Naujai mąstyti apie karą

Regis, ir krikščionims belieka tik stoti į teisingųjų pusę, padėti užpultai šaliai ir veikti su visais sutartinai. Tai, kas šalies krikščionių daugumai kelia nerimą, tėra tik karinės pagalbos Ukrainai spartos trūkumas. O čia dar ragina karą apmąstyti naujai – kam to reikia?! Ar tik nebus dar vienas bandymas sutrukdyti pergalės siekiams?

Būdamas protestantas esu dėkingas Romos Katalikų Bažnyčios vyskupams, kad prieš šešis dešimtmečius jie bene vieninteliai ėmėsi giliau pažvelgti į karo fenomeną ir nesitenkino supaprastintais atsakymais. Vatikano II susirinkimo (1962–1965) dokumente „Gaudium et spes“ rašoma, kad modernaus karo tikrovė „mus verčia karo problemą svarstyti visiškai nauja dvasia“ (80). Kanadiečių istorikė Margaret MacMillan savo knygą apie karą taip pat užbaigia raginimu: „Labiau nei bet kada anksčiau turime mąstyti apie karą“ (War – How Conflicts Shaped Us, 2020).

Kokios naujovės verčia permąstyti karą? Ką tai reiškia šiandien? Ir kokios gali būti tokio apmąstymo išvados?

Šokiruojantis pokytis

Modernaus karo istorija prasideda apie 1800-uosius. Tuo metu kariuomenės pradėjo augti iki milžiniškų dydžių. 1794 m. revoliucinė Prancūzija jau turėjo beveik 800 000 kareivių – Europoje iki tol neregėtas skaičius. 1813 m. Leipcigo mūšyje susigrūmė daugiau kaip pusė milijono vyrų iš beveik visų Europos tautų. O Žalgirio mūšyje – viename didžiausių mūšių per visus viduramžius – kovojo dešimt kartų mažiau karių negu Leipcige ir žuvo viso labo tik apie 300–400 vokiečių ordino riterių. Nuo XIX a. pradėjo veikti visuotinis vyrų šaukimas – karas tarp valdovų virto karu tarp tautų. Pirmajame pasauliniame kare į abiejų pusių ginkluotąsias pajėgas buvo mobilizuota beveik 70 mln. vyrų, vien Prancūzijoje ir Vokietijoje tai sudarė apie 40 proc. visų vyrų populiacijos.

Iki naujųjų laikų karo nuostoliai (žuvusiųjų, sužeistųjų) mūšiuose labai retai kada siekdavo mažiau nei 20 proc., dažniausiai būdavo apie 40 ar 50 proc. visų kovojančiųjų. Dar JAV pilietiniame kare žuvo per 600 000 vyrų – kas penktas karys. Nuo maždaug XIX a. pabaigos pramonės pažanga pasiekė ir mūšio lauką: didėjo šautuvų ir artilerijos taiklumas bei veikimo nuotolis; atsirado tankų, lėktuvų ir aviacinių bombų; nuo tol karuose lemiamą vaidmenį atlieka labai didelės griaunamosios galios ginklai. Tokių ginklų ugnis verčia pėstininkus plačiau išsisklaidyti ir įsirengti patikimesnes priedangas. Todėl kovinėse operacijose kareivių žūčių pasitaiko santykinai vis mažiau. Galingosios valstybės, kurios ankščiau kariaudavo beveik nuolat, šiandien tarpusavio karų vengia, nes dėl didžiulio naujojo tipo ginklų naikinimo potencialo rizika savo kariams pasidarė tiesiog per didelė.

Beveik visuose XX a. karuose jau civilių aukų buvo daugiau nei kovojančiųjų. Nors tam tikrų karų aukų skaičiai išlieka labai prieštaringi ir diskutuotini, bendra tendencija, deja, yra aiški ir neginčytina.

Bet egzistuoja ir tamsioji šios raidos pusė. Joje atsiskleidžia minėtųjų šiuolaikinių ginklų kitos ypatybės: kadangi juos labai sunku naudoti selektyviai, jais linkstama į masinį naikinimą (žr. Murray Newtono Rothbardo svarbų straipsnį War, Peace, and the State, 1963). Anksčiau mūšio lauke vieni su kitais kovodavo kareiviai, dabar vis dažniau į akiratį patenka nauji taikiniai, kartais nutolę net labai dideliu atstumu: pramonės objektai, ištisi miestai ir regionai. Dėl šios „pažangos“ žalos patiria vis daugiau civilių. Per pastaruosius pusantro šimto metų pastebimas tiesiog šokiruojantis neigiamas pokytis: pagrindinėmis karų aukomis dažniau tampa visai ne kareiviai, o civiliai gyventojai.

