Mylėk savo svetimą kaip save patį. Apie J. Matulevičiaus filmą „Izaokas“

Indrė Urbelytė yra menotyrininkė, tyrinėjanti sovietines Antrojo pasaulinio karo reprezentacijas.

Aš taip ilgai tavęs laukiau. Tavo juokas vis dar skamba ausyse. Kaip kiaulės klyksmas. Sapnas skęstančio – iš tavo juoko niekaip neišnyrančio. Išties ilgai tavęs laukiau, Izaokai.

Negausiuose kritikų atsiliepimuose dažnai konstatuojama, kad, norint suprasti J. Matulevičiaus filmą, reikia gerai išmanyti istorinę situaciją. Ar tikrai? Atrodo, bendro orientavimosi pasaulyje ar filmo pradžioje pateikiamų kontekstinių frazių turėtų užtekti, kad žiūrovas atpažintų pagrindinius siužeto akcentus ir jo problematiką. Paprastai tariant, viskas, ką jums reikia žinoti, telpa į keletą eilučių:

Prieš daugmaž aštuoniasdešimt metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Jo metu nepriklausomą Lietuvą okupavo sovietai, po metų – naciai. Vyko žydų ir romų genocidas. Daug kas prisidirbo. Karo pabaigoje sugrįžo sovietai ir užsisėdėjo. Dėl karo žuvo daug žmonių. Pokario Lietuvoje toliau virė šlykšti sovietinė pekla. Tiesa egzistavo ne kaip režimo pamatas, o kaip kamšalas šikpopierio deficitui užkišti. Daug kas prisidirbo.

Viskas! Tad nesileiskite išgąsdinami. Likusi suvokimo dalis priklauso nuo žiūrovo jautrumo ir svarbiausia – noro pamatyti. Žinoma, tragiškų XX a. patirčių reprezentacijos kontekste dažniau esame pripratę matyti banalias istorines ekranizacijas, kurios su patosu iliustruoja abitūros egzamino programą ir vadovaujasi savitikslių viktorinų principais, o ne refleksyviu mąstymu apie kolektyvines traumas. Juk Holokaustas dažnai apibrėžiamas kaip už visų įmanomų suvokimo ir reprezentacijos ribų esantis įvykis. Tad neaiškus ir klampus „Izaoko“ pasakojimas kur kas labiau įtikina savo tikrumu nei išvalytas, nuoseklus ir logiškas dėstymas. Intensyvus smegenų darbas organizuoja kūrinio struktūrą ir jį išskiria kaip itin aktualią iki šiol neužgijusios karo traumos refleksiją. Nors tikslesnė kūrinio analizė reikalautų pakartotinos peržiūros, tačiau pabandysiu pasidalinti įspūdžiais ir nužymėti „Izaoko“ kultūrinę svarbą bei galimas reikšmes.

Filmas prasideda 1941 m. birželio 27 d. Kaune įvykusiomis „Lietūkio“ garažo žudynėmis, kurių metu jaunas Andrius Gluosnis (akt. Ainis Storpirštis) nužudo „savo žydą“ Izaoką (akt. Dainius Kazlauskas). Pirmosios okupacijos metu už dalyvavimą pasipriešinimo veikloje įkalintas vaikinas apkaltina Izaoką išdavyste ir atkeršija trenkdamas kastuvu į galvą. Nespalvotą epizodą keičia gan statiškas povandeninis kadras – prologas baigiasi tamsiame vandenyje skęstančio jau suaugusio žudiko (akt. Aleksas Kazanavičius) vaizdu. Vėliau veiksmas persikelia į 7-ojo dešimtmečio Lietuvą ir sukasi aplink Gluosnį, jo žmoną Eleną (akt. Severija Janušauskaitė), iš JAV su scenarijumi apie „Lietūkio“ žudynes sugrįžusį kino režisierių Gediminą Gutauską (akt. Dainius Gavenonis) ir KGB tyrėją Kazimierą (akt. Martynas Nedzinskas). Detektyvinę juostą persunkia skendimo kaltės bedugnėje jausmas. Ką mato ir išgyvena itin nusidėjęs žmogus? Kaip paveikiama jo aplinka? Vaizdas kraiposi nuo įtampos ir vis iš naujo prisipildo įvykdyto smurto aidų.

Nejau neįmanoma sąmoningai rinktis blogio, be propagandos? Sakykit, ar taip lengvai išteisintume tuos išgamas, pokario metais skundusius mūsų šeimas sovietams ir lėmusius jiems Sibiro tremtį? Ar sakytume, kad dalis sovietų propagandos paveiktų lietuvių skundė savo kaimynus okupantams?

Filme atsisakoma tariamai objektyvaus požiūrio taško ir dažnai žengiama į sudėtingą žmogaus, įvykdžiusio nusikaltimą, vidinį pasaulį. Pagal J. Matulevičiaus versiją Gluosnis tarnauja sovietiniam režimui – KGB pavedimu fotografuodamas žuvusiųjų kūnus jis vis iš naujo sugrįžta į mirtino smurto sceną. Kaltės kamuojamas vyras simboliškai išgyvena ir paklusniai kaskart atkartoja žmogžudystę fotoaparato objektyvu. Juk tradiciškai kamera siejama su ginklu – juosta užtaisoma, spaudžiamas gaidukas ir šaunama. Tačiau pagal okupantų komandas amžinai kartojama situacija nepadeda Gluosniui nusimesti asmeninės atsakomybės jausmo. Vietoj tikėtino kameros tarpininkavimo ir trauminės patirties mediacijos optika tik dar labiau skyla.

Smurtinėmis fotografijomis ir tuščiais buteliais nuklotos namų grindys, kai drebėdamas Gluosnis ieško ginklo, išduoda šią iš proto vedančią obsesiją. Medijų motyvas išryškėja ir Gutausko kino juostos apie „Lietūkio“ garažo žudynes kūrime. Kelios filmavimo aikštelės scenos ne tik nurodo į smurtinės praeities reprezentavimo klausimų sudėtingumą, bet ir sovietinio režimo įtaką formuojant Antrojo pasaulinio karo atmintį. Nutraukdama filmavimo procesą, okupacinė valdžia simboliškai užkirto kelią adekvačiai permąstyti Holokausto traumą. Diegdami itin ideologizuotą ir su faktine patirtimi mažai ką bendro turintį karo naratyvą, sovietiniai funkcionieriai akcentavo nacistinės Vokietijos „antitarybiškumą“ ir smurtą prieš „tarybinius piliečius“, o ne išskirtinai antisemitinę nacių ideologiją.

Tuomet privalėta apsiriboti keliais ideologizuotais fakteliais ir jausminga jų vizualizacija, todėl istorinis tikslumas tapo pagrindiniu priešu, galinčiu kartu demaskuoti ir sovietinio režimo nusikaltimus. Būtent dėl scenarijaus išsamumo Gutauską ima persekioti KGB ir nutraukia filmo kūrybą. Ironiška, kad Kazimieras patenka į analogiškas režimo pinkles. Net idėjinis kgbistas, kai jam uždraudžiama tęsti „Lietūkio“ žudynių bylą, negali patikėti sistemos fiktyvumu ir nenoru išsiaiškinti tiesą. Šie į naratyvą įpinti medijų motyvai akcentuoja patirties nepraeinamumą, jos permąstymo ir adekvačios mediacijos poreikį.

„Izaoke“ laikas kryžiuojasi į vieną nostalgišką šiandienos sapną. Nors pirmi filmo kadrai sukuria klasikinio istorinio filmo įspūdį, greitai paaiškėja, kad „Izaokas“ nepretenduoja tapti kvazidokumentine istorijos rekonstrukcija. Filmas paklūsta atminties dėsniams, kurie iškraipo, perkuria ir į šiandieną perkelia praeities įvykius. Tai – praeitis, kuri nepraeina. Jos vaiduokliai sugrįžta į dabarties sapną ir aktyviai keičia realybę.

Faktą, kad filme analizuojama atminties problematika, patvirtina minėtas nespalvotų praeities ir spalvotų realybės kadrų derinimas. Atmosferą sustiprina kameros judesiai (oper. Narvydas Naujalis) – vaizdas kartais iriasi per tirštą prisiminimų erdvę. Analogiškai interpretuoti galima ir dalį muzikinio takelio. Baugaus povandeninio alsavimo įspūdį kuria Agnės Matulevičiūtės ir Domo Strupinsko instrumentinė muzika, tačiau ryškiausiai išsiskiria tamsios ir melancholiškos „Ploho“ dainos. Šiuolaikinės grupės stilistika būdingesnė Viktoro Cojaus užkariautam 9-ajam dešimtmečiui ir šiandienos posovietinėms muzikos scenoms nei deklaruojamam filmo laikui.

Nors filmas remiasi subjektyvia patirtimi, jis nekvestionuoja faktinės realybės svarbos. Viena frazė iš Izaoko bylos parodo, kad tiesa ir teisingumas remiasi faktais, o ne nuomonėmis ir manymais. Gluosnio įsitikinimas, kad būtent Izaokas jį išdavė sovietams, pasirodo esąs klaidingas ir paremtas tik pro langą pamatytu pokalbiu. Vaizdas apgauna ir faktas apie Izaoko įkalinimą Gluosnio sulaikymo metu atima aiškinamąją galią iš vienintelio nužudymo motyvo. Čia iškyla vienos iš žiūrovą į istorinį kontekstą įvedančių frazių problema. Juk ir Holokausto Lietuvoje intensyvumas dažnai aiškinamas pirmosios sovietinės okupacijos patirtimi – kaip dalies lietuvių keršto akcija už kolektyvinę išdavystę.

Filmo pradžioje skelbiama, kad dalis nacių propagandos paveiktų lietuvių dalyvavo žydų žudynėse. Nacių kariuomenė į Kauną įžengė 1941 m. birželio 25 d., o po dviejų parų įvyko žudynės Miško gatvėje. Dvi propagandos dienos. Nejau neįmanoma sąmoningai rinktis blogio, be propagandos? Sakykit, ar taip lengvai išteisintume tuos išgamas, pokario metais skundusius mūsų šeimas sovietams ir lėmusius jiems Sibiro tremtį? Ar sakytume, kad dalis sovietų propagandos paveiktų lietuvių skundė savo kaimynus okupantams? Neturiu vietos ir įrankių propagandos efektyvumui pamatuoti, bet ar tokios frazės neatkartoja Gluosnio situacijos ir nesignalizuoja apie kolektyvinį košmarą, kuriuo iki šiol galuojasi mūsų visuomenė? Būtent selektyviai pateisindami moralinę padugnystę užtraukiame tautai žydšaudžio etiketę.

Netikite, kad šis prakeiksmas dar gajus? Prieš porą metų Paryžiuje susipažinau su vietiniu techniku, kuris vartydamas senus kamerų objektyvus paklausė, iš kur esu kilusi. Išgirdęs atsakymą jis žvilgtelėjo į mane su lengva pasišlykštėjimo doze ir trūktelėdamas dūmą tarstelėjo: „Ech, Lietūkis. Žudynės. Neigimas.“ Ne Mačiūnas ar modernizmo architektūra, o būtent „Lietūkio“ garažo pogromas buvo pirmoji asociacija apie Kauną. Beprotiškas istorijos sunkis ir gėda dėl niekaip pas mus neišsivadėjančio noro pateisinti ar nuneigti faktus užgulė lengvą vasaros vakarą. Tuomet į retorinį Gutausko klausimą „Ar istorija tau yra vulgari?“ tebūčiau atsakiusi linktelėjimu. Taip, istorija dažnai yra šlykšti. Ne herojiška ir komplikuota. Ji niekaip nebeištaisoma, todėl dar vulgaresni yra bandymai nuslėpti įsisenėjusias kraujo dėmes tariamai baltoje istorijos drobulėje.

Tad filmas nekvestionuoja pačių žudynių fakto, o veikiau tampa klausimu, ką ir kaip mes su tuo paveldėtu faktu darysime. Juk Holokausto kontekste vis dažniau keliamas klausimas ne apie aukas ar žudikus, bet apie stebėtojus. Kas buvo ta pasyvi žiūrovų masė, tyliai stebinti smurtą? Stebėjimas tampa integralia dalyvavimo forma, kur dėmesį ir kūną sukausto reginys. Į šią poziciją pastatomi ir mes, filmo žiūrovai. Žmonės kino salėje yra absoliučiai bejėgiai pakeisti įvykių eigą ir pasyviai liudija ekrane vykstančią dramą. Tačiau reginio įtampa surakina, ir šis žiūrovų įtraukimas išduoda, kad filme vaizduojamas ne praeities laikas, kurio skriaudų nebeįmanoma ištaisyti, bet vaiduoklių kupina dabartis.

Su dabartine būkle rezonuoja aukščiausiu istorinio pachmielo tašku tapusi Gutausko ir Gluosnio scena, kur girti, pikti ir liūdni vyrai šlaistosi po apleisto fabriko teritoriją. Jie iš dalies išpažįsta savo nuodėmes ir konstatuoja, kad Izaokas tebegyvas mumyse. Tad nostalgiški filmo elementai žymi ne „prie ruso buvo geriau“ tipo ilgesį, bet nenusakomą kančią ir tyros būties netektį. Šis nostalgiškas „Izaoko“ laikas – tai noras sugrįžti į nuodėmės nesuterštą pasaulį, į atpirktą žemę, kurioje nebeliktų kaltės ir skausmo.

Po filmo pasigirsta auditorijos klausimas režisieriui: „Kodėl dabar nusprendėte imtis tokios nepatogios temos?“ Žinokite, niekuomet nebus patogaus laiko kalbėti apie smurtą. Žmogžudystei normalizuotis įmanoma tik moraliai išvirkščiame pasaulyje. Juk Gluosnis nužudė ne šiaip statistinį vienetą, o žmogų, savo kaimyną ir bendrapilietį. Tai – brolžudystės drama, kurią užmarinavo okupacinė valdžia. O kaltė, ypač slepiama, rūgsta ir nuodija pasyvų gyvenimą. Akivaizdu, kad nepagysime, kol vidujai neišpažinsime žiaurios tiesos. Ta beprasmiška Izaoko žūtis įpareigoja asmeniškai išgyventi brolžudystės dramą, kurioje nėra „mes ir jie“ perskyros. Aktyviai pasidalinti tarpusavyje tuo tuštumos skausmu, kad galiausiai atlėgtų.

***

Vienas iš Rašto aiškintojų atėjęs paklausė Jėzų: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: „Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis.“ Antrasis: „Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo didesnio už šiuodu.“ Manau, atėjo laikas perrašyti tekstus: „Mylėk savo svetimą kaip save patį – visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis.“ Kitaip pragaištis mūsų laukia dar šiapus.