2022 08 04

Augustė Žičkytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nauja vyskupo E. Vardeno knyga – vienuolių išmintis šių dienų žmogui

Augustė Žičkytė. Bernardinai.lt nuotrauka

2022 m. sausį pasirodžiusi Trondheimo vyskupo Eriko Vardeno OCSO knyga „Entering the Twofold Mystery: On Christian Conversion“ („Įžengimas į dvilypį slėpinį: apie krikščioniškąjį atsivertimą“) – šio autoriaus antroji, kurią skaičiau. Skaičiau su dar didesniu entuziazmu, daug didesniais lūkesčiais. Ir ne veltui. Taip jau nutiko, jog po vysk. E. Vardeno „The Shattering of Loneliness: On Christian Remembrance“ („Vienatvės sudaužymas: apie krikščioniškąjį atminimą“, 2018) man atsivėrė nauji knygų rojaus horizontai.

Šiemet pasirodęs vyskupo veikalas jau atsidūrė šalia neseniai perskaitytų ar dažnai dėmesį prikaustančių knygų: Šv. Benedikto Regulos (2021), s. Mary David Totah OSB „The Joy of God: Collected Writings“) („Dievo džiaugsmas: rinktiniai raštai“, 2020), Dysmo de Lassus „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“, 2022, t. Michaelio Casey OSCO „Coenobium: Reflections on Monastic Community“ („Coenobium: įžvalgos apie vienuolių bendruomenę“, 2021). Visos jos lyg susipynė į bendrą pasakojimą, autoriai įžvalgomis, potėpiais pildė vienas kitą, kurdami  radikaliai su Dievu gyvenančio asmens ir bendruomenės paveikslą.

Apie knygos struktūrą

Naujoji vysk. E. Vardeno knyga dėl pristatomų temų savitumo, aprėpiamų kontekstų gausos ir jos struktūros neabejotinai išskirtinė. Siejami skirtingi žanrai, skirtingi pasakojimo lygmenys (skiriasi adresatai, tekstų pasirodymo tikslai ir kt.). Autobiografinių detalių prisodrintą „Entering the Twofold Mystery: On Christian Conversion“ įvadą vysk. E. Vardenas tęsia svarstydamas, ką reiškia būti vienuoliu.

Knygos viršelis

Knygoje rasime Šv. Bernardo Kalno abatijos broliams skirtų įžvalgų, pastabų apie skaistumo, paklusnumo ir nuolatinio atsivertimo įžadus. Apie poreikį išmokti laisvai paklusti, pasitikėti, džiaugtis priklausomybe nuo Dievo ir kitų. Taip pat – prieš mokantis pamatyti Kristų kituose, kitus, tiesoje ir meilėje, tokius, kokie yra, nurimti ir pažvelgti į save, įsišaknyti, nenustoti augti… Akivaizdu, kad šie paraginimai negali būti svarbūs tik vienuoliams.

Kita knygos dalis – liturginių metų švenčių komentarai – trumpos, įsimintinos homilijos. Antrojoje knygos dalyje skaitome ir apie žymiuosius šv. Bernardą, šv. Kryžiaus Teresę Benediktą, šv. Teresėlę, šv. Pranciškų Ksaverą. Taip pat apie trapistus: krikščionių vienybės troškusią pal. Maria Gabriella Sagheddu, ispaną šv. Rafaelį Arnáizą Baróną ir kitus.

Vysk. E. Vardeno knygos pavadinimui pasirinktas fragmentas apie dvilypį slėpinį yra perimtas iš italų rašytojos Elsos Morante’s eilėraščio. Ji rašo apie įsimylėjėlį, turintį akis, matančias Kito grožį, atveriančias dvilypį – džiaugsmo ir sielvarto – slėpinį. Istorinis bei teologinis autoriaus žvilgsnis į vienuolinės tradicijos paveldą pabrėžia jos išliekantį aktualumą, o konkretūs žmonės, konkretūs gyvenimai, kasdienybė, apie kuriuos rašoma, – kaip ir kur jis yra (ir gali) būti įkūnytas naujai.

Kaip mato tas, kuris myli?