Beveik visuose XX a. karuose jau civilių aukų buvo daugiau nei kovojančiųjų. Nors tam tikrų karų aukų skaičiai išlieka labai prieštaringi ir diskutuotini, bendra tendencija, deja, yra aiški ir neginčytina. Jau pati šimtmečio pradžia buvo siaubinga: kare tarp JAV ir Filipinų (1899–1902) žuvo mažiausiai 200 000 civilių, o gal net ir gerokai daugiau. Civilių aukų nuošimtis tarp visų žuvusiųjų XIX a. pradžioje (maždaug 5 proc.) išaugo iki 15 proc. Pirmajame pasauliniame kare; Antrajame pasauliniame kare jis pasiekė jau beveik 65 proc., o per pastarųjų dešimtmečių karus kai kuriais atvejais pašoko net iki 90 proc.

Žinoma, ir praeities karuose nukentėdavo civilių, tačiau dažniausiai tai atsitikdavo neplanuotai ir netiesiogiai – visų pirma dėl plėšikavimų, ligų ir bado. XX amžiuje Antrasis pasaulinis karas buvo savotiškas lūžio taškas. Naciai kare sąmoningai siekė sunaikinti dešimtis milijonų slavų, ypač lenkų ir rusų – civilių gyventojų. Savotiškos pratybos šiam genocidui buvo lenkų visuomenės elito naikinimas ir dviejų milijonų Raudonosios armijos belaisvių tyčinis numarinimas badu. Tuomet Lietuvos teritorijoje mirė apie šimtą septyniasdešimt tūkstančių; vien prie Bezdonių netoli Vilniaus užkasta dvidešimt penki tūkstančiai karo belaisvių kūnų.

Tačiau ir sąjungininkų atsakas kartais būdavo abejotinas ar netgi smerktinas: Vokietijos miestų bombardavimų (iš viso per 600 000 aukų) ir atominių bombų numetimo virš Japonijos miestų atvejais masinė civilių žūtis buvo ne šalutinė pasekmė, bet sąmoningas planas. Sąjungininkų tikslas, tarsi paremtas geru siekiu – pašalinti nacių ir japonų generolų režimus – savo įgyvendinimu pasirodė ne kas kita kaip šimtų tūkstančių civilių gyventojų nužudymas.

Teisingo karo slenksčiai

Romos Katalikų Bažnyčia, kaip ir reformatoriška tradicija, tam tikromis aplinkybėmis pateisina karą. Iš esmės jis gali būti vykdomas tik ginantis ir jokiu būdu ne siekiant užkariauti naujas teritorijas. Liuteronų Augsburgo išpažinimas (1530 m.) leidžia krikščionims „kariauti teisingus karus“ (XVI str.), panašiai rašo ir reformatų tradicijos išpažinimai.

Kokie karai yra teisingi? Sekant Antikos tradicija bei Aurelijaus Augustino ir Tomo Akviniečio raštais, buvo suformuluoti teisingo karo principai. Išskiriami du klausimai: pirma, kada ir kodėl galima kariauti? Čia kalbama apie karo priežastį, paskelbimą ir tikslą (lot. ius ad bellum): privalo būti teisinga priežastis ir teisingas ketinimas (gynybinis karas, teisingos taikos atkūrimas). Karas gali būti pradėtas tik tada, kai visos derybos žlunga. Karinio konflikto tikslai turi būti riboti ir realūs, su kuo didesne pergalės ir taikos atkūrimo perspektyva.

Karo vedimas taip pat turi atitikti tam tikrus teisinius kriterijus. Todėl antrasis klausimas: kaip ir kokiomis priemonėmis teisingas karas vyksta (lot. ius in bello)? Jėgos naudojimas turi būti ribotas ir proporcingas; turi būti užtikrintas teisingas elgesys su sužeistaisiais, belaisviais ir kuo didesnė civilių gyventojų apsauga. Vokiečių žurnalistas Hannesas Steinas pateikia gerą santrauką: „Kelias į taikesnį pasaulį veda ne per karo panaikinimą, kuris yra utopinė svajonė, bet per ius in bello. Taip bandoma teisiškai apriboti priemones, kurios gali būti naudojamos ginkluoto konflikto metu. Tačiau ius in bello prasideda ne kur kitur, o Toroje [Senojo Testamento Mozės knygose]“ (Moses und die Offenbarung der Demokratie).

