N. Szczygłowskis: vertingiausi kultūros paveldo objektai Lvive šiandien yra apsaugoti

Prieš savaitę jam teko kelias dienas praleisti Lvive. Ankstesnius pokalbius galima perskaityti čia, čia ir čia.

Paskutinį kartą Lvive lankėtės palyginti neseniai, po Kalėdų. Kokie pasikeitimai labiausiai krito į akis šį kartą?

Lvive į akis pirmiausia krenta blokpostai. Jų daug pačiame mieste ir prie strateginių objektų, kelyje į oro uostą. Tai stiprus, regimas ženklas to, kaip pasikeitė realybė. Naktį miesto vaizdas taip pat labai neįprastas. Anksčiau Lvivas garsėjo savo naktiniu gyvenimu, kuris tęsdavosi iki paryčių, o dabar miestas tuščias, nėra jokio eismo (beje, niekur neparduodamas alkoholis, galioja visiškas draudimas).

Dieną Lvivas atrodo kitaip, gyvenimas teka savo vaga. Galima sakyti, kad pagrindinis įspūdis atvykus šiandien į Lvivą yra siurrealistinis. Matai labai gyvybingą miestą, šviečia saulė, pavasariškas oras, nuostabi Senamiesčio architektūra, veikia kavinės, parduotuvės, kol staiga pasigirsta oro pavojaus sirenos. Jei neklystu, pirmosiomis dienomis oro pavojus buvo skelbiamas net penkis kartus, o naktimis – tris kartus. Pirma mintis, kad tai negali būti tikrovė, kad čia turbūt filmuojamas kažkoks filmas apie karą…

Kaip elgiasi žmonės pasigirdus oro pavojaus sirenoms?

Tiek miesto centre, tiek ten, kur buvau apsistojęs, mačiau ženklais pažymėtas slėptuves. Kaukiant sirenoms, per garsiakalbius kartojama informacija, ką reikia daryti esant oro pavojui. Vieni paiso tų reikalavimų ir eina į slėptuves, kiti elgiasi kiek atsainiau, tačiau visi ima skubėti. Teko lankytis miesto rotušėje ir matyti, kaip, paskelbus oro pavojų, darbuotojai leidžiasi į slėptuves, kur jie gali toliau tęsti savo darbą, nes ten veikia internetas. Valstybinėse įstaigose tai labai gerai organizuota, o privačiuose būstuose padėtis labai skirtinga.

Dalis žmonių sako, kad jau apsiprato su esama padėtimi, ypač tie, kurie atvykę iš bombarduojamų miestų apsistojo pas Lvivo gyventojus. Jiems tos sirenos neatrodė rimtas pavojus, kol Lvivas vis dar nebuvo bombarduojamas.

Iki šiol atakuota buvo tik aviacinė remonto gamykla Lvivo priemiestyje ir maždaug už 30 km esantis Javorivo poligonas. Tačiau padėtis pasikeitė praeitą šeštadienį. Jei gerai atsimenu, miestas patyrė net keturis tikslinius raketų smūgius. Vienas ar netgi du iš jų buvo nukreipti į netoli centro esantį istorinį Lvivo rajoną Lyčakovą. Man pasakojo, kad tas sprogimas buvo labai gerai matomas ir girdimas iš miesto centro. Kadangi buvo smūgiuota į kuro talpyklas, kilo gaisras, kurį teko ilgai gesinti, juodų dūmų kamuoliai buvo matyti iš visur. Šį kartą dėl pasikartojančių smūgių žmonėms slėptuvėse teko prabūti kelias valandas. Taigi dabar suvokimas apie tikrą pavojų gerokai sustiprėjo.

Lvivas garsėja savo architektūra, kultūros paminklais. Ar bandoma juos kaip nors apsaugoti nuo galimų atakų?

Miesto senamiestis yra įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Čia galima paminėti Rinkos aikštę puošiančius keturis fontanus su antikinių dievų skulptūromis, nemažai paminklų yra ir prie Katedros. Visi jie dabar yra apsaugoti. Apie tai teko kalbėtis ir su Lvivo restauravimo ir kultūros paveldo apsaugos departamento vadove Lilija Onyščenko, kuri papasakojo apie kuriozą, susidūrus su labai savotišku UNESCO požiūriu.

