N. Szczygłowskis: dabar pats metas paleisti traukinį iš Kauno bent į Varšuvą

Apie padėtį Lenkijos pasienyje su Ukraina kalbėjomės daugiau nei prieš savaitę. Kas pasikeitė per tą laiką, kokia padėtis šiandien?

Didžiąją dalį pirmosios atvykstančiųjų bangos sudarė geriau organizuoti žmonės – įgudę keliauti, turintys daugiau pinigų, vykstantys pas pažįstamus, draugus ar gimines konkrečiuose miestuose. Prieš savaitę su dideliu srautu nuo karo bėgančių žmonių galima buvo susidurti tik Peremislyje, kituose Lenkijos miestuose to nebuvo matyti. Šiandien situacija Krokuvos geležinkelio stotyje yra ko gero sudėtingesnė nei ta, kurią teko matyti pirmosiomis dienomis Peremislyje.

Šiandien galima konstatuoti, kad pagrindinė geležinkelio linija iš Peremislio yra visiškai užsikimšusi. Tai pagrindinis kelias, kuriuo galima pasiekti Krokuvą,  o per ją – Katovicus ir Vroclavą. Iš Katovicų galima toliau vykti į Prahą arba į Vieną, iš Vroclavo – į Poznanę,  o važiuojant iš Krokuvos į šiaurę pasiekiami Varšuva ir Gdanskas. Šiuo metu visi traukiniai, vykstantys iš Peremislio Krokuvos kryptimi, yra perpildyti. Nepaisant to, kad Lenkijos geležinkeliai yra paleidę papildomų traukinių, jų neužtenka. Kitose stotyse į traukinius, vykstančius link Krokuvos, praktiškai neįmanoma įsėsti. Tai kelia didelių susisiekimo problemų Pakarpatės vaivadijos gyventojams.

O vaizdas pačioje Peremislio geležinkelio stotyje šiandien yra iš esmės geresnis, nes išvyko kelias dienas čia praleidę ne Ukrainos piliečiai, pavyzdžiui, Ukrainoje studijavę afrikiečiai.

O kaip buvo jais pasirūpinta?

Man neteko girdėti apie kokias nors priemones iš vyriausybės pusės. Šiuos žmones globoja tarptautinės organizacijos, tokios kaip „Gydytojai be sienų“.

Svarbu ir tai, kad Peremislio pakraštyje buvusio prekybos centro pastate atidarytas didelis „Pasitikimo centras“. Į jį autobusais nuo sienos perėjos atgabenami visi žmonės, kirtę sieną pėsčiomis. Čia jie registruojami, sudaromi norinčiųjų vykti toliau sąrašai. Iš ten autobusais juos veža į kitas Lenkijos savivaldybes. Čia taip pat yra koordinuojami ir savanoriai, siūlantys pavėžėti iki konkrečių miestų. Tai gerokai pagerino padėtį miesto geležinkelio stotyje, nes ten dabar liko tik žmonės, atvykstantys traukiniais.

Ar išlieka grįžtančiųjų į Ukrainą srautas?

Taip, išlieka, žinoma, gerokai mažesnis negu iš Ukrainos, tačiau traukiniai vyksta į abi puses.

Traukiniai iš Lvivo išvyksta perpildyti, tuomet prieš kertant sieną įvyksta kruopšti, ilgai trunkanti patikra dėl saugumo, tuomet dar viena patikra vyksta jau atvykusiems. Nors atstumas tarp Lvivo ir Peremislio vos šimtas kilometrų, kelionė gali užtrukti iki aštuonių valandų, o kartais net ilgiau.

Kokia nuotaika dabar vyrauja tarp jūsų sutinkamų žmonių?

Priminsiu, kad šiandien mes susiduriame ko gero jau su trečiąja pabėgėlių banga. Tai žmonės, bėgantys iš regionų, kuriuose vyksta mūšiai – iš Charkivo, Nikolajevo, Mariupolio, Sumų. Jie jau pervažiavo visą Ukrainą, rankose teturėdami vos vieną maišelį, o ant pečių mažą kuprinę. Jų situacija visiškai kitokia, nei tų, kuriuos čia matėme anksčiau – su dideliais lagaminais, gerai pasiruošusių kelionei. Bendra atmosfera yra labai slogi – baimė, neviltis, daug pavargusių, verkiančių vaikų. Optimizmo tai neprideda ir savanoriams. Sakyčiau, kad ir jų pačių šiandien gerokai mažiau nei pirmosiomis dienomis.