Šiuolaikinis karas dažniausiai negali būti vadinamas teisingu, nes praktikoje jis beveik neišvengiamai pažeidžia kovotojų ir ne kovotojų diskriminacijos bei proporcingumo principus – „ius in bello“ nusveria „ius ad bellum“. Šiais laikais jau beveik neįmanoma įveikti teisingo karo principų slenksčio.

Kiekvieną iš kriterijų galima gerai pagrįsti, tačiau praktikoje ne visus lengva įgyvendinti. Pavyzdžiui, reikalavimo, kad kariniai veiksmai būtų tik paskutinė priemonė, t. y. kai išnaudotos visos nekarinės galimybės išspręsti konfliktą, intencija iš esmės yra gera, bet principas sunkiai pritaikomas – juk niekas tikrai nežino, kada visos galimybės yra išnaudotos.

Ginčytinos teritorijos tarp konfliktuojančių valstybių (pavyzdžiui, Folklando / Malvinų salos – ir argentiniečiams, ir britams istoriškai brangi žemė), asimetriniai karai ir humanitarinių intervencijų klausimas viską taip pat komplikuoja. 1979 m. Vietnamas, okupuodamas Kambodžą, šalyje užbaigė raudonųjų khmerių terorą ir genocidą – šiuo atveju intervencija laikytina teisinga. Bet 2003 m. invazijos į Iraką teisėtumas vis dar lieka smarkiai abejotinas.

Neretai ir karų dinamika verčia kelti nemažai klausimų. 1950 m. JAV vadovaujamos pajėgos (JT sprendimu) iš esmės teisėtai vedė Korėjos karą – juk komunistinė Šiaurės Korėja buvo įsiveržusi į Pietų Korėją. Tačiau Pietų Korėjos gynyba virto siekiu išlaisvinti visą šalį, o tai į karą įtraukė komunistinę Kiniją. Laimė, pavyko išvengti branduolinio ginklo panaudojimo, tačiau dauguma Šiaurės Korėjos miestų buvo sunaikinti bombarduojant visą teritoriją, o tai, žinoma, turėjo pragaištingų pasekmių civiliams gyventojams. Per karą žuvo milijonai nieko dėtų korėjiečių – ar tai nelaimingas padarinys? Ar toks karas vis dar laikytinas teisingu?

Politinių strategų dokumentuose, politologų ir visų galingųjų deklaracijose karo tikslai paprastai atrodo labai gerai. Pašalinti nusikaltėlį diktatorių – kodėl gi ne? Ir pergalės prieš Saddamą Husseiną 2003 m. Irake perspektyvos buvo geros, o laisvos ir demokratinės šalies tikslas – pagirtinas. Ir kovos būdų reglamentas – išsamiai išdėstytas ROE (angl. rules of engagement, t. y. „taisyklės kovai“) – skambėjo puikiai, bet kažkodėl viskas išėjo visai kitaip. Nors dėl skaičių vis dar ginčijamasi, spėjama, kad per invaziją į Iraką tikriausiai žuvo daugiau kaip šimtas (gal ir keli šimtai) tūkstančių civilių gyventojų.

Žvilgsnis į karų tikrovę verčia susimąstyti. Iš tiesų, kaip jau minėta, dėl išmaniosios ginkluotės vis mažiau tikėtina, kad dvi šį galingą arsenalą turinčios valstybės susigrums akis į akį. Tačiau, kad ir kaip keista, gerokai dažniau nuo šios raidos nukenčia civiliai konfliktų zonų gyventojai.

Teisinga karo priežastis ir kilnus karo tikslas susiduria su karo vykdymo realybe. Teoriškai ar iš principo kai kuriuos karus būtų galima pateisinti, bet modernaus karo eiga ir vieno svarbaus kriterijaus – civilių apsaugos – nepaisymas veda prie kitos išvados: bet kokį karą būtina sustabdyti kuo greičiau! Šiuolaikinis karas dažniausiai negali būti vadinamas teisingu, nes praktikoje jis beveik neišvengiamai pažeidžia kovotojų ir ne kovotojų diskriminacijos bei proporcingumo principus – ius in bello nusveria ius ad bellum. Šiais laikais jau beveik neįmanoma įveikti teisingo karo principų slenksčio.

