Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Naujai ir nūdieniškai atgimęs klasikinis miuziklas

Moterys ir vyrai ant scenos.
Rež. Viktorijos Streičos miuziklo „Mano puikioji ledi“ scena. Žirgų lenktynių scena. Martyno Aleksos / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera – Fredericko Loewe’ės miuziklas „Mano puikioji ledi“ – nudžiugino. Nudžiugino ir sužavėjo. Nes pamačiau įspūdingą, tiksliai sudėliotais meniniais akcentais ir personažų charakteristikom, ypatingu ansambliškumu ir ekspresija žėrintį spektaklį.

Kūrybinė grupė, be abejo, verta pagyros už drąsią, novatorišką traktuotę, visiškai atsisakiusią nuplėkusio buitiškumo ir įprastos realistinės, „žemiškos“ traktuotės, kuri buvo įprasta ir nekintama per daugybę šio miuziklo pastatymų, taip pat ir mūsų Muzikiniame teatre.

Portretas.
Gediminas Jankus. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

Prisimenu 1986 m. spektaklį su neužmirštamais Danute Dirginčiūte, Violeta Sagaityte, Juozu Malikoniu, Gediminu Maciulevičium, prisimenu ir 1998 m. pastatymą su Aušra Cicėnaite, G. Maciulevičium. Tik keli epizodai įstrigo iš dar vaikystėje matyto pastatymo (1965 m.) – tai aksominis Vytauto Rimkevičiaus baritonas ir garsiojo komiko Leono Stanevičiaus viražai. Tačiau visus tuos spektaklius jungė bendras vardiklis – anuomet vyravęs tradicinis realizmas: natūralistinės dekoracijos, buduarai, čežantys šilkai, dirbtinės gėlės ir pan. Tokioje dirbtinėje aplinkoje ir personažai jausdavosi nesavi, šnekamosios intonacijos buvo lėkštos, egzaltuotos ar subanalintos, tad atlikėjai atsigaudavo tik dainuodami.

Šį kartą akcentuotas sąlygiškumas, scenovaizdžio asketiškumas, sutelkiant dėmesį į veikėjų jausmus, išgyvenimus, pakylėjo siužetą į daug aukštesnį lygmenį, tapo ne tik socialinės nelygybės ir atskirties (tai pabrėžė ir miuziklo literatūrinio pagrindo – pjesės „Pigmalionas“ – autorius, paradoksalusis Bernardas Shaw) iliustracija, bet subtiliai atskleidė ir užgimstantį jausmą, tikrąją meilę, nugalinčią bet kokias kliūtis. Išvengta banalios „Pelenės istorijos“ traktuotės.

Moterys ir vyrai ant scenos.
Rež. Viktorijos Streičos miuziklo „Mano puikioji ledi“ scena. Eliza Dulitl (akt. Marija Arutiunova), pulkininkas Pikeringas (akt. Ramūnas Urbietis). Martyno Aleksos / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka
Miuziklo scena.
Rež. Viktorijos Streičos miuziklo „Mano puikioji ledi“ scena. Misis Higins, Henrio Higinso motina (akt. Rita Preikšaitė), pulkininkas Pikeringas (akt. Ramūnas Urbietis). Martyno Aleksos / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Drąsiai panaudotos modernios išraiškos priemonės derėjo su romantinio pakilumo jausmų drama. Tad spektaklio komanda – režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė (ypatingo meistriškumo ir išmonės), choreografas Dainius Bervingis, vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis – sukūrė itin aukšto meninio lygio scenos reginį, kuris, be abejo, įsimintinas įvykis respublikos kultūros padangėje, eilinį kartą parodantis aukštą teatro profesionalumą.

Akivaizdus spektaklio kūrėjų gebėjimas suderinti ir bendrai idėjai pajungti svarbius akcentus – vaidybą, kostiumus, scenovaizdį. Muzikinio vadovo ir dirigento J. Janulevičiaus perskaityta ir perteikta partitūra sužėrėjo naujomis spalvomis ir sąskambiais. Jo vadovaujamas orkestras džiugino tonų derme, lyriniais jautriais pasažais ir dinamika dramatinėse bei humoro scenose. Džiazo elementai tik pabrėžė miuziklo tematiką ir laikmetį. Orkestras tapo jautriu solistų partneriu, nors šiame miuzikle itin daug šnekėjimo, gal net daugiau nei dainavimo (Alano Jay Lernerio libretą be priekaištų iš anglų kalbos išvertė V. Streiča ir Kristina Siurbytė).

Manau, spektaklio sėkmę lėmė visų grandžių, visų dėmenų sutarimas ir susiklausymas. Viskas pajungta pagrindinei idėjai, jokių nukrypimų, jokių verksmingų sentimentalių pasažų, jokių bereikalingų balastų, trukdančių perteikti pagrindinę mintį. Svarbiausia – nesubuitinti savo herojų, pakylėti juos aukščiau „žemiškos“, banalios pseudodramos. Tam veiksmingai padeda dailininkės K. Daujotaitės sukurti originalūs ir įsimenantys kostiumai.

