Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2023 01 19

Viktorija Voidogaitė CC

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Narcisistiški vaikai mokykloje

Viktorija Voidogaitė CC. Dovaldės Butėnaitės nuotrauka

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje (ir jau kelias dešimtis metų svetur) skirtingų kartų žmonių bruožų įvardinimas ir jų elgesio modelių stebėsena aktualizuota ne tik ekonomikos bei verslo psichologijos baruose, bet ir populiariosios pedagogikos bei ugdymo mokslo lauke.

Vis daugiau edukologų linkę taikyti ugdymo priemones bei metodus kiekvienai naujai atėjusiai ir ką tik pieninius dantis pametusiai kartai. Viena vertus, tai yra atidos, pažinimo ir geranoriškumo išraiška, kita vertus, stebiu tam tikrą tendenciją, kai toks prisitaikymas kas kartą vis labiau primena Narcizo atvaizdą upelio vandenyje. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl taip greit įsivyrauja narcisistinė kultūra.

Pastarąjį dešimtmetį vis garsiau diskutuojamas vadinamosios Z kartos išskirtinumas: didėja hiperaktyvumas, infantilumas, multimedialinis raštingumas, kilpinis skaitymas, vartotojiškumas, komunikacijos ir teksto analitinio bei kritinio vertinimo, prasmingo jo perteikimo stoka. Šiuo metu pradedame konstatuoti, kad alfa kartos vaikai sunkiai valdo savo per kraštus besiliejančias emocijas.

Mokytojai alfa kartos vaikus stebi kaip tokius, kurie jaučiasi labai svarbūs, o save suvokia tarsi pasaulio centrą. Jei gautume užduotį suskaičiuoti, kiek iš išvardintų Z ir alfa kartų bruožų priskirtini narcisizmui, pastebėtume, kad penki iš septynių Z kartos bruožų priskirtini narcisizmui, o alfa kartos apibūdinimas galėtų būti išplėstas asmenybės, turinčios narcisistinių bruožų (toliau – NB) apibrėžimas. Šio straipsnio tikslas – pasvarstyti, ar šie narciziški bruožai yra tai, kuo turime vadovautis ugdydami jauniausią kartą, o gal verta rasti būdą, kuris leistų kartu su mokiniais šį sutrikimą įveikti?

Unsplash.com nuotrauka

Narcisizmo bruožai

Narcizas, kaip žinome, buvo mitinė būtybė. Jis buvęs nepaprastai gražus jaunuolis, linkęs į savistabą ir tuštybę. Jaunuolis arogantiškai atstumdavo tuos, kurie jį pamildavo. Todėl jis užsitraukė nimfų prakeikimą („temyli jis save ir tenepasiekia savo mylimojo“). Narcizas įsimyli savo atvaizdą vandenyje ir sušunka: „Degu meile sau.“ Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir įvirtęs į vandenį numirė.

Narcisistinių bruožų turintys asmenys jaučiasi pranašesni už aplinkinius, svajoja apie sėkmę ir mano esą verti išskirtinio dėmesio bei pagarbos. Kai tokių bruožų turintis asmuo įsivaizduoja esąs ar jaučiasi menkas, pasireiškia agresija ar net smurtas. NB turinčios asmenybės yra linkusios į psichines ligas, priklausomybes, depresiją ir nerimo sutrikimus.

Mokslininkai pastebi, kad Vakarų visuomenė labiau linkusi į narcizišką elgseną. Fiksuojamas ir staigus narcisizmo lygio augimas tarp Vakarų pasaulio jaunimo.

Narcisizmui priskiriami bruožai

Netvari savivertė ir negeba būti patenkintam savimi, nuolat reikalaujant dėmesio, susižavėjimo.

Empatijos stoka arba jos nebuvimas. Dėl to narcizai aplinkinius mato kaip priemones savo tikslams pasiekti. Narcizai palaiko tik tuos santykius, kurie palaiko išpučiamą narcizo savivertę.

Grandioziškumas – perdėtai žodžiais išgirti jų talentai ir tikrove nepagrįstas pranašumo jausmas.

Nepakanta kritikai. Kritika ar net nepakankamas pagyrimas gali sukelti pykčio ir agresijos pasireiškimą. Pasitenkinimą pasiekimais teikia išorinis pagyrimas, o ne vidinis tikslo pasiekimo jausmas.

Savinieka arba išvirkščias grandioziškumas. Saviniekūs asmenys turi grandiozinių fantazijų, bet jų neįgyvendina, atrodo nedrąsūs, savikritiški, perdėm save plakantys, todėl išoriškai visai nepanašūs į narcizus.

