2021 05 08

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Namai – ar tai tik žodis? O gal kažkas, ką nešioji savyje? Apie filmą „Klajoklių žemė“

Rež. Chloé Zhao filmo „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, 2020 m., JAV, 108 min.) kadras

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmas nuo gegužės 7-osios rodomas Lietuvos kino teatruose.

Gal ne man vienai pasižiūrėjus režisierės Chloé Zhao filmą-meditaciją „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020 m.), kurį kūrėjos dedikavo „visiems, kuriems reikėjo išeiti“, kils noras pasiklausyti puikaus italų kompozitoriaus, pianisto Ludovico Einaudi muzikos. Skambėdama šiame filme ji sujautrina pamąstymus apie žmones, kurie palieka savo namus tam, kad atsivertų pasauliui.

O kas yra namai? – kils ir toks pamąstymas. Ar tai, kad filmo herojė (aktorė Frances McDormand) neturi fizinių namų, reiškia, jog ji jų neturi apskritai? Atsakymą režisierė užšifravo vienos iš klajojančių po Ameriką moterų tatuiruotėje britų dainininko Steveno Patricko Morrissey strofa: „Namai – ar tai tik žodis? O gal kažkas, ką nešioji savyje?“ (Home, is it just a word? / Or is it something you carry within you?)

„Klajoklių žemė“ iš pažiūros labai paprastas kelio filmas apie moterį vardu Fern, kuri be tikslo leidžiasi klajoti Amerikos greitkeliais, gyvendama savo aptriušusiame furgonėlyje, pilname jai asmeniškai mielų daiktų. Tačiau iš tiesų šiame labai nekonvenciškame kine sutelpa Amerikos ir kartu šiuolaikinio pasaulio siela. Gal ir reikia užsiminti, kad filmas „Klajoklių žemė“ vadinamas vienu jautriausių, kilniausių, filosofiškiausių, sąžiningiausių iš sukurtų 2020-aisiais kino pasaulyje. Tik visais šiais -iausiais taip nesinori apsikaišioti, nes Ch. Zhao darbas ir be skambių liaupsių savo vidine tyla iškalbingas savaime.

Ir iš tiesų kokie tie tikslūs žodžiai galėtų būti apie kelią, besidriekiantį po automobilio ratais, ir apie tai, kas dedasi gyvenimo nepalepinto žmogaus, keliaujančio juo, galvoje? Visos filmo metaforos – kaip ant delno: namai kaip pats kelias, gyvenimas kaip kelias be aiškių nuorodų šalikelėse ir aiškaus kelionės tikslo laiko. Vidinis žmogaus pasaulis kaip kelias į sugyvenimą su pačiu savimi vienatvėje, kai negirdėti aplink kitų žmonių balsų. Laisvė kaip kelias.

38 metų Chloé Zhao, už autentišką balsą pelnytai kino kritikų vadinama viena įžvalgiausių ir sumaniausių amerikietiškos dvasios kine tyrėjų, gimė Kinijoje, kurį laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje, po to išvyko į JAV, kur ir užsitarnavo sau vardą kurdama nepriklausomą kiną. Du pirmieji režisierės darbai – „Dainos, kurių mane išmokė broliai“ (Songs My Brothers Taught Me, 2015 m.) ir „Arklių dresuotojas“ (The Rider, 2017 m.), nufilmuoti indėnų rezervacijose su neprofesionaliais aktoriais, neliko nepastebėti ir dalyvavo įvairiuose festivaliuose.

Trečias Ch. Zhao filmas „Klajoklių žemė“ tapo 2020-ųjų sensacija, nuskindamas laurus išsyk dviejuose kino festivaliuose – Venecijoje ir Toronte, po to pelnė „Auksinio gaublio“ apdovanojimus už geriausią dramą ir geriausią režisūrą (moteriai šis apdovanojimas per visą premijos teikimo istoriją atiteko vos antrą kartą). Na ir šių metų „Oskarai“, kuriuose „Klajoklių žemė“ tapo geriausiu filmu, jo režisierė auksine statulėle apdovanota už geriausią režisūrą. Ji tapo pirmąja JAV etninėms mažumoms priklausančia moterimi, pelniusia „Oskarą“ kaip geriausia režisierė, ir vos antrąja moterimi, apdovanota geriausios režisierės laurais. Filme pagrindinį vaidmenį atlikusiai F. McDormand statulėlė skirta už geriausią moters vaidmenį.