Dvi stovyklos?

Karo Ukrainoje kontekste dažnai kalbama apie dvi stovyklas: taikos ir teisingumo. Taikos šalininkai ragina „kuo skubiau nutraukti ugnį, net jei tai ir pareikalautų iš Ukrainos padaryti teritorinių nuolaidų Kremliui. Teisingumo stovykla, kurios gretos stiprėja, mano, kad konfliktą privalu užbaigti apginant Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą, taip pat atsakomybėn patraukiant ir nusikaltėlius“, rašo Donatas Puslys („Apie trofėjinį tanką ir „krovinį 200“, „Bernardinai.lt“). Man atrodo, kad abu siekiai yra susiję labiau, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo, ir būtent teisingumas meta iššūkį pačiai teisingumo stovyklai.

Karas, jeigu apie jį kalbame kaip apie teisingą, turėtų siekti atkurti teisingumą. Siekiant apginti ar palaikyti taiką ir teisingumą, tam tikromis aplinkybėmis gali būti panaudota karinė jėga. Tačiau šis tikslas vienas nesprendžia konkretaus karo veiksmų legitimumo, jis nėra vienintelis teisingo karo kriterijus. Todėl teisingumo negalima tvirtinti bet kokia kaina, jo reikia siekti ir teisingais būdais (žr. viršuje).

Valstybių viduje teisingumą įgyvendina policija, prokuratūra, advokatai ir teismai; nuteisti nusikaltėliai pasodinami į kalėjimą. Tarptautinių karinių konfliktų atveju visas procesas yra daug sudėtingesnis. Kaip tokiais atvejais patraukti atsakomybėn politinius veikėjus – juk nenusiųsi policininko jų suimti?! Kaip pasiekti teisingumą kuo civilizuotesniu būdu? Arba konkrečiau: kaip išvengti (per didelio) kraujo praliejimo? Demokratinės valstybės šerdis yra ir teisės valdymas, ir nužudymo neleistinumas politikoje (prisiminkime filosofo Karlo Raimundo Popperio trumpąjį demokratijos apibūdinimą: valdžios keitimas be kraujo praliejimo), o karo atveju taip pat turime atsižvelgti į abi normas.

Pasiekti kuo didesnį teisingumą kuo mažesniu kraujo praliejimu – štai koks turėtų būti pagrindinis siekis!

Ar, pavyzdžiui, per Antrąjį pasaulinį karą Rytų Europoje buvo atkurtas teisingumas? Nebuvo, kadangi ši dalis pateko į komunistų ir Sovietų Sąjungos glėbį. Vakarų sąjungininkai, britai ir amerikiečiai, tiesiog nematė galimybės įtvirtinti demokratijos visur ir padarė savotišką kompromisą su Stalinu. Kartais teigiama, kad tada jie „paaukojo“ Rytų Europą ir iš esmės elgėsi moraliai neteisingai. Ar tikrai? Pradėti dar vieną karą su sovietais buvo per aukšta kaina, nes būtų pareikalauta dar daugiau gyvybių (be to, JAV ir JK gyventojai tikrai nebūtų palaikę naujo karo). Deja, dažnai karų tiesiog nepavyksta užbaigti visiško teisingumo atkūrimu.

Vadinasi, ir apsispręsti arba už taiką, arba už teisingumą nėra jokio reikalo. Abu idealai yra svarbūs – ir galutinis tikslas, ir būdai jį pasiekti; suabsoliutinti neturėtume nei taikos (t. y. kraujo praliejimo vengimo), nei teisingumo. Pasiekti kuo didesnį teisingumą kuo mažesniu kraujo praliejimu – štai koks turėtų būti pagrindinis siekis! Tai yra politinės išminties klausimas, todėl tik racionalios diskusijos tarp teisingos taikos – susivienijusios, ar tiksliau, viena su kita besikalbančios stovyklos – šalininkų veda prie tikrų atsakymų. Dabartinis taikos sąvokos niekinimas (pridedant įvairius būdvardžius kaip „imperinė“, „toksinė“, „parodomoji“ ar pan.) taip reikalingą pokalbio galimybę tik užgniaužia.

„Karas užpildo mūsų dvasinę tuštumą“

Karas Ukrainoje trunka jau daugiau negu metus, ir pabaigos jam nematyti. Nors patikimo kritusių karių skaičiaus nežinome, kol kas kovotojų žuvo kelis kartus daugiau negu civilių – neįprasta pagal XX a. karų patirtį. Kartais atrodo, tarsi būtų sugrįžta į Pirmojo pasaulinio karo laikus, kai vyravo apkasų mūšiai ir didelį vaidmenį atliko artilerija. Jeigu, kaip siekiama, karas pereitų į kitą pakopą, kur būtų naudojami modernūs toliašaudžiai ginklai bei aviacija, žalos, be abejo, būtų kur kas daugiau, taip pat, žinoma, ir civilių gyvybių. Tolesnis karo eskalavimas gali sukelti tikrai baisių dalykų – tai vienareikšmiškai byloja istorija.

„Karo baisumus ir blogybes neišmatuojamai didina mokslo sukurtų ginklų gausėjimas. Juos naudojant, karo veiksmai gali sukelti milžiniškų sunaikinimų, toli peržengiančių teisėtos savigynos ribas“, – įspėja jau cituota Vatikano Susirinkimo pastoracinė konstitucija. Žinoma, čia vyskupai visų pirma omeny turi atominių ginklų keliamus padarinius. Todėl jie „maldauja visus, ypač valstybių vadovus ir tuos, kuriems pavesti karo reikalai, nuolatos atminti savo didžiulę atsakomybę Dievui ir visai žmonijai“.

Karas Ukrainoje trunka jau daugiau negu metus ir pabaigos jam nematyti. Nors patikimo kritusių karių skaičiaus nežinome, kol kas kovotojų žuvo kelis kartus daugiau negu civilių – neįprasta pagal XX a. karų patirtį.

„Gaudium et spes“ citatų skyriaus antraštė yra „Totalinis karas“. Bet toks karas gali būti ne vien tik atominiais ginklais vedamas. XX a. įsitvirtino bendra karų tendencija krypti totalumo link. Riba tarp fronto linijos ir civilės erdvės – beveik išsitrynusi, kunigaikščių karai šiandien jau galutinai virtę ištisų tautų karais. Viena vertus, nors demokratinės valstybės tarpusavyje jau beveik nekariauja, kita vertus, tenka sutikti ir su vokiečių ekonomisto, istoriko ir filosofo Hanso Hermanno Hoppe‘ės žodžiais:

„Demokratija radikaliai transformuoja ribotus karalių karus į totalinius. Išsklaidydama skirtumą tarp valdančiųjų ir valdomųjų, demokratija stiprina visuomenės tapatinimąsi su valstybe. Kai valstybė tarsi priklauso visiems, tuomet teisinga, kad visi kovotų už savo valstybę ir visi šalies ekonominiai ištekliai būtų sutelkti valstybei jos karuose.

O kadangi demokratinei valstybei vadovaujantys pareigūnai negali pretenduoti ir nepretenduoja asmeniškai valdyti svetimų teritorijų (kaip tai gali daryti karalius), karo tikslas vietoj to tampa ideologinis – nacionalinės šlovės, demokratijos, laisvės, civilizacijos, žmonijos likimo. Tikslai pasidaro abstraktūs, neapčiuopiami ir sunkiai pasiekiami: pavyzdžiui, idėjų pergalė, besąlygiška pralaimėjusiųjų kapituliacija, ideologinis atsivertimas […]. Taip pat demokratijos sąlygomis skirtumas tarp kovotojų ir ne kovotojų tampa neaiškus ir galiausiai išnyksta, o masinis dalyvavimas kare – šaukimas į kariuomenę ir priešiškumo mitingai – bei šalutinė žala tampa karo strategijos dalimi.“ (From Aristocracy to Monarchy to Democracy, 2014)

Krikščioniškai žvelgiant, galima pridėti dar vieną aspektą ir taip sujungti katalikų vyskupų bei agnostiko H. H. Hoppe’ės mintis: tai – gyvenimo prasmės iššūkis. Su Dievo pasitraukimu iš Vakarų kultūros vis rimtesnis tapo klausimas, kaip tokiais laikais įprasminti gyvenimą.