Nuolat giriami tėvų. Tyrimai atskleidžia, kad tėvų nuolat pergiriami vaikai įgauna narcisistinių bruožų. Tuo tarpu tėvų šilumą ir palaikymą (be nepagrįstų pagyrimų ir paikinimų) patiriantys vaikai užauga labiau savimi pasitikintys. Taigi pagalba vaikui vaduojantys iš narcisistinių bruožų yra sietina su pagalba jo tėvams.

Užsisklendimas savyje ir neapykanta sau. Narcisizmas turi daugiau bendro su neapykanta sau nei su gerėjimusi savimi. Narcisizmas – savidestrukcijos mechanizmas. Žiūrėdamas į savo atvaizdą, narcisistinių bruožų turintis asmuo mato, kad yra kitas toks pat kaip jis ir siekia pabučiuoti mirtimi. Narcizas, susimąstydamas apie tai ar ne, trokšta griauti ir naikinti. Pirmiausia naikinti atspindžio panašumą į save – vandens panašumą į Narcizą. Tam tikra prasme jis ar ji siekia naikinti savo neišskirtinumą ir po visu tuo slypintį savidestrukcijos impulsą. Po savikritika ir išoriniu savęs teigimu jis slepia neapykantą.

Filosofas Bruno Latouras. „Kyoto Prize“ jutubo kadras

Filosofas Bruno Latouras įvardina tris užgautas žmogaus arogancijas arba narcisistines žaizdas: „Pirmiausia Koperniko revoliucija išvarė žmones iš kosmoso centro, tada Darwino evoliucija pavertė žmones plikų beždžionių rūšimi, ir galiausiai Freudo pasąmonė išstūmė žmogaus sąmonę iš centrinės pozicijos.“ Akivaizdu, kad narcisistinės savybės nėra vienos kartos bruožas, juk jau Kopernikas išjudino visatos centrą, atimdamas tą nepelnytai prisiimtą pasaulio bambos karūną.

Kita vertus, vaikų narcisistinius bruožus imta tirti visai neseniai. Akyliau situacija stebima po to, kai psichologų tyrimais buvo fiksuota, kad naujosios kartos narcisizmas labiau paplito tarp naujos kartos vaikų ir jaunimo nei tarp ankstesnių kartų. Psichologų tyrimams antrina ir juos papildo kultūros sociologai, aiškiai tvirtinantys, kad narciziškumas stiprės ir augs, kol tėvai, mokytojai ir kiti suaugusieji stiprins perteklinį jaunosios kartos individualizmą.

Narcizas mokykloje

Narcisizmas, kaip asmenybės sutrikimas, nustatomas tiriant vaiką pagal vaikystės narcisizmo skalę. Ši skalė patikimai matuoja du elementus: (1) grandioziškumą pervertinat save ir (2) kuriant priešiškus santykius su aplinkiniais. Ši skalė taikytina vaikams nuo 7 metų amžiaus, nes ankstesniame, ikimokykliniame, amžiaus tarpsnyje vaikų narcisizmas (nesutapimas tarp išpūstos savivertės ir objektyvių gebėjimų bei priklausymas nuo aplinkinių pagyrimų) gali būti vertinamas kaip įprastos raidos etapas, tačiau jau 7 ar 8 metų vaikas geba atpažinti ir pozityvius, ir negatyvius savo asmenybės bruožus. Todėl jų žvilgsnis į save tampa vis artimesnis tikrovei.

Taigi vaikų narciziškumas yra patikimai pamatuojamas ir nustatomas. Tačiau šis tyrimas paprastai atliekamas atsižvelgiant į ypač agresyvią vaiko netoleranciją kitų pastaboms ar kritikai bei aplinkinių sėkmei. Kiti vaikai, turintys ne tokių agresyvių narcisistinių bruožų, paprastai netiriami. Jų elgesį palaiko vyraujanti visuomenės ir mokyklos kultūra. Tokiu būdu šis patologinis elgesys bei sužeista ir pernelyg silpna jų savivertė lieka be tinkamos pagalbos bei korekcijos.

Antanas Paškus aiškina, kad asmuo, norintis pasiekti brandumą, privalo savo pradinį egocentrinį (narcisistinį) prisirišimą prie kitų pamažu keisti į savarankišką savęs davimą kitiems. Šis poslinkis (nuo savęs kitų link) žymi prasidedančią brandą, kurios pagrindinės išraiškos yra dėmesingumas ir empatiškumas aplinkiniams, stabili savivertė, konstruktyvi savikritika, ramus pastabų priėmimas. Toks pokytis prasideda sulaukus 7–8 metų amžiaus ir vystosi iki asmenybė pasiekia brandą.