Masinėse scenose prekeiviai, valkatos, smuklių rėksniai – pilki, stilizuoti pagal 1960-ųjų metų madas, o pagrindiniai personažai – Henris, Eliza, Pikeringas – išsiskiria savo apranga, dar daugiau, pagal besikeičiančias aplinkybes keičiasi ir jų kostiumai, skoningi, kupini originalių detalių, tačiau pakankamai santūrūs ir netampantys vyraujančiais. Kas kita – aukštuomenės stilius. Dailininkė išmoningai hiperbolizavo, taip nevengdama tam tikros ironijos, ponų ir ponių „aprėdus“, suvienodindama juos ne tik balta spalva, bet ir panašiomis detalėmis, tarp kurių išsiskiria damų įspūdingos skrybėlės.

Poteksčių kupini herojų kostiumai susisieja ir su itin santūria, netgi asketiška scenografija. Scenografas A. Šimonis, pasitelkdamas beveik visą scenos gylį, išmoningai naudoja veidrodinių plokštumų judėjimą, nesunkiai transformuojamus kinetinius stalus ir suolus, palikdamas vietos masinių scenų siausmui. Reginį gražiai papildo moderni komiksų iliustracija-multiplikacija (A. Strimaitis, vaizdo projekcijos) bei itin vykęs šviesų žaismas (šviesų dailininkas Audrius Jankauskas).

Aktorius ant scenos.
Rež. Viktorijos Streičos miuziklo „Mano puikioji ledi“ scena. Alfredas Dulitlas, Elizos tėvas (akt. Giedrius Prunskus). Martyno Aleksos / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka
Moteris ir vyras ant scenos.
Rež. Viktorijos Streičos miuziklo „Mano puikioji ledi“ scena. Eliza Dulitl (akt. Marija Arutiunova), Henris Higinsas (akt. Laimonas Pautienius). Martyno Aleksos / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Daugelis puikiai žino, prisimena „Mano puikiąją ledi“ iš mano minėtų pastatymų bei iš filmų su legendiniais Audrey Hepburn ir Rexu Harrisonu, kiti, besidomintys dramomis, gal skaitė B. Shaw garsiąją pjesę „Pigmalionas“, pagal kurią ir sukurtas šis žymus miuziklas. B. Shaw antikos laikų mitą apie skulptorių Pigmalioną ir meistriškai jo iškaltą skulptūrą – Galatėją, kurią meistras taip pamilsta, kad toji atgyja, panaudojo savo laikmečio anglų visuomenės ydoms ir nelygybei pašiepti. Paradoksų meistras pjesėje pasakojo apie gėlininkę Elizą, kurią fonetikos profesorius Henris Higinsas, susilažinęs su kolega Pikeringu, po ilgų apmokymų paverčia aukštuomenės dama. Jis pasijunta prilygstąs antikos skulptoriui, genialiam meistrui, didžiuojasi savo sugebėjimais, visiškai pamiršdamas, kad šalia jo – kenčianti, mylinti asmenybė, kurios jausmus tuščiagarbis viengungis pradžioje ignoruoja.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Miuziklo statytojai visų pirma verti padėkos už jau spektaklio pradžioje, skambant pirmiesiems muzikos garsams, parodytą pagarbą didžiajam dramaturgui B. Shaw – vaizdo projekcijose matome jo pjesės „Pigmalionas“ pastatymų Londono ir kituose teatruose afišas bei susižavėjimo kupinus žiūrovų atsiliepimus.

Žinoma, „Mano puikiosios ledi“ sėkmė neatskiriama nuo atlikėjų sukurtų personažų. Apgailestauju, kad tenka minėti tik vieną matytą sudėtį, esu tikras, kad ir kiti solistai originaliai, įsimintinai perteikia savo herojų jausmus, galų gale, atsiranda rimta paskata aplankyti spektaklį ir su kitais atlikėjais, palyginti bei dar daug naujo atrasti.

Matyto spektaklio dalyviai parodė ne tik puikius vokalinius gebėjimus, bet ir dramatizmą, emocionalumą. Be jokių priekaištų vokalui, itin įtaigiai, atskleidžiant gėlininkės Elizos Dulitl daugiaprasmius ir prieštaringus jausmus, išorinį ir vidinį virsmą (juk, iš esmės, solistei tenka kurti du visiškai priešingus charakterius – paprastos, menkai išsilavinusios, gatvės žargonu šnekančios gėlininkės ir, po daug kančių pareikalavusio profesoriško mokymo, – rafinuotos aukštuomenės damos)  perteikė Marija Arutiunova. Įtikinamas ir pagavus sceninis paveikslas, giliai išjaustas ir nesuvaidintas. Išgyventas. Itin sėkminga garsiosios Elizos dainos „Gult, gult, miegot aš negaliu…“ traktuotė, meistriškai perteiktas herojės noras žūtbūt pasiekti savo tikslą, o finalinė arija įsimena natūraliu jausmu ir neslepiamu liūdesiu. Atmintin įsirėžė ir viena juokingiausių bei sąmojingiausių scenų žirgų lenktynėse, kuomet Eliza savo pasakojimais ir pasakymais (apie „uždubasintą“ tetą) gerokai šokiruoja aukštuomenės ponias ir ponus.

