2021 05 28

Domininkas Kunčinas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nauja radijo laida „Onomatopėja“: poezijos spiritizmo seansai su L. Kreivyte

Kuratorė ir rašytoja Laima Kreivytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Internetiniame Rasų radijuje debiutuoja dar viena nauja laida – kuratorės ir rašytojos LAIMOS KREIVYTĖS „Onomatopėja“ – joje per garso poezijos, dada ir kitas garsines teksto išraiškos formas bus stebimi ir reflektuojami visuomeniniai procesai. Rasuradijas.lt pristato savo pirmojo sezono laidas, kurių vedėjai – garso menininkai, filosofai, rašytojai, meninių ir socialinių projektų kuratoriai, iš įvairių perspektyvų tyrinėjantys įvairias garso meno apraiškas.

Menotyrininkė ir poetė, parodų kuratorė (tarp jų: Baltijos paviljonas III Prahos bienalėje, Lietuvos paviljonas 53-iojoje Venecijos bienalėje, nuolatinė Nacionalinės dailės galerijos XX–XXI a. ekspozicija ir kt.), išleidusi knygas „Sapfo skai(s)tykla“ ir „Artumo aritmetika“, L. Kreivytė nėra naujokė radijo eteryje – daugiau nei metus Lietuvos radijuje ketvirtadieniais rengia laidą „Homo cultus. Iš balkono“, kurioje kalba apie kintančias viešosios ir privačios erdvės ribas, manifestus ir deklaracijas, žvilgsnį iš viršaus ir apačios per meno, politikos ir feminizmo prizmes.

„Kartais prisistatau kaip deivė Laima, lemianti likimą, o mokykloje vienu metu vadino Felicita, – sako L. Kreivytė ir priduria: – Esu ne tik Laima, bet ir Kreivė.“

Onomatopėja (gr. ὀνοματοποιΐα „žodžių kūrimas“) – tropas, kuriuo mėgdžiojami įvairūs tikrovės garsai. Laidos autorė sako: „Onomatopėja ne tik svaigina, ji gali gerai tvokstelėti per smegenis. Laimingiausia esu, kai žaidžiu – nesvarbu, ar dėliodama žodžius, nurautas manekenų galūnes, ar meno kūrinius. Kuo keistesnė, kreivesnė kombinacija, tuo smagiau.“

Gimei Partizanų (dabar – Naugarduko) gatvėje, vėliau gyvenai Karoliniškėse ir Šeškinėje, o kokių asociacijų kyla paminėjus Rasas?

Rasos ne man vienai asocijuojasi su kapinėmis – mirusiųjų miestu, o gal kaimu. Tad ir Rasų radiją įsivaizduoju kaip kapinių radijo stotį, kur miruoliai šnabždasi radijo triukšmuose. Mes juk gyvename su savo mirusiaisiais, kurių anapusinė būtis atrodo gyvesnė už praslenkančių kaukėtų nepažįstamųjų. Yra ir gyvųjų, kuriuos „numariname“ dėl jų sukeltų traumų. Tokie mano įsivaizduojami Rasų radijo klausytojai – ir gyvi, ir negyvi – atsitiktiniai kapinių ir radijo bangų keleiviai. Jei buvo vaiduoklių televizija, kodėl negalėtų būti miruolių radijas? Laida kaip poezijos spiritizmo seansas. 

Sovietiniais laikais radijas buvo vienas langų į pasaulį. Pamenu, vyresnis brolis naktimis klausydavo BBC muzikos laidų, o tėvas rodė pokariu darytą nuotrauką, kur jis išdidžiai stovi su vienu pirmųjų nešiojamųjų radijo imtuvų Alytuje. Ar tau radijas pasakoja kokias nors istorijas?

Radijas man nuo vaikystės atrodė būtina kasdienio gyvenimo dalis. Juk kiekvienoje virtuvėje sovietmečiu būdavo radijo taškas. Jis, beje, irgi turėjo vaiduokliškų kodų. Į mokyklą ėjau tuo metu, kai vienas po kito pradėjo mirti Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmieji sekretoriai: Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas, Konstantinas Černenka. Apie tai visada sužinodavome per radiją – bet ne iš karto. Pirmas ženklas būdavo liūdna gedulinga muzika nuo pat ryto. Niekas nieko nesako, bet nei žinių, nei ryto mankštos nelauk.

Be radijo taško, buvo ir nešiojamasis VEF tranzistorius. Vakarais tėtis gaudydavo „Amerikos balsą“ ir Vatikano radiją. Jų transliacijos buvo trukdomos radijo triukšmų – užsienis tikrai atrodė nepasiekiamai toli, vos girdimas. Nuo tada eterio triukšmai, keistos intonacijos, radijo klausymas kaip laisvės išraiška susimezgė į magišką mazgą, kurio iki šiol neatmezgu. O gal ir nenoriu.

Paaiškink visiems, kurie galvoja, kad onomatopėja yra žvaigždynas, kas tai?

Norėčiau, kad būtų žvaigždynas – bent jau mano laidoje. Literatūros terminų žodynas rašo, kad onomatopėja – tikrovės garsų imitacija kalbos garsais. Bet juk nedarysiu laidos apie vieną instrumentacijos priemonę. Onomatopėja man tik atspirties taškas – garsinės, instrumentinės kalbos dimensijos sureikšminimas. Jau pačiame žodyje yra trys „o“ raidės: OnOmatOpėja. OOO! 

Kuratorė ir rašytoja Laima Kreivytė. Dalios Mikonytės nuotrauka
Kuratorė ir rašytoja Laima Kreivytė. Inetos Armanavičiūtės nuotrauka

Kaip sakai viename interviu, tave poezijoje masina vaizdiniai, grafiniai, spalviniai ir erdviniai elementai. Kaip suprantu, „Onomatopėja“ pridės ir garsinę dimensiją? 