Unsplash.com nuotrauka

Šiandien Vakarų civilizacijos mokyklose pastebimas visokeriopas vaikų emocinės brandos vėlavimas ir / ar sutrikimas. Narciziškumas tarpsta ir pasislepia tarp kitų ryškesnių sutrikimų (autizmo, Dauno sindromo, didelio aktyvumo, dėmesio nekoncentravimo, disleksijos, disgrafijos ir kt.). Panašu, kad kiti raidos sutrikimai yra labiau nulemti genetinių ar organinių priežasčių, todėl jiems skiriama daugiau dėmesio ir resursų.

O narcisizmas (kaip sutrikimas ir kaip savybė) yra aplaidaus vaikų auklėjimo ir pataikaujančių tėvų elgesio rezultatas. Kita vertus, narcisizmas paveldimas, kai kelios kartos savo atžalas auklėja narcisistiniu stiliumi, ir šis reiškinys gali tapti genetinis, tačiau kol kas trūksta pagrindimo šiai teorijai patvirtinti.

Narcisizmas kaip vaikų brendimo sutrikimo požymis

Jis išryškėja tada, kai vaikai iš pradinės mokyklos pereina į penktą klasę. Jų socialinis gyvenimas keičiasi, siekiama populiarumo, kuris garantuoja tam tikrą poziciją atšiaurioje mokinių hierarchijoje. Narcisistiniai bruožai (grandioziškumas, savęs gyrimas ir pan.) šiuo laikotarpiu atrodo būtini.

Kita vertus, toks savidestruktyvus elgesys vaiką paverčia socialinio gyvenimo įkaitu. Taip pat toks priklausymas nuo aplinkinių susižavėjimo kritikos atveju skatina agresyvumą ar net smurtą.

Paauglių (13–17 metų) smurto apraiškos

Patyčios gali baigtis mirtinomis šaudynėmis mokykloje. Tai sietina su narcisistinės kultūros propagavimu. Konfliktų, skatinančių smurtą, kyla tiek grandiozinio savivaizdžio, tiek save menkinančio narcizmo atveju. Smurtas yra nukreiptas ne tik į aplinkinius, bet ir į save, juk narcisistinės asmenybės (arba šių savybių turintys asmenys) mokykloje yra įsitraukę į socialinių tinklų veiklą (asmenukių darymą, publikavimą, viešinimą ir susižavėjimo arba ignoravimo kaip atgalinio ryšio gavimą).

Tokios veiklos ir polinkio į narcisizmą pasekmė – paauglių smurtingas savęs žalojimas bei valgymo sutrikimai, kūno dismorfija ir depresija, seksualizuota arba pornografinė raiška socialinių tinklų platformose. Taigi dalis šių dienų paauglių, kaip ir mitinis Narcizas, yra užstrigę savo atvaizde ir tuo pat metu pilni paslėptos neapykantos sau bei aplinkiniams.

Būtent paslėpta neapykanta nepastebima tol, kol mokytojas ar kitas mokyklos bendruomenės narys nesukritikuoja narcisistinių polinkių turinčio paauglio. Į kritiką, o kartais į liaupsinimų deficitą reaguojama atviru smurtu. O narciziškam elgesiui tapus kultūros dalimi, empatijai nepajėgūs, bet vienas kito sužeistą savivertę ginantys paaugliai vieningai propaguoja patyčias (prieš žemesnėje mokinių susikurtos hierarchijos pakopoje esančiuosius bendraklasius ir mokytojus). Taip pat ir narcisistinių bruožų turinčių asmenų draugystės kuriamos savanaudišku, vienam kitą tuščiai liaupsinančiu, pagrindu.

Unsplash.com nuotrauka

Toks ryšys nutrūksta, kai garbintojas nustoja tuščiai girti narcisistinių bruožų turintį draugą arba kai abu tokių bruožų turintys paaugliai vienas kitam nebepataikauja. Tokiu pačiu būdu minėtieji paaugliai bendrauja su mokytojais. Tai ne tik sujaukia bet kokią galimybę šiems paaugliams padėti, bet ir įtraukia mokytojus į sudėtingą visą ugdymo procesą trikdantį paauglio žaidimą.

