2022 06 11

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

N. Szczygłowskis: „Deja, Lenkijoje pamažu atsisakoma paramos ukrainiečiams programų“

Peremislio storyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Lenkijos pasienio mieste Peremislyje NIKODEMAS SZCZYGŁOWSKIS savanoriauja nuo pirmųjų karo Ukrainoje dienų. Šį kartą kalbamės apie problemas, su kuriomis susiduria Lenkijoje apsistoję ukrainiečiai dėl tam tikrų Lenkijos valdžios sprendimų arba dėl jų nebuvimo.

„Bernardinai.lt“ skaitytojams daug kartų esate pasakojęs apie didžiulę naštą tenkančią Peremisliui kaip pagrindiniam karo pabėgėlių centrui pasienyje. Ar nebuvo keista išgirsti, kad Ukraina už ypatingą pagalbą gelbėjant ukrainiečius išskyrė kitą Lenkijos miestą?

Prieš kelias savaites tiek Lenkijos, tiek Ukrainos žiniasklaida plačiai nušvietė Kyjive viešėjusio Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos vizitą. Vienas iš svarbiausių įvykių buvo Lenkijos prezidento kalba Ukrainos parlamente. Atsidėkodamas prezidentas Volodimyras Zelenskis paskelbė dekretą apie miestus gelbėtojus. Pirmuoju tapo Žešuvas. Lenkijoje buvo pripažinta, kad šis gestas yra labai gražus, tačiau žmonėms, tiesiogiai įsitraukusiems į veiklą pasienyje, kilo abejonių, kad Žešuvo kandidatūra buvo pateikta grynai politiniais sumetimais, o ukrainiečiai, per daug nesigilindami į detales, šiam teikimui pritarė.

Lenkijos prezidentas Ukrainos parlamente. Andrijaus Nesterenko / EPA-EFE nuotrauka

Žešuvas yra vienas didžiausių pasienyje esančių vaivadijos centrų. Čia glaudžiasi nemažai pabėgėlių iš Ukrainos, tačiau, kad jį pasiektų, visi žmonės turėjo keliauti per Peremislį. O kalbant apie absoliučius skaičius, matyti, kad, pavyzdžiui, Krokuvoje buvo priimta daug daugiau pabėgėlių, ir daugiau netgi tuose miestuose, kurie yra toliau nuo sienos, labiau į šalies gilumą (tokiuose kaip Katovicai, Vroclavas, Varšuva ar kiti). Akivaizdu ir tai, kad apskritai didžiausia karo pabėgėlių krizės našta ligi šiol tenka būtent Peremisliui. Kodėl šis miestas negavo ukrainiečių apdovanojimo, atsakymo nėra.

Peremislyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Viena vertus, Peremislis nėra vaivadijos centras, kita vertus, skirtingai nei Žešuvo atveju, Peremislio meras nepriklauso partijai „Teisė ir teisingumas“. O Pakarpatė ir jos vaivadijos centras Žešuvas yra laikomi valdančiosios partijos bastionu. Greičiausiai tai ir tapo vienas iš minėto sprendimo kriterijų.

Šis situacija atskleidė ir dar vieną aspektą. Teikiantieji pagalbą tikisi, kad jų veikla bus pastebėta, vienaip ar kitaip įvertinta, pagirta. Svarbu paminėti, kad šiandien Lenkijos visuomenėje justi ir tam tikras nuovargis. Karas trunka daugiau kaip 100 dienų. Natūraliai visuomenėje kyla klausimų, kiek dar turime remti įvairias pagalbos iniciatyvas, juo labiau kad valdžios įsitraukimo į konkrečius darbus trūksta, kaip ir anksčiau.

Maža to, šiandien kyla abejonių net dėl gerųjų valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, esame kalbėję apie įstatymą, pagal kurį Ukrainos piliečiams leidžiama būti Lenkijoje iki 18 mėnesių (skaičiuojant nuo vasario 24 d.). Jiems buvo suteikti lenkiški asmens kodai, suteikiantys galimybę dirbti, mokytis ir panašiai. Praėjus trims mėnesiams, matome, kad šis įstatymas daugmaž gerai veikia šalies viduje, tačiau dabar jis ima kelti problemų  sieną kertantiems ukrainiečiams. Pavyzdžiui, kai kurie pasienio tarnybos pareigūnai ukrainiečius, trumpam išvykusius iš Lenkijos į Ukrainą ir vėl į Lenkiją sugrįžti norinčius žmones ėmė traktuoti kaip bevizio režimo naudotojus. Kadangi nuo pirmojo šių žmonių sienos kirtimo 90 dienų jau praėjo, vadinasi, jiems grįžimas į Lenkiją jau nebepriklauso. Nesant aiškaus teisinio verdikto, visi sprendimai priimami konkretaus pasienio pareigūno nuožiūra, nes minėtame įstatyme sienos kirtimo aspektas nėra paminėtas.

