N. Szczygłowskis: Lietuvai labai reikia ukrainietiškai mokančių žmonių

Lenkija išlieka šalimi, priėmusia daugiausia karo pabėgėlių iš Ukrainos. Su kokiais iššūkiais ji susiduria šiuo metu?

Jau antrą savaitę tęsiama lenkiškų asmens kodų skyrimo ukrainiečiams procedūra. Šis procesas nėra visai sklandus, kai kuriose savivaldybėse žmonėms, norintiems pateikti paraiškas, tenka gana ilgai laukti. Problemų nekyla tik mažesnėse savivaldybėse, o tokiame mieste kaip Krokuva, kurioje veikia tik vienas paraiškas priimantis centras, tiesiog nespėjama susidoroti su darbo apimtimis. Viena mano globojama šeima net kelias dienas nuo ryto iki vakaro laukė, bet savo eilės taip ir nesulaukė. O kiti žmonės nuvažiavo į miestelį, esantį už 70 km nuo Krokuvos, ir ten viską susitvarkė per vieną dieną.

Gavę asmens kodus ukrainiečiai gali įsitraukti į visuomeninį gyvenimą: vaikai – eiti į darželį arba mokyklą, suaugusieji – dirbti, studijuoti, gauti socialines išmokas ir taip toliau. Šiuo metu Lenkijoje vis ryškiau matyti, kur trūksta centrinės valdžios įsitraukimo. Įstatymas yra geras ir reikalingas, tačiau jo vykdymas yra užkrautas savivaldybėms.

Šiuo metu jau 130 000 ukrainiečių vaikų užsiregistravo į Lenkijos mokyklas, tačiau jų įtraukimas į mokymosi procesą, kiek tenka girdėti, kelia didžiulių iššūkių. Esu šiuo klausimu kalbėjęs su ne vienu žmogumi iš skirtingų Lenkijos miestų – Lodzės, Varšuvos, Krokuvos, Katovicų, Gdansko, Poznanės. Visų tų šeimų vaikų klasėse jau yra ukrainiečių vaikų, jie ateina į pamokas, tačiau niekas nežino, ką ten su jais daryti. Priežastys elementarios – trūksta mokytojų, kurie mokėtų ukrainiečių arba rusų kalbą. Taip pat pasirodo, kad Ukrainoje ir Lenkijoje gerokai skiriasi, pavyzdžiui, fizikos, matematikos, chemijos ar biologijos dalykų programos, skirtos toms pačioms klasėms. Mokyklos yra paliktos pačios ieškoti išeičių, kiekviena kaip sugeba. Vienintelis atvejis, apie kurį teko girdėti, kai bandoma surasti kitų sprendimų, – tai Liublino vaivadija, kurioje ieškoma Lenkijoje dar iki karo gyvenusių ir kitus darbus dirbusių ukrainiečių mokytojų, kuriems dabar siūloma dirbti Lenkijos švietimo sistemoje.

Lietuvoje labai trūksta žmonių, mokančių ukrainiečių kalbą, o kokia padėtis Lenkijoje?

Tikrai dėl ukrainiečių kalbos pastaruoju metu sulaukiau ne vieno kreipimosi ir iš Lietuvos, pavyzdžiui, iš Švietimo ministerijos versti į ukrainiečių kalbą egzaminų užduotis. Labai gaila, kad likdamas savanoriauti Ukrainos pasienyje neturiu galimybės padėti, nes dėl biurokratinės tvarkos vertimus atlikti reikalaujama tik ministerijos patalpose.

Lenkijoje žmonių, gerai mokančių ukrainiečių kalbą, taip pat labai trūksta. Kai kur bandoma išsisukti su rusų kalba. Pastebiu tokią tendenciją ir Lietuvoje. Tokie sprendimai priimami labai prieštaringai. Nepamirškim, kad ukrainiečių yra labai įvairių. Vieniems įprasta bendrauti rusiškai, tačiau daug ir tokių, kuriems tai visiškai nepriimtina, ypač dabartinėmis sąlygomis.