Garsinė dimensija labai svarbi. Net kalbant apie vizualiuosius menus. Garsus šveicarų kuratorius Haraldas Szemannas yra sakęs, kad meno vertė 95 proc. žinovų pasiekia per ausis: pirmiausia jie turi išgirsti apie tai, o tik paskui patikėti savo akimis. Garsas, kaip ir kvapas, yra neatšaukiamas – nežinau, ar įmanoma valios pastangomis „neišgirsti“ – kaip ir „neužuosti“. Gal nebent vėliau blokuoti, bet pirminis kontaktas, jei klausa nesutrikusi, vis tiek įvyksta. Ir tas muzikos įsiskverbimas į kūną, jo užpildymas, pagaliau kūnas kaip garso sugavimo ir kūrimo instrumentas yra nesenstantis, įgaunantis vis naujų formų, naujų technologinių parametrų, bet kartu išlaikantis ir archajišką, pirminį virpesį. Garsai, skiemenys gali būti politiški, rituališki – telkiantys ir skaldantys, gąsdinantys ir raminantys. 

Ar „Onomatopėja“ taps savotiška tribūna poetei Laimai Kreivytei, esančiai kitų tavo tapatybių šešėlyje? Kaip kažkada sakei: „Rašiau sau, bet tarsi apkasuose. Ne vidinėje emigracijoje, o savanoriškam pogrindyje.“

Toji poetinė savastis turi savo vietą mano tapatybių spektre. Tribūnos jai nereikia – užtenka knygų ir skaitymų. Bet tikrai bus geros poezijos. Žinoma, jei laidos tema ar idėja siesis su garsinėmis feministinėmis dekonstrukcijomis, kai tiesiog skiemenimis išskanduojama „nematoma“ lyčių tvarka, tai gali pasigirsti ir mano „Seimo kariljonas“, „Ministrų sutartinė“ ar „Čir-vir-vir pavasaris“. Manau, kad XXI amžiuje, hibridinių ir takių tapatybių laikais, jau nebereikia savęs modernistiškai rūšiuoti į skirtingų veiklų lentynėles. 

Kokius visuomeninius procesus pasirinksi pirmajai laidai? Kas tavo laidoje bus svarbiau – turinys ar forma?

Pirmoje laidoje svarbus ir turinys, ir forma. Tai bus improvizuotas poezijos skaitymo performansas. Specialiai nerašiau laidos scenarijaus, nekūriau struktūros. Norėjau radijo laidą priartinti prie kasdienybės – atsinešiu kelias mėgstamas poezijos knygas ir skaitysiu. Kiekvienas gali ir turi skaityti poeziją. Josifas Brodskis rašė: „Neskaitydama eilių visuomenė smunka iki tokio kalbėjimo lygio, kad lengvai pakliūva į demagogo ar tirono nagus.“ Man rodos, dabar tai ir vyksta. Todėl iš šios kiauros valties reikia gelbėtis įsikibus eilių tomelio.

„Onomatopėja“ galėtų būti tokia savipagalbos laida, sielos gelbėjimo ratas (labiau dėl ratO fOrmOs). Iš pradžių galvojau tiesiog pusę valandos skaityti eilėraščius, bet kartais ir pakomentuosiu, pakartosiu patikusią eilutę ar garsų sąskambius – iš paprastos skaitytojos, ne ekspertės pozicijų. Tos nesuplanuotos, kartais trūkinėjančios mintys bėga per lūžtantį ledą, ir nežinau – įkrisiu ar peršoksiu, paskęsiu ar išplauksiu. Kabinuosi už citatų, kurios gal kartais ir per abstrakčiai skamba. Bet viskas galiausiai atveda prie meno kaip netikėtumo laukimo. Noriu sugriauti poezijos kaip neprieinamos, nesuvokiamos ir todėl nereikalingos mitą. Ir tik baigdama laidos įrašą supratau, kad į atmintį įsirėžusios poezijos skaitymas buvo kartu ir pasirengimas nupiešti įsivaizduojamą Rasų radijo klausytojo/-os portretą. 

Kuratorė ir rašytoja Laima Kreivytė. Tomo Petreikio nuotrauka

Tavo kūriniai ir pasirinktos temos dažnai atakuoja aplink mus vykstančius socialinius ir politinius procesus. Kodėl, tavo nuomone, svarbu, kad menas turėtų kritinį užtaisą? 

Todėl, kad mes – socialinės ir politinės būtybės, kurios negyvena rojaus sode. 

Kokie lietuvių kalbos žaidėjai tau patinka labiausiai? 

Savo meilę jau ne kartą esu išpažinusi – tai Sigitas Geda ir jo performansas Šv. Jonų bažnyčioje, kuris atvėrė stulbinamą skiemens, garso galią, ir jo poezijos knyga „Babilono atstatymas“. Tai neišsemti ir turbūt neišsemiami garsynų klodai. Šiuolaikinė konceptualaus garso poezijos inkarnacija – slemo meistras Žygimantas Kudirka, kurio repas iš automobilių numerių ir kitos audio(de)konstrukcijos atima amą. Atrodo baisiai paprasta, bet kas dar taip sugeba išskiemenuoti šiuolaikybę?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rasų radijo projektu siekiama atskleisti kultūros komplekso SODAS 2123 sukauptą garsinį potencialą. Taip pat – prisiliesti prie įvairių Lietuvos meno laukui aktualių temų, savo tarpdiscipliniškumu bei plačiu spektru artimų dideliam klausytojų skaičiui. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 

Kviečiame pasiklausyti iki šiol sukurtų radijo laidų archyve www.rasuradijas.lt.