Filosofas ir ateistas Friedrichas Nietzsche užduoda toną knygoje „Linksmasis mokslas“ (1882–1887). Štai keli sakiniai iš garsiosios „Išprotėjusio žmogaus“ kalbos: „Kas davė kempinę, kad nutrintume visą horizontą? […] Kur link judame mes? Tolyn nuo visų saulių? Ar nesiblaškome nepaliaujamai? Atgal, į šoną, į priekį, į visas puses? Ar yra išvis dar koks nors viršus ir apačia? Ar neklaidžiojame begaliniame nieke? Ar nedvelkia į mus tuščia erdvė?“ Bedievis F. Nietzsche sugebėjo pranašiškai numatyti, kad po Dievo nužudymo žmonėms nebeliks paguodos ir šilumos, orientyrų ir prasmės.

Būtent taip ir atsitiko. Šitokiame kontekste Chriso Hedgeso knygos pavadinimas skamba labai taikliai: War is a force that gives us meaning. Būtent karas ir jėgos naudojimas suteikia netikėtą prasmę pasaulyje, kurio yra nutrintas visas horizontas. Karas „užpildo mūsų dvasinę tuštumą“ ir „savo prasmę randa mirtyje“, rašo buvęs karo korespondentas iš JAV. Karas „daro pasaulį suprantamą […]. Jis sustabdo mąstymą, ypač savikritišką mąstymą. Visi nusilenkia aukščiausioms pastangoms. Mes esame viena. […] Tragiška, kad karas kai kada yra galingiausias būdas žmonių visuomenėje siekti prasmės. Tačiau karas yra dievas […] ir jo garbinimas reikalauja žmonių aukų.“

Iš tiesų raktiniu žodžiu tampa „auka“. Antikos valstybėse religinis kultas nebuvo atsietas nuo valstybės valdymo. Aukojimasis miesto, tautos ar valstybės dievams sudarė pilietiškumo pagrindą. Valstybė ir religija nebuvo atskirtos ir iš esmės sudarė visumą. Atėjusi krikščionybė viską pakeitė. Vienintele auka ant Golgotos kryžiaus ji užbaigė visus kruvinuosius aukojimus. Bažnyčios įsitvirtinimo rezultatas buvo pilietinės valdžios nureliginimas ar sekuliarizavimas. Valdžia tapo žemišku fenomenu, o jos kompetencija apsiribojo šiuo, laikinuoju, amžiumi (lot. saeculum). Valdovai jau nebėra kunigai ar tarpininkai tarp dievų ir žmonių. Susiformavo gelbstintis dvilypumas: pilietinė valdžia ir Bažnyčia.

Deja, šiuolaikinių valstybių politinės valdžios ima vengti priimti Bažnyčią į savo tarpą, t. y. ji nebetoleruojama kaip tikra partnerė šalia pilietinės galios. Bažnyčia palankumo sulaukia tik sutikdama susisiaurinti iki gryno religingumo, t. y. privataus pamaldumo ir estetinės liturgijos ar mistinio išgyvenimo. Demokratinės valstybės daugiau ar mažiau taikiai marginalizuoja Bažnyčią, ją išstumdamos kaip lygiavertį konkurentą. Jeigu Bažnyčia tik pabando „kištis“ į viešąjį gyvenimą, šaukiama „klerikalizmas!“.

Deja, šitaip elgdamasi modernioji valstybė norom nenorom grįžta į pagoniškus laikus, vėl įgydama religinį vaidmenį, susidievindama – valstybė resakralizuojasi. Bet tai reiškia, kad vėl turi atsirasti auka ir kraujas. Po Dievo mirties politika tampa nihilistinė: šiuolaikinė valstybė vėl imasi aukojančiojo vaidmens, bet supranta, kad nebėra dievų, kurie galėtų priimti auką – nebėra dievų, išskyrus ją pačią. Taip ir vėl užsisuka kraujo liejimo ratas, ir tas kraujas visas būna tik žmogiškas.

Jau Jeanas Jacques’as Rousseau (1712–1778) veikale „Visuomenės sutartis“ pakilo į kovą prieš Bažnyčią, pasisakydamas už naują, pilietinę, religiją („pilietinė tikyba“), kuri tarnautų valstybės stabilumui. Joje didžiausia vertybe tampa politinė bendruomenė, valstybė, nacija, o svarbiausiu tikslu – piliečių ar valdinių meilė valdžios įstatymams, ištikimybė valdovams ir net pasiryžimas aukoti savo gyvybę, pavyzdžiui, kare. Tokia religija reikalauja didžiausios aukos, sugrąžindama antikos šūkį pro patria mori – „mirti už tėvynę“ [yra gera ir teisinga].