Puikiu M. Arutiunovos partneriu tapo Laimonas Pautienius, žinomas vokalo ir draminio vyksmo meistras (fonetikos profesorius Henris Higinsas). Solistas dar kartą atskleidė neeilinius dramatinius gebėjimus (iki šiol prisimenu jo Enriką „Liučijoj di Lamermur“ Kauno muzikiniame), įtikinamai ir pagaviai atskleidė sudėtingą charakterį. Juk palaipsniui keičiasi ir veikėjo požiūris: pradžioje, lažybų azarto pagautas, jis Elizoje mato tik „žaliavą“, molį, iš kurio tikisi sukurti stebėtiną naują kūrinį, vėliau, užmojui pasisekus, akivaizdžiai pamilsta savo kūrinį, tačiau net sau nedrįsta to pripažinti, tad audringose pasiaiškinimų ir išsiskyrimų scenose su Eliza nevengiama jausmų protrūkių, emocijų.

Netikėta traktuote įsiminė ir Ramūnas Urbietis (pulkininkas Pikeringas). Dažniausiai akcentuojama kariška šio personažo laikysena, mentoriškas, tiesmukas tonas, o štai J. Urbietis daugiau pabrėžia savo herojaus džentelmeniškumą, atvirumą, sunkiai slepiamus jausmus Elizai ir nuoširdų rūpestį jos ateitimi. Įsidėmėjau ir jaunąjį Nerijų Noreiką (Fredis) – dūsaujantį įsimylėjėlį, kiek juokingą, tačiau neabejojantį savo jausmų gilumu.

Ypač nustebino Giedrius Prunskus (Alfredas Dulitlas) – gaivalinga jėga, siautuliu, vidine energija. Masuotės su Giedriaus herojumi – vienos įspūdingiausių, itin ansambliškos ir pagavios, šiam personažui puikiai atliepia baleto trupė. G. Prunskus tiesiog sužėrėjo savo vaidmeniu. Juk Dulitlas, besivadovaujantis savo paradoksaliais ir šokiruojančiais įsitikinimais, gyvenantis šia diena, prisiekęs viskio gerbėjas, mėgstantis paūžti su draugais, tampa iššūkiu aukštuomenei, elitui. Net ir požiūris į dukrą Elizą labai paprastas – jei jai gyvenime pasiseks, tai ir jam, tėvui, šis tas nubyrės. Garsiąją dainą „Jei gyvenime pavyks“ G. Prunskus atliko itin meistriškai ir netradiciškai – įprasta šį kūrinį dainuoti itin lėtai, lyg įsibėgėjant ir niekaip nepakylant. Šįsyk orkestras pagreitino tempą, ir tai tik į naudą. Dulitlo ir jo draugų siausmas – viena sėkmingiausių miuziklo scenų.

Vyrai ir moterys ant scenos.
Rež. Viktorijos Streičos miuziklo „Mano puikioji ledi“ scena. Martyno Aleksos / Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotrauka

Įsiminė ir epizodai su aukštuomenės žirgų lenktynėmis, originaliai perteikti išsipuošusių ponų bei ponių patrepsenimai. Tarp tų tuštokų ir su ironija parodytų aukštuomenės ypatų išsiskiria Misis Higins (akt. Rita Preikšaitė), kuri savo tolerancija, dėmesiu ir jautrumu paprastai gėlininkei sugeba suramdyti nenuoramą sūnų profesorių.

Būtina paminėti Dainių Bervingį – juk, be sukurtos meistriškos miuziklo choreografijos, jis suvaidino ir Zoltaną Karpatį, Higinso mokinį fonetiką, savo landumu ir įkyrumu gerokai pabodusį visiems aukštuomenės priėmimo dalyviams, tačiau žiūrovams suteikusį galimybę smagiai kvatotis.

Kauniečių „Mano puikioji ledi“ – visais atžvilgiais itin vykęs, nūdieniškas, gaivalingas pastatymas, ne tik suteikęs šiam klasikiniam miuziklui naujo spindesio, bet ir priminęs nekintamas vertybes –asmenybės tobulėjimą, šviesos ir išminties siekimą, pagaliau, tikrąją meilę, ateinančią nejučia. Juk „Visada yra galimybė. Jei gyvenime pavyks“…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.