Meilė – visos šios trapistų vienuolio knygos leitmotyvas. Tačiau kokia toji meilė, apie kurią skaitome? „Dažnai girdime sakant: „Meilė yra akla.“ Tai netiesa. Įsimylėjimas yra aklas, kaip ir kita aistra. Tačiau meilė nėra akla. Meilė mato. Ji yra budri ir mato, kuo žmogus gali tapti. Iš tiesų ji skatina tapimą. Ji skatina sėklas dygti“ (p. 182), – rašo vysk. E. Vardenas. Pasak jo, tai meilė įgalina mus Slėpiniui, išlaisvina, kuria bendrystę, ji atiduoda save ir moka priimti. Ji yra veikli – nepasitenkina tik mąstydama, jausdama ar stebėdama, ji rizikuoja ir veikia, iki pat galo (p. 183). Ji gali budinti, atskleisti, pakreipti gyvenimą, nes tokią ją pažįstame Kristuje.

Tačiau vos pažinus, patyrus tokią meilę – patį Kristų – žmogaus kelionė Dievop nesibaigia. Knygos įvade autorius pabrėžia, jog „galbūt pernelyg lengvai kalbame apie „gyvenimą keičiančią“ patirtį. Iš tikrųjų pakeisti gyvenimą yra sunkiau, nei norėtume pripažinti“ (p. 11). Tai ilga, kasdienybės punktyruose žymimų pasirinkimų, kryptingo, harmoningo ir tikslingo gyvenimo kelionė. Nuostabu, kad vysk. E. Vardenui tokiu žmogumi, kurį vėliau vadino angelu, pasiuntiniu, tapo Paryžiaus gatvėje sutiktas vaikinas Manu.

Gyvenimą keičiantis susitikimas

Gimęs liuteronų šeimoje, devyniolikmetis E. Vardenas tapo kataliku. 2002 m. įstojo į cistersų (trapistų) ordiną, 2011 m. įšventintas kunigu. Kembridžo Šv. Jono koledže jis apgynė Bažnyčios istorijos daktaro disertaciją, Popiežiškajame Rytų institute Romoje 2011 m. įgijo teologijos licenciato laipsnį (tema –„Gailestingumo askezė Kaliniko Vita Hypatii“). 2011–2013 m. Popiežiškajame Šv. Anzelmo universitete Romoje E. Vardenas dėstė sirų kalbą, vienuolynų istoriją, krikščioniškąją antropologiją. 2015–2019 m. buvo Šv. Bernardo kalno abatijos Lesteryje (Anglijoje) abatas. Ši išgarsėjo 2018 m., kai vienuoliai, norėdami išlaikyti vienuolyną, ėmė gaminti alų. 2019 m. jis paskirtas Trondheimo (Norvegija) vyskupu prelatu, o jo konsekracija įspūdingoje Nidaroso katedroje įvyko 2020 metais.

Vyskupo Eriko Vardeno tinklaraštis. „Vatican News“ nuotrauka

Šie vysk. E. Vardeno biografijos fragmentai gali pasirodyti pertekliniai, neseniai pasirodžiusios knygos kontekste net ir nereikalingi. Tačiau juk knyga – jau konkretūs įvykiai, atsakas ir susitikimo su Manu (Emanueliu) pasekmė. Šis susitikimas būsimo vienuolio, dėstytojo, abato, vyskupo gyvenimą kreipė nauja linkme:

 Jis atvėrė akis pamatyti kenčiančią, išsigandusią žmoniją, gebančią akimirksniu tapti be galo oria. […] Jaučiausi įpareigotas ten ir tuomet atsakyti už kančią ir didybę, kurias mačiau. Man buvo aišku, kad turiu atsiliepti pašvęsdamas savo gyvenimą, kad ir koks skurdus jis būtų, užtarimui už pasaulį vienijantis su Kristaus auka, per kurią mūsų būklės svoris pakeliamas, atperkamas ir nuskaidrinamas šlove. Žinojau, kad mano užduotis – taip įkvėpti viltį mūsų pernelyg dažnai beviltiškam pasauliui. Niekas man tada neatrodė aktualiau. Iki šiol niekas neatrodo taip aktualu (p. 14–15).