Be abejonės, nutinka taip, kad ir mokiniai, ir mokytojai ilgą laiką nepastebimai gyvens pagal narcisistinio žaidimo taisykles. Juk narcisistinių bruožų turinčių asmenybių yra ir tarp ugdytinių, ir tarp ugdytojų. Tokiu atveju kyla nemenka grėsmė pasinerti į narcisistinę pedagogiką, kuri vienaip ar kitaip veda prie narcisistinės visuomenės konstravimo ir jos žūties.

Panašių įžvalgų turi ir Igoris Šatkauskas: „Narcisistiškas žmogus, žmonija virsta globalia geologine galia, atveria naują Žemės raidos epochą – antropoceną.“ Ši epocha iš esmės reiškia katastrofinius padarinius ir žmogui, ir planetai. Todėl jaunosios kartos ugdymas mokykloje ne įtraukiant, bet visiškai atmetant narcisistinę pedagogiką yra viena ir atraminių kolonų ne tik brandesnės visuomenės, bet ir planetos išlikimo strategijoje.

Į narcisizmą linkusio vaiko ugdymas

Atsižvelgiant į mūsų ugdymo kultūroje įsivyravusį gebėjimą tirti Z ir alfa kartos bruožus, galima teigti, jog turime pakankamai suopračio ir mokslinių duomenų, kad pajėgtume pasiūlyti kelią, kuris veda tolyn nuo prisitaikėliškos narcisistinės pedagogikos autentiškos pagalbos vaikui link.

Galbūt verta pasiduoti perdėm optimistiniam požiūriui, kad, pagelbėjus vaikui įveikti narcisistinius polinkius, galima (bent iš dalies) pakeisti patį baisiausią žmonijos ateities scenarijų. Todėl siūlau atsižvelgti į keturis principus, skirtus į narcisizmą linkusiam vaikui ugdyti.

Prisiminkime, kad narcisistinis (t. y. aplaidus) vaikų auklėjimas šeimoje sužeidžia vaikui savivertę. Vaikų savivertę stiprina tėvų šiltumas, o ne pataikaujantis atžalos liaupsinimas. Todėl pradėkime nuo supratimo, kad įpročiu tapęs besaikis vaiko gyrimas (dirbtinis žavėjimasis ir pervertinimas) gilina narciziškos raiškos problemą. Taigi pirmasis ir pagrindinis principas yra suaugusiojo ir vaiko santykio autentiškumas ir šiltumas, be perdėtų pagyrimų.

Antrasis principas remiasi į psichodinaminės ir psichoanalitinės psichologijos pagrindą ir siekia, kad mokinys lyg idealizuotų kitą suaugusįjį (terapeutą) tik tam, kad pajėgtų kompensuoti tėvų idealizavimo trūkumą. Pedagogiškai kalbant, mokytojas ir mokinys išgyvena binarį santykį, kuriame pedagoginis autoritetas siejamas su meile, pasitikėjimu, abipuse pagarba, tačiau santykis yra ne horizontalus, bet vertikalus. Suaugusysis brėžia aiškią ribą tarp mokytojo ir mokinio. Tokiu būdu pamažu suteikia mokiniui saugią erdvę ir laiką patirti pagalbą ir mokymą.

Trečiasis principas skatina įsigilinti į narciziško elgesio aplinkybes. Stengiamasi pamažu keisti aplinkybes, kad keistųsi elgesys. Toks tik į išorines aplinkybes orientuotas mokytojo ir mokinio žiūros kampas padeda keisti konkretų mokinio elgesį ir leidžia jam patirti tikrą sėkmę (kuri stiprina mokinio savivertę, kuria saugų ryšį su mylinčiu autoritetu ir skatina vaiką ar jaunuolį judėti gera linkme).

Ketvirtasis principas iš esmės kreipia vaiko ar paauglio žvilgsnį į kitą, ugdo empatiją, atgręžia žvilgsnį į gamtosaugą. Šis principas remiasi binariniu santykiu, dialogiškumu, nesislapstančiu po socialinių tinklų laikžudystėmis. Kai vaikas įsitraukia ir jame dalyvauja.

Taip pat verta prisiminti, kad narcisizmo priežastys yra labiau ne biologinės, bet psichologinės, todėl tai stiprina mokytojams viltį, jog kompleksinė pagalba vaikui gali būti sėkminga. Svarbu pastebėti, kad kompleksinė pagalba suprantama kaip psichoterapeuto, pedagogo ir vaiko tėvų bendradarbiavimas. Kita vertus, vaiko pagalbininkai susiduria su sunkiai nugalima kliūtimi – narcisizmas dažnai yra ne tik vaiko, bet ir jo tėvų problema.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien