svajonių tikslas. O kampe skrynia, ant kurios sėdėdavome klausydamiesi dėdės ir mano tėvo, taip pat Napoleono šalininko, pasakojimų.“

1862 m. liepos 21 d. nuo Žiežmarių panemunėmis Birštono link – tai ristele, tai zovada – gražiai pabalnotais žirgais jojo jaunų LDK laikų kavaleristų uniformomis vilkinčių, medžiokliniais šautuvais ir pistoletais apsiginklavusių vyrų būrys. Birštone buvęs carinis žandaras Stepanas Skvorcovas, sužinojęs, kad į kurortą atvyksta jauni kavaleristai, pabėgo iš kurorto, o valstiečiai manė, jog rusai iš Lietuvos jau išvyti.

Mykolas Elvyras Andriolis, Narbutas — Mykolas Elvyras Andriolis, litografija „Liudviko Narbuto mirtis prie Dubičių“. LNDM nuotrauka

Liepos 22-ąją, kaip vėliau rašė istorinio momento dalyvis Jurgis Kučevskis, to paties įspūdingo, darniai atjojusio būrio patriotai – dailininkai A. Zaleskis, M. E. Andriolis, Vincentas Dmachauskas ir kiti, kartu su Lenkijos Centrinio komiteto atstovu Nestora Diuleranumi, pasimeldę Birštono senojoje Šv. apaštalo Tado Judo bažnyčioje, susirinko į kurorto klubą (kurhauzą). Čia jie vieningai pritarė A. Zaleskio perskaitytai rengiamo sukilimo programai. Žmonės pasakojo, kad istorinio pasitarimo dalyviai kaip ankstesnių amžių romantikai su žirgais užkopę ant Vytauto kalno priesaiką davė…

Nuo 1862 m. rudens A. Zaleskis priklausė Lietuvos provincijos komitetui, dalyvavo posėdžiuose Vilniuje, buvo paskirtas Trakų apygardos viršininku, kartu su M. L. Andrioliu ir Jurgiu Laskariu organizavo jaunimą. Kai M. E. Andriolio vadovaujamą būrį prie Mitkiškių kaimo kovo 22 d. priešams pavyko išblaškyti, į Vilnių grįžęs dailininkas subūrė naują dalinį.

Vilniaus gubernijoje tuo metu kovojo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių – Lydos pavieto viršininkas Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto (1835–1841 m. parašiusio 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją“) sūnus. Prie jo prisijungė M. E. Andriolio atvesti savanoriai.

Kovojant prie Dubičių L. Narbutas, žinodamas apie gausias jį persekiojančio priešo jėgas, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Už L. Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundęs miško sargas pasisiūlė parodyti sukilėlių stovyklą. Krūmingose balose gegužės 4-ąją L. Narbuto būrys buvo užpultas. Per kautynes vadas buvo pašautas į koją. Nešamas kovos draugų, tarp jų ir M. E. Andriolio, iš mūšio lauko Liudvikas antrą kartą buvo sužeistas. Šį kartą – į kaklą. Mirdamas ištarė: „Kaip saldu mirti už tėvynę.“

Po šio pralaimėjimo tapytojas M. E. Andriolis pasitraukė prie Eišiškių. Kaune jis subūrė naują sukilėlių grupę, tačiau kautynėse pralaimėjo. Manoma, kad slapstėsi Zaleskių dvare Veliuonoje – tai liudytų jo tapytas paveikslas Veliuonos bažnyčioje. Matydamas žlungant sukilimą ir stengdamasis ištrūkti iš pavojingų apylinkių, dailininkas pasitraukė iš Lietuvos. Emigracijoje sukūrė 1863 m. sukilimo įvykius menančias litografijas, tarp jų istorinį įvykį liudijančią „Liudviko Narbuto mirtis prie Dubičių“, kurioje įkomponavo savo autoportretą.