Kaip sekasi Lenkijos valdžiai suvaldyti susidariusią padėtį?

Deja, kyla rimtų abejonių, kiek Lenkijos valstybė bus pajėgi susidoroti su tokiais srautais. Iki šiol visa našta gulė ant nevyriausybinių organizacijų ir savanorių pečių. Vyriausybė parūpina papildomų traukinių, leidžia važiuoti jais nemokamai, kai kurios savivaldybės susitaria tarpusavyje dėl transporto, tačiau apie didesnes koordinavimo programas neteko girdėti. Kaip jau minėjau, vaizdas Krokuvos geležinkelio stotyje pribloškia. Krokuva yra antras pagal dydį Lenkijos miestas, vienas svarbiausių susisiekimo geležinkeliais centrų, o situacija ten iš tiesų prasta. Nors atrodo, kad savanorių daug, informacija pateikiama ukrainiečių kalba, tačiau labai trūksta koordinavimo. Savanoriai daugiausiai rūpinasi, kuo pabėgėlius pamaitinti, kuo apsikloti, tačiau negali suteikti informacijos, kur žmonėms gauti nakvynę arba kaip išvykti už Lenkijos ribų. Labai trūksta bendro veiksmų centro, todėl vyrauja chaosas.

Keista girdėti apie tą koordinavimo trūkumą iš valdžios pusės, juk iš anksto buvo kalbama apie du milijonus ukrainiečių, kurie bėgs per Lenkiją.

Nors kalbama apie tai, kad galėtų įsijungti teritorinės gynybos kariuomenė, tačiau man asmeniškai per visą čia praleistą laiką neteko girdėti, kad kokį nors projektą, kuris padėtų suvaldyti dabartinį chaosą, būtų inicijavusi centrinė valdžia. Nepamirškim, kad dauguma atvykusiųjų nori pasiekti didžiuosius Lenkijos miestus. Į mažesnius kai kurie net atsisako važiuoti, nes nėra tikri, ar susiras ten būstą, darbo, ar kas nors jais pasirūpins. Didieji miestai, žinoma, turi pajėgumų, tačiau tokių didelių srautų jie nesuvaldys.

Tačiau žmonės vyksta ne vien į Lenkijos miestus?

Taip, šiandien Ukrainos piliečiams yra sudaryta kur kas daugiau galimybių nemokamai pasiekti ir kaimynines šalis. Čekijos geležinkelių traukiniu dabar kasdien iš Peremislio galima tiesiogiai nuvykti į Prahą. Austrijos geležinkelių traukiniu per Vieną galima nuvažiuoti iki Graco, o Vokietijos „Deutsche Bahn“ veža iki Berlyno. Visa tai neabejotinai prisideda prie to, kad šiandien padėtis Peremišlyje yra palyginti nebloga.

Kokią vietą užima Lietuva tame pabėgėlių srautų judėjime?

Nemažai žmonių nori vykti šiaurės kryptimi – į Baltijos šalis, Suomiją. Mano akimis, šita situacija atskleidė, kokios neišvystytos yra susisiekimo tarp Lenkijos ir Lietuvos galimybės. Nes viskas paremta vien autobusų transportu, o artimiausią savaitę juose nėra laisvų vietų. Taigi šiandien nuvykti iš Lenkijos į Lietuvą praktiškai yra neįmanoma. Nepadeda ir autobusai, važiuojantys į Lietuvą iš Lvivo, nes Lenkiją jie pasiekia jau visiškai perpildyti.

Šiame kontekste verta prisiminti daug metų „Lietuvos geležinkelių“ kartotus pažadus paleisti traukinį iš Kauno į Varšuvą. Šiandien labai išryškėjo tas Lietuvos transporto silpnumas ir pažeidžiamumas. Kadangi autobusuose nėra vietų, o geležinkeliais Lietuvos pasiekti neįmanoma, mums iš esmės nebelieka jokių šansų priimti tiek ukrainiečių, kiek galėtume. Manau, kad dabar pats metas paleisti traukinį iš Kauno bent jau iki Varšuvos, o geriausiu atveju iki Liublino arba Žešuvo.