Manau, kad Lietuvoje šie kalbų klausimai turėtų būti vertinami labai atidžiai. Buitinis bendravimas yra viena, o oficialiai pateikiama informacija – kas kita, ypač tais atvejais, kai ji yra pateikiama vien rusų kalba ir skirta „ukrainiečiams“. Lenkijoje visa oficiali informacija pateikiama (be lenkų kalbos) iš esmės beveik vien ukrainietiškai, o Lietuvoje, kiek tenka girdėti, šito pritrūksta. Daugeliu atvejų manoma, kad užtenka vien rusų kalbos.

Be abejo, Lietuvoje surasti žmonių, gebančių versti į ukrainiečių kalbą ir iš jos, yra didesnis iššūkis negu Lenkijoje, tačiau jų poreikis yra ta nauja realybė, kurią reikia priimti.

Šiandien neabejotinai svarbu ne tik ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos, bet ir sudaryti sąlygas lietuviams mokytis ukrainiečių, pavyzdžiui, universitetuose.

Lenkijoje situacija yra geresnė vien jau dėl to, kad lenkų ir ukrainiečių kalbos yra giminiškos, dėl to jiems yra daug paprasčiau išmokti vieniems kitų kalbą. Be to, dar iki karo kai kuriuose didesniuose miestuose – Varšuvoje, Vroclave ir kitur – tam tikra informacija jau būdavo pateikiama ukrainiečių kalba, pavyzdžiui, miesto transporte, savivaldybių įstaigose ir pan. Tai, be abejo, padeda ukrainiečiams integruotis. Reikia turėti omenyje ir tai, kad lenkų visuomenėje rusų kalbos paprasčiausiai niekas nemoka, ir ji ten jokio socialinio vaidmens neatlieka. Ji, galima sakyti, neegzistuoja. O Lietuvoje šiuo atveju įžvelgiu pavojų, ar tikrai norime integruoti ukrainiečius per rusų kalbą.

Suprantu, kad ukrainiečiui išmokti lietuvių kalbą per pusę metų yra labai didelis iššūkis, ypač palyginus su lenkų kalbos mokymusi. Todėl Lietuvoje būtina surasti labai rimtą, ilgalaikę strategiją, kaip ukrainiečius mokyti lietuvių kalbos ir sudaryti galimybę visiems norintiesiems išmokti ukrainiečių kalbą.

Jau šiandien svarbu galvoti apie ateities bendradarbiavimą su Ukraina, kai bus ypač svarbu turėti žmonių, mokančių ukrainiečių, ne rusų, kalbą.

Turime suprasti, kad dalis ukrainiečių tikrai pasiliks Lietuvoje, todėl negalime leisti iš pat pradžių stumti juos į tą iš viršaus primestą rusakalbių kategoriją. Keliu klausimą, ar tikrai siekiame būtent tokio integracijos modelio. Juk ir dėl mokyklų būtų galima pasekti mano minėtų Liublino vaivadijos pavyzdžiu – ieškoti Lietuvoje jau gyvenančių ukrainiečių mokytojų arba jų pakviesti ir integruoti juos į lietuviškas mokyklas. Šitie mokslo metai eina į pabaigą, dar daug ką galima suspėti ruošiantis naujiems mokslo metams.

Gimtoji kalba juk svarbi ne vien dėl švietimo reikalų.

Šiuo metu itin akivaizdus vaikų psichologų poreikis. Reikia suprasti, kad daug vaikų rusiškai nesupranta, Lietuvoje, regis, tai ne visiems aišku. Rusų ir ukrainiečių kalbos gana skiriasi. Galima palyginti su skirtumu tarp lenkų ir čekų, tarp suomių ir estų kalbų. Buitiniu lygmeniu galima kažką suprasti, bet tikrai ne viską. Jei ukrainietis niekur rusų kalbos negirdėjo, jis jos ir nesupras.

