Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 23

Laisvė Radzevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Naują knygą išleidęs kunigas Benas Lyris: „Švelnumas man yra dorybė“

Kun. Benas Lyris. Mikos Savičiūtės nuotrauka

Visos kunigo, poeto BENO LYRIO išleistos knygos tampa bestseleriais. „Kad taptum laimingas, tereikia pamilti savo paties kelią“, – rašo jis savo naujoje knygoje „Puslapis švelnumo“. Vos pasirodžiusi ir ši jau šluojama iš knygų lentynų, – socialinėje erdvėje tūkstančius gerbėjų turintis kunigas dalijasi itin asmeninėmis patirtimis ir švelnumo istorijomis.

Leidyklos „Alma littera“ išleistas „Puslapis švelnumo“ yra ankstesnių B. Lyrio knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa. „Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingam. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi“, – teigia knygos autorius.

Lapkričio 22 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje įvyko knygos pristatymas, kurį lydėjo pianistės Ievos Dūdaitės atliekami muzikos kūriniai.

Mikos Savičiūtės nuotrauka

Pacituosiu jus: „Kai gyvename visuomenėje, kuri skaldo, kuri žeidžia labiau, nei gydo, kai esame nuolat prievartaujami būti tokie, kokie turėtume, o ne kokie esame iš tikrųjų, sukurti savo švelnumo istoriją yra didelis iššūkis.“ Ar manote, kad švelnumo galima išmokti iš knygų?

Yra toks šv. Mišių sakinys, skaitomas per Gailestingumo sekmadienį, – Dievas labiausiai savo visagalybę parodo atleisdamas. Kasdienybėje mums visagalybė asocijuojasi su teisingumu, atpildu už nuodėmes. Save tapatinti su sėkme gali tik nesubrendęs žmogus – tik brandus žmogus supranta švelnumo esmę – neįmanoma visą gyvenimą bausti save už dalykus, kuriuos kažkada padarė, nuolat kalti save prie kryžiaus, o ne ieškoti išeičių.

Švelnus, laimingas žmogus šiandien kelia įtarimų, – kaip galima sau atleisti? Bet kažką gražaus sukurti mes galime tik gyvendami darniai su savimi.

Knygoje pasakoju istoriją apie pažįstamą gydytoją, kuri savo homoseksualų sūnų vedžioja pas psichiatrus, gydytojus, kunigus, netgi egzorcistą. Atėjusi pas mane ji sako: „Kunige, mano vaikas niekaip nepasveiksta.“ Pakalbu su tuo vaikinu ir suprantu, kad ne sūnų, o mamą pas psichiatrą reikia siųsti. Tai ji gyvena su neįmanomais lūkesčiais. Tai ji pasirengusi meilei tik tada, kai sūnus bus toks, kokio ji nori, kokio tikisi.

Mano knyga, švelnumo istorija, kurią pasakoju, gimė iš mazochistinės mūsų visuomenės, kuriai kančia yra natūrali būsena ir kuri norėtų užauginti superherojus. Bet tikrasis superherojus yra tas, kuris sugeba objektyviai pažvelgti į savo ir kitų gyvenimus. Mūsų, kunigų, bendruomenėje taip pat labiau priimta matyti svetimas nuodėmes, deklaruoti savo sterilumą. Bet man atrodo, kad turėtume matyti savo istoriją, priimti savo silpnybes, žmonės tai pastebi, vertina ir patys keičia savo gyvenimus. Dievas nėra istorija, Dievas yra gyvas ir Jis veikia mūsų kasdienybėje, mūsų istorijose. Švelniai veikia.

Mikos Savičiūtės nuotrauka

Kunige Benai, pasukote į kunigystę, nes norėjote tapti kiek kitokiu kunigu nei tie, kurių teko sutikti…

Surambėjusią širdį turi ne tik kunigai, ją turi kai kurie mokytojai, gydytojai. Pastebėjau, kad žmonės ne visada pas kunigą ateina patarimo, devyniasdešimt procentų jų tiesiog nori būti išklausyti. Labai lengva įvertinti, ką žmogus padarė blogai, ir liepti jam perskaityti Katekizmą. Tačiau Katekizmas ne visada veikia. Ir ne kunigo teisė pasmerkti žmogų, užklijuoti jam nusidėjėlio etiketę, grasinti jam Dievo rūstybe ir atpildu. Kunigas yra tarpininkas, jis turi paieškoti priežasčių, kodėl žmogus taip pasielgė.

