2020 11 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Nacionalinio dailės muziejaus direktorius A. Gelūnas: „Muziejai nėra tos vietos, kurios generuoja infekcijos židinius“

Portretas.
Vladimiras Tarasovas ir Arūnas Gelūnas parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ rengimo metu Radvilų rūmų dailės muziejuje. Tomo Kapočiaus nuotrauka

Užklupus antrajai koronaviruso bangai ir darsyk šalyje įvedus karantiną, mažiausiai trims savaitėms nustatyti įvairūs suvaržymai privertė ir muziejus bei parodų sales užverti duris savo lankytojams. Tačiau ar šios erdvės pasvertai laikomos tomis raudonosiomis zonomis, kuriose kyla grėsmė įsiliepsnoti infekcijos židiniui?

Ar vis dėlto muziejai karantino metu galėjo likti atviri lankytojams, žinoma, užtikrinant saugų jų lankymąsi dėvint kaukes, registruojant, reguliuojant srautus, kruopščiai vėdinant ir dezinfekuojant patalpas?

Prieš pat vėl įvedant visuotinį karantiną, Vilniuje vos spėta pristatyti ne vieną svarbią ir įdomią parodą. Keletą visiškai naujų Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinių ekspozicijų į jas suskubusieji aplankė paskutinėmis prieškarantininėmis dienomis: Vilniaus paveikslų galerijoje pristatyta dailininko Vytauto Valiaus paroda „Jausti savo žemę…“, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje – ekspozicija „Įminti Paryžių: VDA rezidencijos Cité Internationale des Arts istorijos“, Radvilų rūmų dailės muziejuje – Michaelo Rakowitziaus paroda „Nematomo priešo būti neturėtų (G salė)“.

Galėtų veikti įvertinus garbesnio amžiaus muziejaus darbuotojų saugumą

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius ARŪNAS GELŪNAS, paprašytas pasvarstyti, kiek pamatuotas sprendimo per karantiną užverti ir muziejų duris griežtumas ir kaip jį sutiko, teigė, kad emociškai tai, žinoma, skaudu ir jam, ir kolegoms, įdėjusiems daug pastangų, meilės, kad parodas išvystų visuomenė.

Tačiau emocinį aspektą atidedu į šalį, nes lygiai tą patį galėtų pasakyti ir muzikantai, ir teatralai, ir šokėjai, kurie šioje situacijoje nukenčia gerokai labiau už mus“, – kalbėjo Nacionalinio dailės muziejaus vadovas.

Vertinant praktiškai, A. Gelūno manymu, muziejai saugumą karantino metu gali užtikrinti geriau negu jo metu veikiantys tatuiruočių salonai arba prekybos centrai – kalbant ir apie žmonių srauto intensyvumą, ir šalia kitų asmenų praleidžiamą laiką.

Pabrėžiu, nuo pat tada, kai prasidėjo ši pandemija, neturime nė vieno atvejo, kad mūsų muziejaus darbuotojas ar lankytojas būtų užsikrėtęs muziejuje. Muziejai nėra tos didelės rizikos vietos, kurios generuoja infekcijos židinius – kur kas labiau juos generuoja naktiniai barai ar mokyklos. Nors į mūsų populiariausias parodas ir plūstelėjo žmonių, negalime skųstis – dėmesio tikrai sulaukėme, tai vis tiek neprilygsta tam srautui žmonių, kurie kasdien užeina į didžiuosius prekybos centrus. Net jeigu dėvi kaukes, vis tiek liečiasi prie maisto produktų ar kitų prekių, būdami netoli vienas kito. Tai jeigu prekybos centruose tai atrodo tinkama, muziejuose saugumą galima užtikrinti sėkmingiau“, – svarstė muziejaus vadovas.

Jis pritartų nuomonei, kad visų muziejų galbūt ir nevertėjo uždaryti. „Manau, tik šiuo atveju saugumo požiūriu reikėtų svarstyti vieną aspektą – vyresnio amžiaus muziejų darbuotojų kontaktą su lankytojais. Kadangi yra dėl sveikatos pagrįstai nuogąstaujančių garbesnio amžiaus mūsų kolegų, būtų galima atverti ne visas parodas, o tik tas, kuriose būtų galima užtikrinti minėtų tam tikro amžiaus žmonių saugumą, jiems paties leidus įsivertinti imuninės sistemos atsparumą, paveikumą virusui. Tokie būtų mano pamąstymai „už“ ir „prieš“ – aišku, mes čia nešokinėsime, kad vien tik mums būtų daromos išimtys“, – nuomonę pareiškė A. Gelūnas.