Mano bute Peremyšlyje šiuo metu apsistojusi šeima – pabėgėliai iš Kijevo priemiesčių. Tai dvi moterys su dviem vaikučiais – šešerių metų mergaite ir pustrečių berniuku. Pirmą vakarą jis buvo labai guvus, viskuo linksmai domėjosi, kalbėjo ukrainietiškai, kol pagaliau paklausė: „Dėde, kur čia pas tave galima slėptis?“ Pamaniau, kad jis nori pažaisti, pasakiau, kad jau per vėlu, kad galėsim vėliau pažaisti, bet jis man sako: „Taip, dėde, vėlu! Juk naktį rusai šaudo, reikia slėptis.“ Bandžiau paaiškinti, kad čia Lenkija, čia niekas nešaudo, bet jis nenorėjo tuo patikėti, tvirtino, kad būtinai reikia slėptis. Taip kalbėjo dvejų su puse metų amžiaus vaikas. Akivaizdu, kad su juo turėtų dirbti psichologas, o tokių vaikų yra tūkstančiai. O jei su tokiu vaiku psichologas kalbėsis rusų kalba, jam dėl to bus daugiau žalos nei pagalbos, nes rusų kalba jam akivaizdžiai yra dirgiklis. Lenkijoje tokio pavojaus nėra, o Lietuvoje, atrodo, labai lengva pereiti prie rusų kalbos, galvojant, kad svarbiausia susikalbėti.

Prieš kelias dienas dar kartą lankėtės Lvive, lydėjote dar vieną humanitarinės pagalbos siuntą, kuo pasikeitė miestas per tas dienas?

Praeitą kartą lankiausi, kai į Lenkiją vizito buvo atvykęs prezidentas J. Bidenas, ir miestas patyrė pirmą tikrą oro ataką. Iki tol dalis žmonių gana atsainiai reagavo į oro pavojaus sirenas, o dabar daug rimčiau į tai žiūrima. Man asmeniškai teko porą kartų pasėdėti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemiuose. Tai pirmoji barokinė bažnyčia Lvive, buvusi jėzuitų, o dabar graikų katalikų kariuomenės sielovados bažnyčia. Tą dieną joje vyko iš Lvivo kilusių karių laidotuvių pamaldos. Įdomu tai, kad tie bažnyčios požemiai visai neseniai buvo atverti kaip turistinis objektas – muziejus, kuriame pristatoma miesto praeitis, žymūs žmonės, jų veikla, galima apžiūrėti reljefinį viduramžių Lvivo maketą. Na, o per oro pavojų šitoje aplinkoje susėda žmonės su savo darbo kompiuteriais, telefonais, kavos puodeliais. Toks įdomus miesto istorijos sąlytis su dabartimi.

O žmonės Ukrainoje yra smarkiai prislėgti ir labai pikti. Galiu pasakyti, kad Lenkijoje beveik visiems yra aišku, apie ką mes kalbam, tačiau kitose šalyse, pavyzdžiui, Slovėnijoje ir Kroatijoje, su kurios žmonėmis man nemažai tenka bendrauti, esama nemažai žmonių, kuriems būdingas reliatyvizmas, arba kurie apskritai viską kvestionuoja. Panašių tendencijų (ypač reliatyvizmo) šiandien matome ir daugelyje kitų Vakarų Europos šalių. Akivaizdu, kad šiandien mūsų – Vidurio ir Rytų Europos – balsas vis dar yra per mažai girdimas. Vis tenka skaityti lyg ir protingų publicistų tekstų, kurių pagrindinis klausimas: „O kiek jūs dėmesio skyrėte Jemeno vaikams?“ arba „Kodėl jūs tokie rasistai ir rūpinatės vien ukrainiečiais?“ O kalbant apie Bučą, skelbiama, kad savi šaudė į savus. Braižas labai pažįstamas.

Ankstesnius pokalbius su Nikodemu Szczygłowskiu skaitykite čia, čia ir čia.