Peremislio stotyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Štai žmogus atvyko į Lenkiją vasarį, kovą ar balandį ir gavo asmens kodą. Tai jam suteikia teisę gyventi Lenkijoje. Jis neprivalo tvarkytis imigracinių reikalų, jam nereikalingas nei leidimas gyventi, nei darbo viza, nei mokslo viza (jeigu ir kreiptųsi, jis jų negautų, nes jam galioja tas specialus įstatymas, pagal kurį kitkas jam nepriklauso).  Tačiau jeigu jis išvažiuoja į Ukrainą ir vėl grįžta, tai pasienio tarnybos traktuoja  jį kaip eilinį Ukrainos pilietį, kurio buvimą Lenkijoje riboja 90 dienų terminas.

Dabar žmonių, nuo kurių atvykimo į Lenkiją yra praėję daugiau nei 90 dienų, randasi vis daugiau, o atsakymo, kaip elgtis, pasienio tarnybos iki šiol neturi. Tai didžiulė problema, nes judėjimas į abi puses yra labai intensyvus – daug žmonių važiuoja į Ukrainą, po to vėl grįžta į Lenkiją. Tai natūralu. Kai minėtas įsakymas buvo rengiamas, niekas apie tokią situaciją nepagalvojo – reikėjo greitai legalizuoti tų žmonių buvimą Lenkijoje ir niekas nemanė, kad karas taip užsitęs, ir žmonėms reikės keliauti – važiuoti į Ukrainą ir vėl grįžti – dėl pačių įvairiausių priežasčių – tvarkytis dokumentus, įvairius buitinius dalykus, rūpintis paliktu būstu ir pan. Tai anaiptol nereiškia, kad jie turi sąlygas jau grįžti gyventi į Ukrainą visam laikui.

Peremislyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Buvo tokia situacija, kai žmogus yra įdarbintas Lenkijoje, jis dirba vairuotoju – reguliariai veža humanitarinę pagalbą per sieną, o pasienio tarnybos jam sako, kad jis negali grįžti į Lenkiją, nes jau nuo atvykimo suėjo 90 dienų. Bet jis sako – aš gi dirbu Lenkijoje, argi galėčiau dirbti, jei būčiau turistas, kuriam taikoma 90 dienų limitas? Jam atsako – ne, negali, bet čia ne mūsų reikalas, mes dirbam pagal instrukciją, ir viskas.

Šis klausimas yra aktualus ne vien Lenkijai, bet praktiškai visai Šengeno erdvei, kadangi šiandien bene vienintelis būdas pasiekti Ukrainą yra būtent per Lenkiją. (Teoriškai galima keliauti ir per Slovakiją, ir per Vengriją, tačiau žmonių srautai ten žymiai mažesni.) Vadinasi, su ta pačia problema susidurs ir ukrainiečiai, šiandien esantys Lietuvoje, Vokietijoje ar Čekijoje. Nukeliavę į Ukrainą per Lenkiją po jie gali būti neįleisti. Pasienio tarnyboms labai trūksta juridinio išaiškinimo, kaip minėtas įstatymas turėtų būti traktuojamas tokiais atvejais.

Tai, matyt, ne vienintelė problema šiandien iškylanti Lenkijoje dėl užsitęsusio karo.

Deja, pamažu atsisakoma tam tikrų paramos programų. Pavyzdžiui, nuo birželio 1 d. ukrainiečiams nebelieka nemokamo viešojo transporto beveik visuose Lenkijos miestuose, kurie tokią galimybę buvo suteikę. Taip pat nuo šiol ukrainiečiams apribotos galimybės ir nemokamai keliauti geležinkeliais. Jie vis dar gali važiuoti nemokamai, bet tik tokiu atveju, jei kelionė prasideda ar baigiasi vienoje iš pasienio stočių. Pavyzdžiui, jie gali važiuoti iš Peremislio į Krokuvą ar atvirkščiai, tačiau negali nemokamai vykti iš Krokuvos į Varšuvą. Taip pat atsisakoma ir būsto rėmimo programos. Jeigu iki šiol lenkas, priėmęs ukrainietį, už žmogų galėjo gauti po 40 zlotų per parą, dabar šios paramos jau nebegaus. Būsto rinka ne tik grįžta į ankstesnę padėtį, bet darosi blogesnė. Būsto ieškančių žmonių yra daug, o paramos nebėra. Nuoma vyksta išskirtinai komerciniu pagrindu, o kadangi būsto trūksta, tai kyla ir nuomos kainos. Visa tai rodo, jog situacija keičiasi. Niekas neplanavo, kad karas užsitęs ilgiau, o daugelio sprendimų iki šiol nėra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.