Kai Lvivas kreipėsi į UNESCO pagalbos apsaugoti svarbiausius paminklus, organizacijos atstovai apsiribojo vien patarimu įtraukti į Ukrainos teisinę bazę mėlynojo skydo ženklą, naudojamą Europoje ant saugomų objektų. Pasirodo, kad Lvive tai buvo padaryta jau prieš kelerius metus, tai vienintelis Ukrainos miestas, naudojantis šį ženklinimą, kuris, deja, pavojaus nesumažina. Nepaisant to, UNESCO atstovų pagalba ir toliau apsiribojo aiškinimais, kad mėlynasis skydas pagal tarptautines konvencijas užtikrins kultūros paveldo objektų saugumą.

Realios pagalbos šiuo klausimu Lvivas sulaukė tik iš Lenkijos. Nematerialiojo paveldo kultūros fondas prie Kultūros ministerijos drauge su institutu „Polonica“ per labai trumpą laiką surinko milijoną zlotų, nupirko reikiamų priemonių (gesintuvų, nedegių medžiagų, skirtų skulptūroms apvynioti, medžiagų vitražams apsaugoti ir pan.) ir nemokamai Lenkijos geležinkeliais atgabeno jas į Lvivą. Visus darbus padėjo atlikti ir specialistai iš Kroatijos, davę patarimų, kaip apsaugoti kultūros paminklus vykstant karui.

Kuo dar išsiskiria šiuo metu Lvivas?

Miestas tapo tikru logistiniu ir savanorių judėjimo centru. Be to, čia darbuojasi labai daug žurnalistų. Mieste įsteigtas vienas iš dviejų žiniasklaidos centrų. Antrasis veikia Kyjive, tačiau ten dėl suprantamų priežasčių žurnalistų iš užsienio yra nedaug ir daugiausia susitelkiama į pranešimus iš karo veiksmų zonų. Tuo tarpu Lvive žurnalistų gerokai daugiau, o jų pranešimai yra rengiami įvairiomis temomis. Be to, į Lvivą šiandien yra perkelta visa pagrindinė logistika iš Rytų Ukrainos, iš dalies ir iš Centrinės Ukrainos.

Lvivas šiandien yra perpildytas, atrodo, kad čia per daug žmonių, per daug mašinų. Tačiau tai jam teikia ir savotiško žavesio, nes matai, kad gyvenimas čia iš tiesų verda. Visi stengiasi prisidėti, kas kuo gali. Vieni renka pagalbą savo kariams, kiti tiesiog rūpinasi logistikos organizavimu, kad tiekimo grandinės nenutrūktų. Netrūksta darbo ir žiniasklaidai.

Ar mieste veikia mokyklos, universitetas?

Pamokos ir paskaitos vyksta nuotoliniu būdu. Pandemijos metu visi to išmoko. Tiesa apie patį kovidą, atrodo, visi yra pamiršę…

Iš Ukrainos vėl sugrįžote į Peremislį, kokia čia padėtis šiomis dienomis?

Į Lenkiją grįžau per Medykos sienos perėją. Iš karto pastebėjau, kad žmonių atvyksta gerokai mažiau. Tvarkos, deja, kaip nebuvo, taip ir neatsirado. Pati padėtis prie sienos perėjos man taip pat ima priminti siurrealistinį vaizdą. Savanoriai į čia yra suvažiavę iš įvairių šalių – Izraelio, Ispanijos, Prancūzijos. Daugelis jų sunkiai gaudosi, koks čia kontekstas. Dalis jų pereina į Ukrainos pusę, siūlydami visiems maisto, vandens, paklodžių ir pan. Sunku pasakyti, kiek tokia pagalba yra veiksminga, turint omenyje, kad pabėgėlių srautas nėra toks intensyvus, koks buvo. Tik man susidarė įspūdis, kad daugeliui tų savanorių visa šita situacija yra tik veiksmas dėl veiksmo, savotiška pramoga, proga pasidaryti asmenukę. Pastebėjau, kad ir kai kuriuos žurnalistus labiausiai įkvepia būtent tai, kad jie lankosi šalyje, kurioje vyksta karas.