2021 04 05

Elžbieta Banytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

N. Milerius: „Šalia klasikos itin svarbi ir tokia literatūra, kuri kalba šiandienos pasaulio kalba“

Filosofas Nerijus Milerius. Gretos Skaraitienės / „Fotobanko“ nuotrauka

Šiuo metu yra atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla kalbant apie tai, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa.

Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui.

Susiklosčiusi situacija primena estetinių posūkių metu vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik dabar nesiginčijama dėl to, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar dar blogiau – pasidavus ambicijoms, įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama dėl to, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.

Nors dėl nusivylimo švietimo sistema, konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti apie tai, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje.

Viliamės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.

Į klausimus apie literatūrą ir skaitymą atsako filosofas NERIJUS MILERIUS.

Kada pradėjote skaityti knygas? Kada ir ką perskaitęs vaikystėje patyrėte skaitymo malonumą? Ar pačių pasirinktų knygų skaitymas skyrėsi nuo mokyklos programoje buvusių knygų skaitymo? Kaip manote, kodėl? Ar esate išgyvenęs skaitymo krizę?

Skaityti pradėjau penkerių metų. Pradėjęs vaikščioti į mokyklą, greitai perskaičiau bibliotekos pradinių klasių repertuarą. Nuolat nuklysdavau į ketvirtos–penktos klasės lentynas, bet bibliotekininkė vis sugrąžindavo į pradinukų zoną, kuri man jau nebebuvo įdomi. Nežinau, gal dėl to, o gal dėl kokių nors kitų priežasčių tada ir patyriau pirmąją skaitymo krizę – kokius dvejus ar trejus metus beveik neskaičiau. Gatvė tuomet atrodė įdomesnė už knygas. Kai vėl pradėjau skaityti, kibau jau visai į kitokio tipo literatūrą. Taip ir likau neperskaitęs kūrinių, kurie sudaro ketvirtos, penktos ar šeštos klasių privalomųjų veikalų sąrašą. 

Įdomu, kad ir vėliau tokios skaitymo krizės nuolat ištikdavo. Profesinius veikalus skaitau nuolat, bet grožinę literatūrą – bangomis. Intensyvesnius laikotarpius keičia štiliai. Gal taip ir geriau, spėju pasiilgti geros literatūros.

Ar vėliau grįžote prie mokykloje skaitytų knygų? Kaip manote, ar svarbu, kad jaunesniems mokiniams būtų įdomu skaityti?

Nuosekliai, sistemiškai prie anksčiau skaitytų knygų negrįžtu. Bet ne todėl, kad tų knygų nevertinu. Priešingai, kai kurios mokykloje skaitytos knygos paliko neišdildomą įspūdį. Atrodo, net nereikia tokių knygų dar kartą skaityti, jų sukeltą atmosferą puikiai pamenu ir galiu į ją sugrįžti net ir be pačios fizinės knygos. Pavyzdžiui, Kafkos dar kartą skaityti nuosekliai nebereikia, jo knygų sukeltas absurdo transas yra įsispaudęs į atmintį ar net į kūną.

Jei Kafką būtų buvę neįdomu skaityti, jis nebūtų tiek įsiminęs. Taigi manau, kad įdomumo principas reiškia ne kokį atraktyvumą ar pramoginį pobūdį, bet susitikimą tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Man įdomios būdavo tos knygos, kurios sukeldavo ypatingą rezonansą, kurį net ne iš karto galėdavau įvardinti konkrečiais žodžiais. Tokios įdomios knygos gali užkabinti ir palikti pėdsaką, nors tik po kurio laiko gali suprasti, kodėl jos užkabino ir kokį pėdsaką paliko. Todėl, kai klausiate, ar svarbu, kad mokiniams būtų įdomu skaityti, vienareikšmiškai atsakau – svarbu, nes taip kiekvienas gali pats surasti ne tai, kas privaloma pagal programą, bet tai, kas aktualu asmeninei patirčiai ir kas veža. 