Paklaustas, ar nemanantis, kad karantino suvaržymai kultūros įstaigoms priimti mechaniškai pagal pirmojo karantino patirtį, pernelyg neįsigilinus į realią situaciją ir grėsmes, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius teigė, kad galbūt pastangų ir pritrūko: „Tačiau žmonės ir ministerijose, ir epidemijos centruose sprendžia iš tikrųjų daugybę dalykų. Galbūt pristigo laiko ir atidesnio žvilgsnio, nors tikrai žinau, kad Kultūros ministerijos kolegos stengėsi atkreipti dėmesį į šiuos aptariamus aspektus, – tiesiog buvo pasakyta, kad išimtys nebus daromos. Ir ant savo stalo turiu penktadienį parengtą kultūros ministro įsakymą, kuriuo vadovaudamasis turiu uždaryti ekspozicijas lankytojams. Ir nėra čia ką improvizuoti – galime tik post factum padiskutuoti.“

Mes puikiai jaučiamės gamtoje, bet lygiai taip pat puikiai jaučiamės ir bendraudami, kai čia pat gali pakomentuoti pamatytą paveikslą ar pasišnekėti apie tai su bičiuliu muziejaus kavinėje, ar gali prieš tą patį kūrinį parymoti ant suolelio, pamedituoti. Ši ištisa virtinė patirčių yra mūsų gyvenimo turtingumas. Ir kai to nebelieka, labai skaudžiai supranti, ko netekai.

Gyvosios patirties neatstos virtualybė

Antroji pandemijos banga kultūros įstaigų neužklupo nepasiruošusių, daugelis jų po pirmojo karantino atliko namų darbus, susijusius su kai kurios veiklos perkėlimu į virtualiąją erdvę. Pasak Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus A. Gelūno, ir jo vadovaujamo muziejaus padaliniai suskubo parengti virtualius parodų turus – ir ne tik pastovių ekspozicijų, bet ir laikinųjų, rodomų keletą mėnesių.

Šią akimirką virtualiąja prasme esame kur kas labiau ir gausiau pasirengę negu pirmajam karantinui: smarkiai pasistūmėta su projektu „Virtualus muziejus“, kai kurių mūsų padalinių ekspozicijos jau virtusios virtualiais turais. Pirmame etape tai padarė Palangos gintaro muziejus, Laikrodžių muziejus, šiandien jau turime suskaitmenintą Nacionalinę dailės galeriją, Vilniaus paveikslų galeriją, – pasakojo A. Gelūnas apie muziejaus rengimąsi tam neramiam lūkesčiui, kai vėl gali tekti užsidaryti. – Pradėjome įgyvendinti ir kitus projektus, pavyzdžiui, „Menininką muziejuje“, kur garsūs kultūros ir meno žmonės komentuoja kurį nors pasirinktą mūsų muziejaus kūrinį. Manau, karantino metu labai įdomu klausytis tokių istorijų.“

Kalbasi prie skulptūros.
Į Lietuvą iš Austrijos pargabentos mūsų šalies kilnojamosios kultūros vertybės – unikalios vėlyvosios gotikos (XVI a.) medžio skulptūros „Prisikėlęs Kristus“ – pristatymas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Vis dėlto Nacionalinio dailės muziejaus vadovas prisipažino pats nesantis toks didelis technoentuziastas, kad galvotų, jog virtualybė gali visiškai pakeisti tikrąją patirtį.

Matyt, aš ne tos kartos žmogus – esu įsimylėjęs gyvą patirtį muziejuje ar parodoje. Tačiau tam tikru mastu tai neblogas pakaitalas, galintis padėti patirti įdomių dalykų, – svarstė jis. – Kai pamatai kokią nors išskirtinę parodą ar paklausai gyvo koncerto, patirtis būna stipresnė, negu klausytum to paties kūrinio su ausinėmis vienumoje. Ypač čia pabrėžčiau kokybiškos socializacijos aspektą, nesvarbu, ar eitum įspūdingą ekspoziciją apžiūrėti su šeima, būreliu draugų, ar vienas. Vis tiek žmogaus būtis yra įsikūnijusi – visi mes turime kūną, ir tai reikšminga. Judėjimas tam tikromis trajektorijomis nuo vieno kūrinio prie kito, buvimas jų apsupty nėra tas pats, kas buvimas su jais priešais plokščią ekraną.“ Dėl to, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus A. Gelūno teigimu, jam labai svarbu rengiant ekspozicijas dirbti su gerais architektais, trimatės erdvės virtuozais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tas kultūros, meno alkis, kurį lankytojai užaugina karantino metu ir kuris pasimato jiems vėl plūstelėjus į socialinę erdvę, man atrodo, yra geriausias liudijimas, kad to, ką mes čia kalbame, pagrįstumas yra neabejotinas. Žmonės plūdo bendrauti ir į miestų aikštes, ir į kavines, ir į klubus, ir į muziejus, parodas, koncertus, teatrus, šokios spektaklius – manau, mumyse tiesiog tai įmontuota: mes puikiai jaučiamės gamtoje, bet lygiai taip pat puikiai jaučiamės ir bendraudami, kai čia pat gali pakomentuoti pamatytą paveikslą ar pasišnekėti apie tai su bičiuliu muziejaus kavinėje, ar gali prieš tą patį kūrinį parymoti ant suolelio, pamedituoti. Ši ištisa virtinė patirčių yra mūsų gyvenimo turtingumas. Ir kai to nebelieka, labai skaudžiai supranti, ko netekai“, – mintimis dalijosi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius A. Gelūnas.