Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Namų, kūnų ir sielų remontas

Jurgos Tumasonytės romano „Remontas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 240 p., 1000 egz. Dailininkė Lina Sasnauskaitė) recenzija perpublikuojama iš „Naujojo Židinio–Aidų“ ketvirto 2020 m. žurnalo numerio

Jurgos Tumasonytės kūrybinis debiutas – 2011 m. išleista trumposios prozos knyga Dirbtinė muselė. Debiutas buvo sėkmingas – autorė išsiskyrė originalia stilistika, kūrybiškumu, o knyga įvertinta Kazimiero Barėno literatūrine premija. Antrojo rašytojos apsakymų rinkinio Undinės teko laukti (o jis tikrai buvo laukiamas tiek kritikų, tiek skaitytojų) 8 metus. Šią knygą taip pat galima laikyti sėkminga – ir ne tik todėl, kad pelnė kitos Jurgos (Ivanauskaitės) vardo premiją. Undinės taikliai užčiuopia gyvenimo paraštėse atsiradusių subjektų būtį, į pagaulų ir tikslų koliažą dėlioja savitas „mažo žmogaus“ egzistencijos patirtis. Atrodo, autorei pavyko atvožti kūrybingumo skrynią ir įveikti rašymo blokus (jei tokių būta) – 2020 m. pasirodė pirmasis Jurgos Tumasonytės romanas Remontas.

Iš karto į akis krenta daugiareikšmis knygos pavadinimas, kurio pradines interpretacijas patvirtina ir knygos tekstas. Po sudėtingų šeiminių išgyvenimų, vidinių krizių romano herojai remontuoja namus. Tai suponuoja „švaraus lapo“, naujos pradžios poreikį, mėginimą kartu su senais tapetais nudrėksti ir nusidėvėjusias savasties ląsteles. Pagrindinė romano veikėja – traumatologė, – taigi tam tikra prasme ji „taiso“ sergančius kūnus. Ne mažiau svarbus gyvenimo sūkuriuose skraidinamų ir anaiptol ne visada švelniai ant žemės nuleidžiamų personažų sielų „remontas“. Remonto – kaip atsinaujinimo – konceptas siejasi ir su ribine istorine bei sociokultūrine romano veikėjų patirtimi. Pereinamasis būvis, Sovietų Sąjungos bloko irimas, Vakarų įtaka – didžiulis atsišviežinimo troškimas, kolektyvinių traumų kamuojamos tautos gijimo poreikis. Toks prasminis daugiabalsiškumas – romano pamatas, ant kurio „lipdomi“ veikėjų pasauliai.

Viena svarbiausių „remonto koncepto“ dedamųjų – pokolonijinio subjekto būtis, dabartinių 30-mečių, gimusių „ribinėje santvarkoje“ ir jų tėvų paveikslai. Kultūrinė, socialinė atmintis, autentiškos šeimos istorijos iš naujo išgyvenamos ir kvestionuojamos protagonistams užaugus. Buvusios santvarkos detalės regimos per kitą, vos asmeniškai prisiliečiant – juk romano protagonistai gimė Nepriklausomybės aušroje. O vis tik šios transgeneracinės traumos, senelių ir tėvų istorijos neišvengiamai tveria anūkų ir vaikų tapatybę. Svarbios „tautos atminties“ detalės romane atskleidžiamos nepagražintai, su gera ironijos doze, netikėtais sugretinimais, pavyzdžiui, vienas protagonistės senelis buvo paskelbtas buože ir ištremtas į Sibirą, o kitas – savaitės partizanas-didvyris – įstojo į Raudonąją armiją.

Homo sovieticus ir homo lithuanicus virsmai – svarbi romano prasmių ašis. Greta sovietizacijos, minėtos senelių ir tėvų patirties, romane svarbus ir vakarietiškėjimas bei su juo susijusios tapatybės, savivokos krizės. Skaitant romaną, į atmintį nevalingai braunasi Arūno Sverdiolo metaforos, bylojusios apie sovietinę atskirtį ir bekontekstį, paviršinį Vakarų pasaulio priėmimą. Esminius tapatybės tektoninius lūžius, savivokos kismą ir kraštutinius, opoziciško būvio akligatvius liudija ir romano tekstas:

Manau, įtakos tam turėjo mūsų auklėjimas – nuo mažens buvome mokomos švelnumo ir pasyvumo. Sovietmečiu iškilęs stiprios, raumeningų kojų moters darbininkės, sykiu nešančios šeimos buities naštą ir statančios komunizmą, įvaizdis subliuško iškart, kai į televiziją atkeliavo pirmosios iš užsienio pirktos rutulinių dezodorantų reklamos ir MTV klipai (p. 64).