Sukilimas, Narbutas — 1863 m. sukilimo būrio vadas Liudvikas Narbutas. LVIA nuotrauka

Katedros paveiksluose – bibliniai siužetai

1864 m. pabaigoje Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I įsakymu į Kauną atkelto Žemaičių vysk. Motiejaus Valančiaus įpėdinis vysk. Mečislovas Leonardas Palilionis (konsekruotas 1883 m. gegužės 22 d. Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje) vyskupavo 25 metus. Vos tik įžengęs į parapijinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, ganytojas siekė kuo greičiau šiems maldos namams išrūpinti Žemaičių vyskupijos katedros perkėlimo iš Varnių į Kauną oficialų pripažinimą. Ir po metų, 1884-aisiais, popiežiui Leonui XIII palankiai atsiliepus į vysk. M. L. Palilionio prašymą, prasidėjo beveik dešimtmetį trukęs pasiruošimo būsimoms iškilmėms etapas.

Vysk. Mečislovas, artimai bendravęs su grafais mecenatais Oginskiais, Tiškevičiais, Pliateriais, žinojo, iš kur Kaunan pasikviesti aukšto lygio meistrų, architektų, menininkų. Antai XIX a. garsaus kompozitoriaus, vieno ryškiausių lenkų muzikos romantizmo kūrėjo, 18 metų Vilniuje gyvenusio Stanislovo Moniuškos sūnus – dailininkas Janas Antanas Česlovas Moniuška – dekoravo naujai pastatytą Kauno Švč. Sakramento koplyčią.

„Kauno vyskupas Paliulionis užmanė iszdabyti naujais paveikslais (abrozais) senukę Kauno katedros Bažnyčią, – rašyta 1893 m. leidinyje „Vienybė lietuvninkų“, – ir nuraszė pas Andriolį, kad pasirodytų jam gerą tėpliorių (maliorių), jo paczio kalbyti nedrįso ir nenorėjo, nės tai per daug butų kasztavę. Andriolis vienok pats tą darbą beveik už dyką atlikti prisižadėjo, sakydamas, kad nori palikti po smert Kaunui paminklą. Nės daug, girdi, mano praeitės atminimų yra susirisztų su Kaunu.“

Suprantama, kad Lenkijoje, Mazovijos vaivadijoje, Bžeguose gyvenantį Europoje pripažintą istorinių paveikslų bei religinių kompozicijų tapytoją, pasaulio literatūros klasikų (tarp jų Adomo Mickevičiaus) kūrinius iliustravusį M. L. Andriolį vyskupo M. L. Palilionio laiškas palietė pačius giliausius, labai kontrastingus atminties klodus. Jo žvilgsnis bėgo A. Zaleskio Florencijoje jam rašyto laiško eilutėmis: „Tik pagalvok, koks būtų malonumas plaukti iš Kauno į Veliuoną skaidriu Nemuno vandeniu, kur bemaž kiekvieną akmenį esi nupiešęs… Raudondvaris, kur vaikystėje praleidai tiek malonių akimirkų, ta nuostabioji Veliuona… O žirgužiai, o Lietuvos miškai, o jodinėjimas?..“

Nepamirštamas ir kitas, iki širdies gelmių įsirėžęs 1863-iųjų pabaigos epizodas. Pasitraukus iš Lietuvos ir Maskvoje po slapyvardžių priedanga bandydamas pasislėpti, M. E. Andriolis buvo atpažintas. Šešias savaites sukilėlis buvo kalinamas, vėliau – pervežtas į Kauną.

Kalint 1823 m. įsteigtame politinių kalinių kalėjime, viltis išgyventi buvo panaši į žibalinės lempos vos plazdantį dagtį. Tačiau 1864 m. sausio 18 d. siaučiant pūgai, atrodo, pati Apvaizda ištiesė pagalbos ranką: „Mane perkėlė į bendrą kambarį, kuris buvo pagrindinio korpuso trečiojo aukšto koridoriuje, – rašyta atsiminimuose. – Ten sėdėjo Opolskis ir 16–17 jaunų žmonių. Iš Opolskio sužinojau, kad apatinio aukšto koridoriuje yra durys, pro kurias galima patekti į nebaigtą statyti cerkvę…

Buvo prieblanda, lempos dar nedegė, mes priėjome prie durų, jos skendo visiškoje tamsoje. Vienintelis langas buvo priešingoje pusėje, kur stovėjo sargybinis. Keturi kaliniai laukė ženklo bėgti. Apčiuopomis Opolskis atidarė duris ir, stverdamasis nuo statybos užsilikusio sienojaus, nusileido žemyn. Ten uždegė žvakę ir laukė mūsų… Mes iššokome pro langą į kiemą ir peršliaužėme per kalėjimo sienas. Pamatę besiartinantį naktinį patrulį, pasislėpėme…“