„Karo pastangoms labai svarbu reikalo šventumas, – pastebi ir Ch. Hedgesas. – Valstybės siekiai prisipildė religinės auros […]. Ir kadangi šiuolaikinėje visuomenėje mes nutolome nuo institucijų, stovinčių anapus valstybės ribų, kad rastume moralines gaires ir dvasinę kryptį, karo metu atsigręžiame į valstybę. Valstybė ir valstybės institucijos daugeliui karo metu tampa garbinimo centru.“

Kadaise Bažnyčia kovojo prieš kūdikių žudymą, neįgaliųjų atsikratymą, prieš gladiatorių kovas ir kitas gyvybės naikinimo formas. Šiandien, kaip teigė dar Jonas Paulius II 1995 m. enciklikoje „Evangelium vitae“, senoji „mirties kultūra“ vėl sugrįžta. Popiežius jau tada pastebėjo „gilią kultūros krizę“ ir įspėjo dėl „suokalbio prieš gyvybę“: „Praradus jautrumą Dievui, kyla grėsmė užnuodyti ir jautrumą žmogui.“ Enciklikos pradžioje jis pabrėžia: „Dievo meilės žmogui Evangelija, asmens orumo Evangelija ir gyvybės Evangelija – tai viena, nedaloma Evangelija. Dėl šios priežasties žmogus – gyvas žmogus – yra Bažnyčios pradinis ir pamatinis kelias.“

Bažnyčiai tenka toks svarbus vaidmuo dėl to, kad ji yra Dievo įrankis spręsti pagrindinę visų karų priežastį – žmogaus širdies polinkį į neapykantą, smurtą ir godumą. Biblijoje pabrėžiama, kad karas ir taika prasideda ne didžiojoje politikoje, o konkretaus žmogaus širdyje. Todėl ir tikros, ilgalaikės taikos tarp tautų sąlyga turi kilti iš žmonių vidinio troškimo suvaldyti savo geidulingą ir piktą širdį.

Kaip pačiam pakeisti, suvaldyti savo širdį? Tik Dievo Dvasia gali pakeisti žmones taip, kad jie trokštų taikos. Prievartos auka Jėzus Kristus kviečia savo sekėjus eiti Jo pėdomis ir atsisakyti libido dominandi (kaip rašo Augustinas „Dievo valstybėje“) – troškimo valdyti ir kontroliuoti ar tiesiog turėti kuo daugiau galios. Todėl pasaulinė misija ir evangelizavimas – meilės, asmens orumo ir gyvybės Evangelijos skelbimas – yra geriausias kelias į taiką visame pasaulyje.

Tik Evangelija yra tikra Geroji Naujiena, nes vien ji užpildo mūsų dvasinę tuštumą ir tikrai teikia gyvenimui prasmę. Todėl naujai apmąstyti karus reiškia ir naujai apmąstyti Bažnyčios (bažnyčių, krikščionių bendruomenių) vaidmenį bei veiklą. Karo metu Bažnyčia turi būti kritinis balsas visuomenėje ir visų pirma raginti pasirinkti „taikos Evangelijos“ (Ef 6, 15) pusę.

„Šių dienų krikščionys turi suprasti, kad gyventi tikėjimu – tai priešintis kultūrai“, mirties – aborto, eutanazijos, eugenikos ir karo bei valstybės sudievinimo – kultūrai, rašo Mike’as Aquilina ir Jamesas L. Papandrea naujoje knygoje „Kaip krikščionybė išgelbėjo civilizaciją ir turi gelbėti vėl“ (2023). Jeigu krikščionys „gyvens tikėjimu“, suvokdami savo pašaukimo išskirtinumą, krikščionybė „vėl galės pakeisti pasaulį“ ir išgelbėti civilizaciją – taip pat ir daugelio žmonių gyvybes.

Susiję:

Holger Lahayne

7 min

Karo tragedijos

Holger Lahayne

13 min

Demokratija ir žmogaus nuopuolis: kodėl vieno be kito nesuprasime

Holger Lahayne

4 min

Krikščionio gyvenimo nepaprastumas

Holger Lahayne

7 min

Kodėl krikščionis turi kelti klausimus