Tragikomiškai vaizduojamą kitokio būvio ilgesį ir romantizavimą romane įkūnija daugybė detalių ir net personažų – čia ir naujoji tėčio draugė Amerikonė, ir kilogramais sveriami „drabužiai iš Vakarų“, ir egzotiškų paviršinių patirčių medžioklė Tailande, neturint gilesnio supratimo apie šalies kultūrą ir papročius.

Kaip jau minėta, romanas svarbus ir kaip kartos liudijimas – tiek tėvų, tiek jų 30-mečių vaikų. Fiksuojami ir kartų kaitos bei santvarkos lūžių kuriami skirtumai, santykių duobės, nesusikalbėjimai. Bene įdomiausia buvo atrasti savosios kartos bruožus – atpažįstamos išraiškingos detalės (senelių „saviveikla“ garaže, po kak­lu vaikams parišamas raktas) romaną priartina prie visai nesenos gyvenamosios tikrovės ir sustiprina kūrinio aktualumą. Remontas skaitytinas ir kaip iniciacijos istorija – tautos ir individo – į naująjį vakarietiškąjį būvį, romano veikėjų – į brandą, moterystę, motinystę, tėvystę, vyriškėjimą. Pateikiami protagonistės vaikystės ir paauglystės prisiminimai, kaip jau minėta, stiprina romano atmosferiškumą ir kuria atpažįstamumą, liudija kartos ypatumus.

Kitas svarbus romano aspektas – santykiai. Tai ir geriausių draugių, ir vyro–moters ir vaikų–tėvų ryšio problematikos kėlimas. Romane tiksliai apčiuopiami jautrūs prasilenkimai, neatitikimai, aktualizuojamas santykio inertiškumas, kuris priešinamas gyvasčiai, autentiškumui: „Buvome paskendę savo atskiruose, nesusisiekiančiuose vandenynuose“ (p. 8) vs. „Nu buvo tokia meilia, tokia meilia. Tak norisi but kartu, i tas noras takoj stiprus, lig visa kakuot noreitum“ (p. 23). Taikliai fiksuojamas ryšių kismas, dinamika, priklausanti ir nuo asmeninių intencijų bei pasirinkimų, ir nuo kolektyvinių traumų. Žmonės čia išduoda, palieka, atstumia, o kartu – rūpinasi ir myli taip, kaip gali geriausiai.

Galima sakyti, kad Tumasonytė šiame romane tęsia novelistikoje pradėtą „mažo žmogaus“ diskursą. Vaizduojami su gyvenimo negandomis susiduriantys žmonės, dažnai paribių subjektai, visi, nusipelnę būti įbalsinti ir išgirsti. Kitatautė ponia Nienė, Modestas, pasikoręs 28-erių, po neįgalios motinos mirties palūžęs ir ėmęs išgėrinėti vyriškis, proto negalią turinti Silvi, vaiką palaidojusi protagonistės mama, depresijos kamuojama Agnė – visų jų istorijos yra svarbios ir unikalios, suplaukiančios į organišką romano „remonto“ pasaulį. Tumasonytė „mažuosius žmones“ vaizduoja jautriai ir tiksliai, tačiau išvengdama perdėto sentimentalumo ir klišių – taip veriasi tragikomiškas, panoramiškas egzistencijos vaizdas.

Detektyvo prieskonis „pagardina“ romano tekstą ir pagyvina protagonistės istoriją pikantiškais inkliuzais. Keliaudamas Eglės dingimo ir istorijos labirintais, skaitytojas skatinamas tyrinėti pačius būties pamatus, purenti istorijos ir sociokultūrinio konteksto dirvą, išvysti kitokį, o kartu tokį panašų į save.

Recenzijos pabaigoje norisi užsiminti ir apie knygos kalbą. Tumasonytė grakščiai operuoja skirtingais kalbiniais registrais, geba darniai į kūrinio kūną įtaisyti išraiškingas, savitas detales, tačiau jomis nepiktnaudžiauja, neužsižaidžia, neatskiedžiamas esmės koncentratas. Kitų kalbų elementai, naudojami romano atmosferai ir veikėjų paveikslams, jų išskirtinumui kurti, pateikiami su ironiška potekste. Ironija pasitelkiama visame romano tekste – pavyzdžiui, „penkis ar šešis vaikus turintys“ kaimynai praminami… Daugiadulkiais. Natūralistinės, fiziologinės detalės dar labiau įtikrovina pasakojimą, priartina jį prie skaitančiojo kūniškumo patyrimo. Dar kartą norisi pasidžiaugti, kad autorė išvengia perdėto sentimentalumo ir sugeba praeitį vaizduoti kritiškai, jos bereikalingai neromantizuodama.

Apie tai, kad atsinaujinimo reikia ne tik namams ir kūnams, bet ir sieloms. Talentinga įžvalgi variacija remonto tema.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.