Bėgliai pagaliau pasiekė Kauno geležinkelio tunelį. Mykolas Elvyras atsimena, kad vienmarškinis kiek įkabindamas bėgo ir bėgo laukais. Stabtelėjo tik kaimo trobos lange pamatęs žiburį. O netikėtai jį priglaudęs geraširdis valstietis įsiveržusiems žandarams paaiškino, kad ant suolo gulintis, sermėga užklotas žmogus yra sergantis samdinys…

Atrodo, šis dailininko dramatiškas gyvenimo įvykis, asmeniniai išgyvenimai tam tikra prasme atsispindėjo ir Kauno katedrai skirtuose kūriniuose. Štai vaizduojant šv. Petrą neatsitiktinai pasirinkta apaštalų darbų tema apie karaliaus Erodo įsakymą suimti Petrą ir, įmetus į kalėjimą, saugoti sargybai po keturis kareivius.

„Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį… Šitaip jiedu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė… Staiga šalia ėjęs angelas išnyko. Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane“ (Apd 12, 1–11).

Argi ne šį siužetą išskaitome ir arkikatedros centrinėje navoje kairėje esančiame M. E. Andriolio paveiksle „Šv. Petro stebuklingas išvadavimas iš kalėjimo“?

Biblinis siužetas lengvai atpažįstamas ir monumentaliame galinėje arkikatedros sienoje esančiame paveiksle „Šv. Pauliaus pašaukimas“. O kokį krikščionybės įvykį liudija centrinėje navoje esantis įspūdingas „Šv. Teklės“ paveikslas? Plačiau apie šios, iš pažiūros karžygiškos, A. Mickevičiaus poetinės istorinės apysakos „Gražina“ heroję primenančios moters gyvenimą bibliniuose tekstuose žinių nėra.

Tačiau antrojo amžiaus krikščionių grožiniame kūrinyje „Pauliaus ir Teklės darbai“ vaizduojama, kokią reikšmę turėjo Pauliaus karštas apaštalavimas ir kaip būrėsi jo sekėjai. Ikonijos mieste apaštalo Pauliaus skelbimą išgirdusi jauna mergelė Teklė atsivertė ir prieš tėvų valią nutraukė sužadėtuves. Tapusi krikščione, ji keliavo po skirtingus kraštus, skelbė Dievo žodį. Daugybę kartų ji buvo suimta, tardyta, daugybę kartų ją norėta nukankinti, tačiau įvairių stebuklų Teklė buvo saugoma iki pat žilos senatvės. Iškilus pavojui, visada meldė Dievo pagalbos ir, Jam išklausius maldą, „ją paslėpė uola“. Daugybę II–III a. moterų įkvėpusios šv. Teklės Ikonietės kapą Seleukijoje (dab. Pietų Turkija) lankė piligrimai iš viso pasaulio…

Prie Veliuonos buvusiame A. Zaleskio dvare Kauno katedrai dailininko tapančius paveikslus stebėjo savaitraščio „Przegląd Katolicki“ korespondentas, jis aprašė unikalų menininko darbštumą: „Žiūrint į pirmas nubrėžtas anglimi linijas, kai po penkių minučių buvo nupieštas visas Marijos apreiškimo paveikslo piešinys, kai vėliau po dviejų valandų tapo jis toks, kad iš tolo žiūrint galėjo atrodyti užbaigtas. Tai vadinama tapyba à la prima pagal Venecijos mokyklos manierą, kurios pasekėjas buvo Andriolis.“

1893–1894 m. Kauno katedros paveikslai eksponuoti Varšuvoje, pomirtinėje dailininko darbų parodoje. Savaitraščio „Kraj“ recenzentas juos apibūdino: „Didžiausia iš eksponuotų drobių „Stebuklingoji žūklė“ vaizduoja Kristų su apaštalais jūroje. Kompozicija tapyta dekoratyviai ir apskaičiuota stebėti iš didelio atstumo… Visi paveikslai tapyti sena italų mokyklos dvasia, ir, nors netiesia naujai religinei tapybai naujų raidos kelių, tačiau juos tapė tikro talento dailininkas.“

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.