„Narnijos kronikos“ net ir po 70 metų vis dar žadina mūsų vaizduotę

Mūsų asmens nesudaro vien tik neuronų jungtys ar limbinės sistemos, bet esame kūriniai, sukurti taip, kad ieškotume kelrodžių. Taigi Evangelija kreipiasi į mus ne tik per loginį mąstymą, suteikdama praktinės išminties ar apšviesdama savanaudiškumą – ji pasiekia giliau, priversdama sudrebėti vaizduotėje išgirdus liūto riaumojimą.

Atliekant Vakarų pasaulio gyventojų apklausas apie įtakingas krikščionybės apologetikos knygas, sąrašo pradžioje beveik visada būdavo C. S. Lewiso „Tiesiog krikščionybė“, nepaisant respondentų amžiaus ar išsilavinimo. Ir ši tendencija išlieka, nesvarbu, kiek nuobodžių intelektualų prieštarautų jos argumentams, sakydami: „Na, bet tiesą pasakius…“ Visgi daugeliui mūsų, kuriuos suformavo minėtoji knyga, svarbiausia nėra argumentai už Dievą – nors jie teisingi ir lengvai užčiaupia kritikams burnas.

„Tiesiog krikščionybė“ randa atgarsį daugelio skaitytojų širdyse dėl autoriaus kalbėjimo tono. C. S. Lewisas, kitaip nei moderniosios religijos atstovai cinikai, nebando mums įpiršti savo politinių idėjų ar kokios produktų linijos, bet paprasčiausiai, su pypke rankoje, liudija tai, kas tikra, arba, geriau pasakius, liudija apie Tą, kuris yra tiesa. Ir šia prasme svarbiausias Lewiso įnašas įtikinant skeptikus ar svyruojančius krikščionis pirmiausia kyla ne iš jo Oksforde įgyto išsilavinimo, bet iš jo patirties, vedant vaikus per laisvą kambarį ir pro žibinto stulpą į Kair Paravelio pilį ir už jos.

Neilas Gaimanas – galbūt labiausiai žinomas šiandien gyvenantis fantastikos žanro autorius ir tikrai ne krikščionis – yra vienas iš daugelio prisipažinusių, kad jautėsi sukrėstas, atradęs Lewiso paslėptus ortodoksinės krikščionybės lobius, ir tuo pat metu pripažino, jog yra skolingas Lewiso stebuklingam pasauliui. „Keisčiausia „Narnijos“ knygose man būdavo tai, kad ten aprašomi dalykai atrodė tikra tiesa, – rašė jis. – Tai buvo tarsi tikrų įvykių reportažai.“

Narnijos vieta žadina prieštaravimus tiems, o gal ypač tiems, kurie yra puikiai susipažinę su fantastikos žanru. Net Lewiso bendražygiai, Inklingų klubo nariai, pastebėjo, kad, lyginant su kruopščiai sukonstruotais kūrinių kūriniais (sub-creations), tokiais kaip J. R. R. Tolkieno Viduržemė, chaosas skaitytojų akims atsivėrė nuo tos akimirkos, kai „Narnijos“ veikėja Liusė įžengė į ją pro spintą. Negana, kad judėjų ir krikščionių kosmologijos čia sujungtos su graikų, romėnų ir skandinavų mitologija – Narnijoje pasirodo net pats Kalėdų senelis!

Tačiau nepaisant viso to, Narnija ne tik jau 70 metų išsilaiko tarp populiariausių kūrinių, bet turi ir ištikimų gerbėjų, kurių meilė jai negęsta visą gyvenimą. Gali būti, kad taip yra būtent dėl tos, rodos, chaotiškai ir netvarkingai derinamos, mitologijos, o ne nepaisant to. Juk galų gale šioje visatoje mes suvokėme, jog laikas ir erdvė yra reliatyvios sąvokos, kad šviesa gali būti tiek dalelė, tiek banga, kad galbūt didžiausią visatos dalį sudaro tamsioji materija, kurios net negalime įsivaizduoti… Ar galime tuomet teigti, jog toji „tikra tikrovė“, kurią pažįstame, yra pastovi ir nuspėjama? Mes gyvename keistoje visatoje.

Nustebintas džiaugsmo

Narnijos keistumas – kupinas arbatos ir židinio kuriamo jaukumo bei panašių dalykų, – yra viena iš priežasčių, kodėl ji ir toliau prikausto dėmesį. Dauguma krikščionybės apologetų – tiek besilaikančių modernaus požiūrio, tiek ortodoksų – visų pirma ieško būdų, kaip padaryti krikščionybę artimą ir suprantamą, tam pasitelkdami scholastinį racionalizmą, civilizacijos hegemoniją ar politines kairiųjų, dešiniųjų arba centro ideologijas. Bet tai ne Narnija…

Lewisas pripažino, kad jo kartos žmonėms Evangeliją priimti trukdė ne tai, kad Dievo Žodis jiems buvo per daug paslaptingas, bet kad jis rodėsi pernelyg gerai pažįstamas. Judo Liūtas atrodė prijaukintas, biblinis naratyvas buvo painiojamas su gerbtinu kultūriniu scenarijumi. Ir žmonės nebegali priimti Gerosios naujienos, jei tai jiems nebėra naujiena.

„Tačiau įsivaizduokime, jei visus šiuos dalykus sumestume į menamą pasaulį ir išardę jų sekmadieninių mokyklų draugijų vitražus mes pirmą kartą išvystume jų tikrąją galybę, – rašė Lewisas. – Argi taip neprasibrautume pro karalystę serginčius drakonus? Aš manau, prasibrautume.“

Būtent todėl daugeliui iš mūsų – nesvarbu, kelintą kartą skaitytume šias knygas, – kaupiasi ašaros, kai artinamės prie Aslano su nukirptais karčiais, mirštančio ant Akmeninio stalo. Būtent todėl, kad ir kaip apsimestume nekenčiantys išdaviko Edmundo, slapčiomis tapatinamės su juo daugiau, nei norėtume (kam iš mūsų neteko kovoti su priklausomybe nuo turkiškų skanėstų). Būtent todėl esame nustebinti malonės, kai skaitome Aslano žodžius apie Edmundą: „Štai jūsų brolis – ir neverta kalbėti su juo apie tai, kas jau praėjo.“ Ir būtent todėl žmonių sielose, netgi gulint mirties patale, vis dar gali gimti viltis, mąstant apie žodžius: „Aslanas jau atvyksta. Burtininkės kerai silpsta.“

Lewisas atpažino esminę biblinę tiesą, kalbančią apie žmogaus prigimtį. Mes slepiamės nuo savo sąžinės. Mes patys kuriame savo intuiciją. Mes samprotaujame ir interpretuojame taip, kaip mums palanku, ir lygiai taip pat elgiamės su naujienomis, atmesdami viską, kas nedera su mūsų susikurtu vaizdiniu. Bet, išeidami iš tokių „saugomų teritorijų“, galime būti nustebinti džiaugsmo. Pranašas Natanas papasakojo istoriją apie vienintelį ėriuką, nes norėjo ne tik racionaliai įtikinti Dovydą, bet ir emociškai įtraukti jį į tą pasakojimą, nors, kol pranašo žodžiai nebuvo palietę Dovydo širdies, karalius nesuvokė, kad kalbama apie jį.

Ir, be abejo, Jėzus kalba mums per pasakojimus, įvaizdžius ir palyginimus ne tam, kad susidarytume savo etikos kodeksą, bet dėl to, kad istorija apie du sūnus paliečia pačią mūsų esybę daug giliau nei tik teiginiai apie atleidimo naudą. Paulius elgiasi lygiai taip pat, atsisakydamas vien tik tarti: „Dievo sandora su Izraeliu išlieka.“ Jis sako: „Jei įskiepytieji į šaką yra gyvi, tai negi šaknis yra mirusi?“

Narnijos krikščionys

Narnijos kronikos išlieka populiarios ne todėl, kad tai yra alegorijos, kurias reikia iškoduoti: Akmeninis stalas yra kryžius, Baltoji burtininkė – velnias, „Burtininko sūnėnas“ – tai Pradžios knyga, bet todėl, kad šis kūrinys nukelia į netikėtas vietas ir priverčia mus vėl prisiminti, ką reiškia pajausti tikrus dalykus, taip lyg jaustume juos pirmą kartą. Ir šie pasakojimai išlieka mumyse, nes jie kantriai laukia, kaip kad sėkla, kritusi į įšalusią žemę; laukia, kol mūsų sielos sniegas pradės tirpti ir kol Dvasios vėjas papūs, kur norės. Sekuliariame amžiuje tai yra visai neblogas išeities taškas.

Negalime teigti, kad šis prieš 70 metų sukurtas fantastinis pasaulis yra visa, ko reikia šių dienų žmogui. Profesorius Digoris vaikams pasakoja, jog paslaptingas kambarys su spinta nebuvo kažkoks portalas, kurį jie gali kontroliuoti. „Tuo keliu jūs į Narniją jau nebepateksite, – sakė jis jiems. – O ir apskritai ten patekti nebandykite. Tai atsitiks, kai mažiausiai šito tikėsitės.“

Ir visgi, sulaukus 70-ies, gero ir ilgo gyvenimo amžiaus, kaip sako Biblija, turėtume apmąstyti, ko išmokome iš pasakotojo Lewiso apie Evangeliją, kuri užvaldo mūsų vaizduotę. Ir tuomet mes galime keliauti „tolyn ir gilyn“, kaip Narnijos krikščionys „Kipšo laiškų“ pasaulyje.

Iš www.thegospelcoalition.org vertė Lina Kerbelytė