Ch. Zhao puikiai pavyksta savo kino kalba atskleisti Amerikos įvaizdžius, mitus ir žvilgsniu iš šalies, ir iš vidaus.

Rež. Chloé Zhao filmo „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, 2020 m., JAV, 108 min.) kadras
Rež. Chloé Zhao filmo „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, 2020 m., JAV, 108 min.) kadras
Rež. Chloé Zhao filmo „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, 2020 m., JAV, 108 min.) kadras

„Ameriką pagimdė jos keliai. Ši šalis sukurta taip, kad nuolat būtum judesyje, nestingtum vietoje. Tai jauna šalis, kurioje gyvendamas ką ir tegali veikti, tai nuolat judėti greitkeliais, išsukdamas iš jų, kad pasirūpintum išgyvenimui būtinais dalykais, o tada vėl grįžtum atgal į kelią. Mano įkvėpimas – mano pačios klajojimai po Ameriką“, – yra sakiusi režisierė.

Taip pat Ch. Zhao žavi marginalai, autsaideriai, ir dėl labai paprastos priežasties: „Aš pati tokia esu. Ir ne todėl, kad esu kinė, gyvenanti Amerikoje: nesvarbu, ar gyvenčiau Kinijoje, ar Didžiojoje Britanijoje, kur taip pat praleidau keletą metų, išeitų tas pat. Aš taip elgiuosi ir jaučiuosi. Ar esu klajoklė? Manau, su mano personažais mane vienija štai kas: aš nenoriu, kad kiti žmonės spręstų, kas aš esu, kokį man gyvenimo ar profesinį kelią rinktis. Savo laisvės jie ima ieškoti po to, kai gyvenimo aplinkybės juos priverčia palikti sėslų gyvenimo būdą. Ir aš esu turėjusi situacijų, kai teko paklusti kito valiai.“

Režisierė yra tikra, kad nenorėtų filmuoti vienodų filmų ir likti asmeninėje komforto zonoje.

„Kinas man – esminė motyvacija ieškoti naujų vietų ir galimybių, kad augčiau plačiąja šio žodžio prasme, suvokti meno, kurį kuriu, technologijas ir galimybes. Iš pradžių nerimavau, kad „Klajoklių žemė“ pernelyg primena mano ankstesnį filmą „Arklių dresuotojas“, tačiau po to pradėjau dirbti su Frances McDormand, ir mudvi kartu ėmėmės ieškoti vizualinių filmo sprendimų. Aš supratau, kad ši patirtis bus visai kitokia. Man svarbu nuolat ieškoti savęs, keistis, kelti sau iššūkius. Žinoma, retsykiais būna ir baisu, ir nejauku, tačiau visada įdomu“, – yra prisipažinusi Ch. Zhao.

Taip ir Fern – nebejauno amžiaus bastūnei – kelyje tenka spręsti problemas, dorotis su iššūkiais ir dirbti įvairiausius menkaverčius darbus: prekių pakuotojos „Amazon“ sandėlyje, kasininkės greitojo maisto užkandinėje. Visa filmo esmė, rodos, sutilpo vienos aktorės F. McDormand išraiškingame veide. Ir ne veltui. Ji išgarsėjo sąmoningai vengdama vaidmenų masėms pataikaujančiame kine. Ji – brolių Coenų mūza ir vyriausiojo iš brolių Joelio žmona. Atliko pagrindinius vaidmenis šešiuose jųdviejų filmuose, publikos ir kino kritikų liaupsių nusipelnė taip pat suvaidinusi režisierės Lisos Cholodenko mini seriale „Olive Kitteridge“ (2014 m.) ir Martino McDonagho filme „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri, 2017 m.). Be šių metų „Oskaro“ už geriausią moters vaidmenį, F. McDormand savo sąskaitoje turi dar du „Oskarus“, du „Emmy“ apdovanojimus ir „Tony“ už darbą teatre.

„Klajoklių žemėje“ F. McDormand vaidmuo ypatingas. Operatoriaus Joshuos Jameso Richardso, Ch. Zhao bendražygio ir gyvenimo partnerio, kamera įdėmiai ir nedramatizuodama gaudo aktorės raukšlelių mimiką: santūrumą, tylą, vos juntamą šypseną, sumišimą, vos juntamas ašaras. Tokias, sakytum, pustoniškas emocijas. Jos būtį sąstingyje, nors tai visiškai netrukdo nuolat judėti. Fern vyras mirė po sunkios ligos, miestas iškalbingu pavadinimu Empire („Imperija“), kuriame juodu gyveno, ištuštėjo, išsitrynė iš žemėlapio dėl to, kad čia veikusi stambi kompanija buvo uždaryta. Lengviausia būtų eiti pramintais takais ir filmo kulminacijoje nerimastingos sielos herojei atrasti jos vertą prieglobstį – jaukius namus ir gyvenimo partnerį. Tačiau Ch. Zhao puikiai žino, kad gyvenimas Amerikoje visiškai kitoks: leidęsis į kelionę ir sudeginęs su buvusiu gyvenimu tave siejusius tiltus vargiai grįši prie to, ko atsisakei. Ir tai nebūtinai blogai.

Matydamas Fern, matai tai, kaip gyvena dabartinė Amerika ir visas šiuolaikinis pasaulis – netekęs senų ir dar neatradęs naujų orientyrų, išsekęs, patyręs katastrofą. Ch. Zhao filmas, be jokios abejonės, pasirodė pačiu laiku ir gal todėl savo meditatyvumu, moralo, apibendrinimo nebuvimu atrodo toks paveikus. Į tolumas nusidriekiančių amerikietiškų peizažų grožis, saulėlydžiai ir saulėtekiai tik dar labiau sustiprina melancholiją. Įsiminė apie šį filmą kažkur perskaityta mintis, kad mažų, beginklių žmonių gyvenimo susvetimėjusioje visuomenėje siužetuose sutelpa didžiulės civilizacijos saulėlydžio, legendinės Amerikos svajonės, įaugusios amerikiečiui į sąmonę nuo vystyklų, griūties panorama. Kita vertus – ir tikėjimas Amerika. Jos nepalenkiamos dvasios žmonėmis, begaliniu gamtos ir vizualiosios kultūros grožiu.

Įdomu, kad „Klajoklių žemė“ – vaidybinis kinas, tačiau jame ir daug dokumentinių detalių, kad ir tai, jog aktorė F. McDormand iš tiesų filmuodamasi kurį laiką dirbo tose pat vietose, kaip ir jos personažė. Nors filmas sukurtas pagal scenarijų (jo šaltiniu tapo amerikiečių žurnalistės Jessicos Bruder tiriamoji studija „Klajoklių žemė: išgyventi XXI a. Amerikoje“, Nomadland: Surviving America in the Twenty-First Century, 2017 m.), nors čia vaidina ir tikri aktoriai, režisierė, kaip jai būdinga, renkasi ir neprofesionalus, vaidinančius pačius save. Pavyzdžiui, vienas jų – Bobas Wellsas, nomadų filosofijos puoselėtojas, klajoklių judėjimo „Cheap RV Living“ įkūrėjas, su kuriuo Fern susitinka. Arba Linda May, guvi senučiukė, kaitaliojanti gyvenamąsias vietas kaip kojines – kaip ir jos antrininkė filme. Arba Swankie – sunkiai serganti radikali nonkonformistė. Visi šie žmonės, dėl savų priežasčių priversti klajoti, kur akys veda, iš tiesų ieško savęs, savo egzistencijos prasmės.

Rež. Chloé Zhao filmo „Klajoklių žemė“ („Nomadland“, 2020 m., JAV, 108 min.) kadras

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Režisierė Ch. Zhao viename interviu, paklausta, kodėl jos filme tiek daug žmonių vaidina patys save, yra pasvarsčiusi: „Reikia ir faktų, ir poezijos. Kartais faktai geriau atskleidžia tiesą, negu tai galėtų padaryti poezija. Tačiau kartais ir poezija išreiškia tiesą geriau už plikus faktus. Juk be poezijos neapsieina ir dokumentiniai filmai, bent jau tie, kurie man patinka. Bet kuris nevaidybinis filmas yra ne tik dokumentinės medžiagos, bet ir emocinės tiesos, kuri svarbesnė už faktus, saugykla. Man emocijos yra tai, ką geriausiai atskleidžia vaidybinis kinas. Nuo civilizacijos atsiradimo pradžios ši meno forma – susijusi su menine išmone – žmonėms būtina kaip emocijų šaltinis. Taip randasi universalioji patirtis, kiekvienam suvokiami įvaizdžiai, kurių nereikia versti iš vienos kalbos į kitą. Tačiau aš savo filmuose stengiuosi ribą tarp realybės ir išgalvoto pasaulio palikti miglotą. Jau filmuodama filmą ir galvodama apie konkrečią situaciją nusprendžiu, kurioje pusėje ji išryškės.“