Man visada rūpėjo Gyvoji teologija, – vienoje rankoje laikraštis, kitoje – Šventasis Raštas. Du žmonės gyvena kartu dvidešimt metų be bažnytinės santuokos, sako, gyvena nuodėmėje. Bet ne nuodėmėje, sakau, jūs gyvenate, gyvenate Bažnyčios nepalaimintoje santuokoje. Mylite vienas kitą, esate vienas kitam ištikimi. Aš, kunigas, jiems nuodėmių išrišimo negaliu duoti, o tiems, kurie, gyvendami bažnytinėje santuokoje, keičia partnerį po partnerio, galiu. Kaip čia taip? Sako – negalima siųsti į Ukrainą pinigų, nes jie virs ginklais. Tačiau žmogus turi prigimtinę teisę gintis, tai ir daro šiandien Ukraina. Atimti iš jo tokią teisę yra nuodėmė.

Mane visada domino praktiniai gyvenimo klausimai, o ne vien gražūs žodžiai. Viskas, kas mums duota Dievo, yra siekinys. Mes būsime išgelbėti per malonę, o ne todėl, kad esame gražūs, šaunūs ar manome esantys teisingi. Šventasis Raštas yra gyvas mūsų gyvenimuose, tereikia tai pamatyti.

Sutikau moterį, kuri tuo pačiu metu laukė ir plaučių, ir širdies donoro. Ji man sako: „Kur tas Dievas, Jis mane turbūt pamiršo?“ O jos vyras, nesvarbu, kurioje ligoninėje ji būtų – Kauno klinikose ar Klaipėdoje, po darbo tris kartus per savaitę važiuoja į ligoninę ir lieka nakvoti su ja palatoje. „Jūs dar klausiate, kur yra Dievas, Jis – jūsų vyras ligoninės palatoje“, – atsakiau jai. Reikia pamatyti Dievą kasdienybėje, smulkmenose, jis mus keičia, jis kartu su mumis valgo mūsų skausmo duoną.

Mikos Savičiūtės nuotrauka

Iš tiesų jūsų knygoje Evangelijos žodžiai susipina su kasdienybės istorijomis. Aš pati radau atsakymą, kodėl Evangelijoje Dievas kalba palyginimais. „Palyginimų kalba nenurodo, kur eiti ir ką daryti, bet priverčia mąstyti“, – jūs rašote.

Visai neseniai skaitėme Evangelijos žodžius: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir maitvanagiai“ (Mt. 24, 28). Klausiu mūsų protingo kunigo Ričardo, kaip tai paaiškinti. Benai, jis man sako, Jėzus kalba mokiniams ir neduoda jokių atsakymų, jis nori, kad jie galvotų, ir jie anksčiau ar vėliau sugalvoja.

Kai perskaičiau jūsų knygą, kilo mintis, kad tarp švelnumo ir meilės turėtume dėti lygybės ženklą…

Dieve meilė, švelnumas ir gailestingumas yra viena. Žmogus dažnai atskiria tuos dalykus, tačiau Dievas viską daro iš meilės. Kai kalbu apie švelnumą, aš neturiu mintyje lėkšto švelnumo, noriu kalbėti apie drąsų švelnumą. Apie drąsą priimti savo žaizdas ir nebijoti, kad mūsų silpnybės gali mus šantažuoti. Man švelnumas yra dorybė.

Esate sakęs, kad Dievo veidą jums parodė mama. Šiandien jos nebeturite, ar vis dar jaučiate, prisimenate jos švelnumą?

Mano mama buvo žydė, ji man viską leisdavo (juokiasi). Turėjau mamą, kuriai Dievas ir meilė buvo sinonimai. Sekmadienį šv. Mišios, ji man sako: „Pamiegok, sekmadienis laisvas, galėsi nueiti vakare.“ Matai, kaip atvirkščiai veikia! Ji man sakydavo: „Vaikeli, tu daryk taip, kaip nori, jei suklysi, pamatysi, kad tai – ne tau, netinka. O jei nepadarysi, vėliau gal teks gailėtis. Tu pats renkiesi.“ Ji nebardavo, jei suklysdavau, kitą kartą tau geriau pavyks, ramindavo. Mokėdavo iš kiekvienos tamsos šviesą ištraukti. Iki dešimtos klasės prastai mokiausi, ji manęs niekada nelygindavo su kitais vaikais. Aš ir tėveliams sakau: vaikus auklėti reikia iki dvylikos metų, paskui su jais reikia susidraugauti ir mokyti juos tik savo pavyzdžiu.

Mano mama tokia gyva! Visą gyvenimą su ja turėjau ryšį, turiu ir dabar. Rodos, ji gyvena tuose sakiniuose, tuose padrąsinimuose, kuriuos man sakė ir kuriuos prisimenu.

Kunigas Benas Lyris. Mikos Savičiūtės nuotrauka

Kūryba, tikiu, žmogui įkvėpta iš aukščiau, daugelis kūrėjų tai gali patvirtinti. Ar rašydamas poeziją, dėstydamas mintis, prašote Šventosios Dvasios pagalbos?

Aš pasitikiu Dievu. Ypač poezija, ji gimsta balsu, eilėraščius įrašau, tik tada perkeliu ant popieriaus. Jei žmogus atsiveria, Šventoji Dvasia veikia, kad ir ką žmogus darytų.

Dirbate Kauno klinikose, ten matote daugybę skaudžių istorijų. Kai kurios iš jų nugulė knygoje. Skausme gimsta ne tik meilė, bet ir pyktis. Kaip jūs pyktį neutralizuojate? Juk dažnai esate žmogus, kuriam pasakomi paskutiniai šio gyvenimo žodžiai.

Jei žmogus labai serga, pykčio nebelieka, matai tik susitaikymą ir išmintį. Kartais sergančio dvidešimtmečio išmintis prilygsta aštuoniasdešimtmečio išminčiai. Ant pasaulio dažniau pyksta sergančiojo artimieji, jiems liga atrodo neteisybė. Klinikose gyvenimo džiaugsmo mažai, problemų daug, bet meilės ir gerumo ten kur kas daugiau nei mūsų kasdienybėje, kurioje vis skundžiamės, skundžiamės. Darbas ligoninėje man suteikia drąsos. Kai grįžti iš reanimacijos palatos, kurioje ką tik ant mamos rankų mirė dvidešimtmetis, į avariją patekęs sūnus, smulkmenos ir detalės, dėl kurių kartais ginčijamės, nebetenka prasmės.

Įtikinti žmogų gyvenimu yra labai sunku, kol jis pats neišgyvena savųjų patirčių. Kaulų vėžiu sergantis žmogus iš skausmo nerėkia tik tomis akimirkomis, kai jam leidžia morfijų. Aš negaliu suvokti, kaip jam skauda, ir nenorėčiau suvokti, aiškiai suprantu, kad nepadės davatkiški žodžiai – pakentėk, Dievas irgi kentėjo.

Privilegija būti šalia žmonių, kurie nieko nebevaidina, yra tokie, kokie yra. Esu ten ne dėl atlyginimo, man atrodo, kad svarbu duoti žmonėms dar kažką svarbaus, ne tik darbą parapijoje. Kuo esi labiau prieinamas, tuo tvirtesni ryšiai mezgasi tarp žmonių.

Knygoje radau frazę, kad kiekvieną iš mūsų Dievas augina tik jam skirtu būdu. Kokį būdą Jis jums pritaikė?

Tai išaiškės tada, kai baigsis mano žemiškasis gyvenimas. Mes taip norime vieni kitus užauginti pagal savo formules, bet taip nėra. Dievas atras savo laiką, savo formą mus pamokyti, perkeisti. Į mano parapiją atėjo šeima, kuri gyvena be bažnytinės santuokos, iš savo parapijos išvaryti, jie ieškojo priebėgos. Ketverius metus jie kas sekmadienį vaikščiojo į bažnyčią, Viešpats juos užaugino, jie galiausiai priėmė Santuokos sakramentą. Man atrodo, kad geriau priimti malonę, kai jai esi pasirengęs. Užauginti savo norą, o ne galvoti, ko nori kiti.

Šioje knygoje palikti tušti puslapiai, į kuriuos galima surašyti savo švelnumo istoriją. Ką jūs pats į juos užrašytumėte?

Knygos pradžioje aš klausiu: ar jūs mylite save? Ar mylite savo gyvenimą? Pabaigoje mano klausimas yra apie transformaciją, ar visos tos istorijos ir situacijos mane palietė? Ar padėjo suprasti, kad ir mes visi esame ir gražūs, ir sužeisti? Ar aš suprantu, kad mano gyvenimas nėra idealus ir, nepaisydamas to neidealumo, aš vis tiek jį myliu?

Kai man nustatė kepenų pakitimus, kai išoperavo plyšusį apendicitą, kai rado vėžį ir jį sėkmingai pašalino, supratau, kad nenoriu gyventi veidmainystėje. Jei būsiu Bažnyčioje, tai būsiu toks, koks esu, kokį mane Viešpats kviečia, arba išvis nebūsiu. Būsiu ten, kur mane priims, kur mane mylės. Man padėjo suvokimas, kad gyvenimo misiją priimti gali tik žmogus, nieko nelaukiantis iš kitų, o pats save jiems atiduodantis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.