Tokie dalykai kaip momentinis patyrimas, žinia, atsitiktinis žmogus gali likti nepastebėti, tačiau gali, kaip nutiko vysk. E. Vardeno atveju, duoti labai aiškią kryptį ir tikslus. Būti krikščionimi, pasak vienuolio, – mokytis naujos būties kalbos. O norint kalbėti laisvai reikia laiko. Maža to – gal net ne trisdešimt metų tam, kad meilę gautume kaip malonę, kad meilė duotų vaisių mumyse ir aplink mus. „Kas mano gyvenime svarbiausia?“ – tokį klausimą sukaupus drąsą sau užduoti ragina knygos autorius (p. 222). Tačiau norėdami atsakyti, turime peržiūrėti savo pasirinkimus, atnaujinti tikslą, vadinasi, ir iš liūdesio neįstrigti ar neįsipatoginti ten, kur esame.

Vienuoliai – pavyzdys šiandienai

Tai, kas svarbu vienuoliui, svarbu ir kiekvienam krikščioniui. Dykumų Antano žodžiai „šiandien aš pradedu“ – tampa savo tikslą žinančių ir jo siekiančiųjų kelrodžiu. „Savo dvasinį testamentą broliams jis apibendrino žodžiais: „Tegul Kristus būna oras, kuriuo kvėpuojate.“ Tai gyvenimo žodžiai, kuriais reikia gyventi“ (p. 145) – rašo vysk. E. Vardenas. Tačiau aiškių nuorodų apibrėžtoje kasdienybėje, smulkmenose, kai, rodos, nieko ypatingo nebevyksta gyventi sunku. Juodžiausioje tamsoje atpažinti Dievo pėdsakus, ieškoti Jo artumo ir bendrystės – tai visuomet iššūkis. Ir didelė malonė.

Tad išlaikyti gyvą šviesos troškimą, aktyviai judėti jos link, dvasiniu žvilgsniu matyti, kad ji šviečia net tamsoje, ir džiaugsmingai, su dėkingumu laukti jos aušros – toks yra krikščioniškasis pašaukimas. Jei tai pripažįstame, argi neturime sakyti, kad šio aukšto tikslo siekis yra laimė? Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad taip ir yra. Kiekvieną rytą, kai už mirusiuosius meldžiamės „De profundis“, apmąstau žodžius: „Magis quam custodes auroram“ (Ps 129. 6f.). Didesnis, daug didesnis, nei sargybinio aušros ilgesys yra mano lūkestis, kad Viešpaties išgelbėjimas pasireikš manyje ir aplink mane, kad pažinsiu Viešpaties ištiestą ranką“ (p. 148–149).

Kontempliatyvaus ordino vienuolis. EPA nuotrauka

Atrodo, krikščioniui nepasiūloma nieko naujo, tik kasdien gyventi Dievo šviesoje, Jo akivaizdoje. Tuomet lyg konkreti priemonė, siekiant tokio gyvenimo – rūpintis, kad kasdien savyje išlaikytume Dievo troškimą, aktyviai judėtume Jo link. Tokia kelionė – ne blaškymasis ratais, priešokiais ar vien apgraibomis.

Kelios pabaigos įžvalgos

Leidėjų sausio mėnesį organizuotame knygos „Entering the Twofold Mystery: On Christian Conversion“ pristatyme vysk. E. Vardenas davė dar kelis konkrečius patarimus šių dienų žmogui: dienotvarkė, visavertė veikla, veiklos keitimas ir t. t. Žinoma, tiek pristatymo metu, tiek pačioje knygoje rastume visą puokštę kitų, galbūt daug aktualesnių (nebūtinai paprastesnių įvykdyti).

Vienas tokių patarimų galėtų būti ir šis: liudyti šių dienų pasauliui, kad žmogaus gyvenimas prasmingas ir turi aiškų tikslą, kad Kristus yra realus, kad Jis gydo ir gelbsti, kad Jo meilė – mūsų gyvenimo esmė. Tokia meilė nėra sentimentali. Dažnai ji  labai konkreti, skatinanti susitikti kitą, atsiliepti, įsipareigoti, keičianti ir auganti. Žinoma, jei tik kantriai leidžiamės ugdomi, jei tik norime klausytis, pamatyti. Jei tik žvelgiame, ar bent norime žvelgti kaip tie, kurie myli.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.