Tiesa, jei atlikčiau vaizduotės eksperimentą ir įsivaizduočiau save vėl mokyklinio amžiaus, tikrai įsivaizduočiau save skaitantį poeziją. Talentingų poetų kūryboje kalba veikia net ne kaip mediumas, bet kaip tiesioginė egzistencinio tragizmo išraiška. Kada klausaisi, kaip Paulius Širvys skaito savo „Aš beržas“, net persmelkia kūną suvokimas – štai ką reiškia gyventi.

Išvardykite, Jūsų akimis, neginčytinus lietuvių ir užsienio literatūros klasikus, be kurių literatūros mokymas Lietuvos mokykloje neįsivaizduojamas. Koks turėtų būti klasikos ir šiuolaikinės literatūros balansas mokyklinėje programoje?

Aš skeptiškai žiūriu į bet kokius dešimtukus ar penketukus – ar būtų klausiama apie literatūrą, ar, pavyzdžiui, apie kiną. Net jei kalbėtume apie mokyklą, nemanau, kad vieno ar kito klasikos kūrinio nebuvimas programoje galėtų tą programą visiškai diskredituoti ar paversti ją niekine. Vis dėlto tik išvydus šį klausimą, žinoma, iššoko vaizduotėje keletas vardų, kurie, atrodytų, yra neapeinami. Mano sudarytoje programoje tikrai būtų ir Donelaitis, ir Škėma, o iš užsienio autorių – ir Homeras, ir Shakespeare’as, ir jau minėtasis Kafka. Kiek abejoju dėl Joyce’o „Uliso“ – viena vertus, žinau, kad daug kam jis atrodo totaliai nepaskaitomas, kita vertus, literatūra ir neprivalo būti suformatuota pagal kokį nors prieinamumo ar lengvumo lygį.

Ir vis dėlto – pasikartosiu – ne privalomų veikalų korpusas yra svarbiausias dalykas. Man daug svarbesnis yra jūsų minimas balansas tarp klasikos ir šiuolaikinės literatūros. Kai aš pats studijavau filosofiją VU, daug mano bendramokslių nesulaukė to laiko, kai mes galų gale pradėsime studijuoti šiuolaikiškesnę filosofiją, nes iš pradžių pagal studijų programą privalėjome studijuoti filosofijos klasikus. Žinoma, daugybė šiuolaikinių filosofų neatstos vieno Platono, tačiau svarbu matyti, kaip filosofija įsiterpia į šiandienos pasaulio peripetijas ir jas svarsto.

Tai lygiai taip pat svarbu ir literatūrai. Literatūra man yra pasaulio ir savęs suvokimo forma, todėl šalia klasikos itin svarbi ir tokia literatūra, kuri kalba šiandienos pasaulio kalba. Net jei po kelerių metų tokia literatūra jau atrodys pasenusi.

Ar vaikystėje, paauglystėje skaitėte poeziją? Kada ją atradote? Kokios turėtų būti jos ir prozos proporcijos mokykloje?

Deja, aš augau tokiais laikais, kai poezija man asocijavosi su ideologiniais sovietiniais eilėraštukais. Poeziją savarankiškai pradėjau skaityti jau tik studentiškais metais, bet poezijos apsiskaitymu bent minimalaus išprusimo lygio taip ir nepasiekiau. Savo malonumui atmintinai buvau išmokęs tik vieną eilėraštį – Dylano Thomaso „Ir nebus mirties karalijos“ (verstą Tomo Venclovos).

Tiesa, jei atlikčiau vaizduotės eksperimentą ir įsivaizduočiau save vėl mokyklinio amžiaus, tikrai įsivaizduočiau save skaitantį poeziją. Talentingų poetų kūryboje kalba veikia net ne kaip mediumas, bet kaip tiesioginė egzistencinio tragizmo išraiška. Kada klausaisi, kaip Paulius Širvys skaito savo „Aš beržas“, net persmelkia kūną suvokimas – štai ką reiškia gyventi. 

Kiek mokant literatūros mokykloje svarbi literatūros istorija, teorija? Kiek į literatūrą turi būti žvelgiama kaip į meną? Kas mokant literatūros yra tikslas, o kas priemonė?

Į šį klausimą galėčiau atsakyti pagal analogiją su kinu. Pats dėstau kino filosofiją, bet ar manau, kad, tarkim, kino filosofija neišvengiamai būtina kinui suprasti? Tikrai ne. Vieniems kino filosofija yra naudinga, išplečianti kino suvokimą, kitiems ji absoliučiai nereikalinga, kaip nereikalingi būna pašaliniai tarpininkai.

Tą patį pasakyčiau ir apie literatūrą. Aš pats tikrai būčiau norėjęs, kad man mokykloje būtų dėstomos šiuolaikinės vakarietiškos literatūros teorijos. Deja, mokyklą baigiau sovietiniais laikais, taigi tuomet man būtų galėję dėstyti tik marksistinę-leninistinę literatūros sampratą, vadinasi, galiu tik džiaugtis, kad to niekas nedėstė ir to pavyko išvengti.

Man pačiam vienos arba kitos meno srities istorija ar teorija nėra kažkoks savitikslis išprusimo ar erudicijos dalykas. Literatūros istorija ir teorija mokykloje gali būti vertingos tiek, kiek padės išskleisti literatūros kūrinį, jo kontekstą, susieti literatūros kūrinį su kitais menais, politiniais ar socialiniais reiškiniais. Tačiau jei mokinys supras literatūros teoriją kaip instrukciją, kaip reikia suprasti konkretų literatūros kūrinį, tada tokia teorija suteiks daugiau žalos nei naudos. 

Ar gyvenimą globalizuotame pasaulyje tautos išlikimo požiūriu galima lyginti su gyvenimu sovietmečiu? Kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas?

Pats baigiau mokyklą sovietmečiu, tai sovietmetis ir dabarties metas man yra visiškai nesuderinami, nelygintini dalykai. Kad ir tai, ką savo klausime vadinate „ideologija“ – net ir šio termino vartojimo kontekstai sovietmečiu ir dabarties laikais yra skirtingi. Ideologija yra pavojinga tada, kai ji ima funkcionuoti vienintele vienaskaitos forma. Būtent tokia vienintelė ideologija sovietiniais laikais buvo marksizmas-leninizmas. Dabar galima kalbėti ne apie vieną ideologiją, o apie ideologijas, t. y. skirtingas pasaulėžiūrų propagavimo sistemas.

Iš mokyklos laikų prisimenu vieną linksmą dalyką, kurio veikiausiai negalima būtų paaiškinti, jei ne viešojoje erdvėje tuo metu propaguojama vienintelė marksizmo-leninizmo ideologija. Mano klasės draugo tėvas dirbo Istorijos institute, todėl iš ten parsinešdavo įvairių viešai neprieinamų Smetonos epochos leidinių. Mes, būdami, regis, aštuntoje klasėje, vis laukėme, kad bendraklasio tėvas parneštų Šapokos „Lietuvos istoriją“. Vis atsirasdavo įvairiausių kliūčių ir problemų. Kai galų gale pažadėtoji Šapokos knyga atsidūrė mūsų rankose, pasikeisdami prarijome ją kaip kokį aukščiausio lygio detektyvą ar nuotykių romaną. Pats uždrausto vaisiaus efektas Šapokos istorijos perskaitymą pavertė rezistenciniu, neužmirštamu įvykiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi, jei ne marksizmo-leninizmo indoktrinacija, Šapokos veikalo nebūčiau perskaitęs kaip intriguojančio detektyvo ar nuotykių romano. Ir vis dėlto: nors smagu prisiminti tokią „rezistencinę“ Šapokos istorijos perskaitymo patirtį, nei sau, nei savo vaikams nelinkiu vėl patirti tokios situacijos, kai istorijos ar literatūros veikalai vėl būtų suskirstyti į vienintelius teisingus ir „rezistencinius“. Pati literatūra mokykloje galėtų padėti pažvelgti į tuos pačius dalykus įvairiais aspektais, t. y. galėtų ne skiepyti vienintelę tiesą, o padėti atverti tuos skirtumus, dėl kurių nesiliaujama ginčytis ir nesutarti.