2021 01 31

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Naujam mokslui – taip, o prietarams – ne

Duccio di Buoninsegna „Gundymas ant kalno“, 1308–1311 m. Wikipedia.org nuotrauka

Naujo Jėzaus mokslo skelbimas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo anuomet Rašto aiškintojų bei sinagogos vyresniųjų, kurių mokymas neturėjo galios patraukti ir perkeisti klausančiųjų širdis. Kai kurie iš jų kalbėjo šaltai bei formaliai, o Jo žodis dvelkė galybe.

Kadangi „mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29), todėl Jis ir atėjo įžiebti žemėje ugnies, ir trokšta, kad ji jau liepsnotų! Žinome, kad ta žmonių būties šaknis apvalanti bei dievišką kilnumą dovanojanti ugnis tapo ne tik esmine Jėzaus priėmimo priežastimi, bet ir prieštaravimo ženklu tiems, kurių širdys liko užkietėjusios, nes atmetė ypatingos malonės veikimą.

Viešpačiui galingai skelbiant Evangeliją, demonai intuityviai jautė, jog jų nuodėmingoji melo karalija gali subyrėti į šipulius. Kai Jėzus kalbėjo apie naujo gyvenimo Jame tikrumą, Jo žodžių jėga piktąsias dvasias vertė palikti savo aukas – sunkiai sergančius bei apsėstuosius, – ir jos imdavo šaukti, kad Atėjusysis yra Dievo šventasis. Nors tai buvo tiesa, bet Jis iš pragarui pasmerktų nelabųjų dvasių nenorėjo priimti nė vieno žodžio, todėl jas drausdavo bei vydavo lauk.

Kai sinagogoje, Jėzui įsakius, netyrosios dvasios apsėstas žmogus buvo visiškai išlaisvintas, visi didžiai nustebo… Nuostaba nuostabai nelygi. Vieni žmonės šį stebuklingą ženklą priėmė kaip pripažinimą, kad Jis iš tiesų yra Mesijas ir kito tokio niekada nebus, todėl suprato, kad Jo naujas mokslas su galia yra privilegija sekti Kristumi bei leisti Jam įvykdyti jų širdyse savo švelniosios meilės revoliuciją iki galo, kad jų džiaugsmui amžinybėje nieko netrūktų. Deja, kitiems Jis tapo kertiniu suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola, nes atmesdami Jį, atmetė galimybę išsiropšti iš dvasinio aklumo duobės ir vaikščioti Dievo vaikų šviesoje.

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Prieš kelerius metus popiežius Pranciškus komentavo Evangeliją, kuri bylojo apie Jėzų, išvarantį netyrąsias dvasias. Jis atvirai bei motyvuotai klausė: „Ar aš esu budrus, ar saugau save, savo širdį, jausmus, mintis? Ar saugau malonės dovaną? Ar saugau manyje esančią Šventąją Dvasią? Ar palieku viską savo eigai, manydamas, kad viskas sprendžiasi savaime? Jei tu nesaugai, ateina tas, kuris yra stipresnis už tave. Bet jei ateina stipresnis ir nugali, jis atima ginklus iš nugalėtojo ir nugalėtasis tampa stipresniojo grobiu.“ Stipresnis už mus yra piktasis, pavydintis mums, besidarbuojantiems Dievo garbei. Prisiminkime, kad visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Tačiau mums skirta kovoti ne su žmonėmis, už kuriuos numirė Kristus, o su tomis kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis, kurios pavaldžios piktųjų dvasių karalijai.

Popiežius Pranciškus 2015 metais bendroje audiencijoje kalbėjo: „Daug Evangelijos puslapių pasakoja apie Jėzaus susitikimus su ligoniais, apie pagydymus. Jėzus gydo visas kūno ir dvasios ligas. Iš tiesų jaudinantį vaizdą mums pateikia evangelistas Morkus, sakydamas: „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius“ (Mk 1, 32). Įstatymo žinovams tai nepatiko. Jie ypač priekaištavo Jėzui, kad jis gydo šabo dieną. Tačiau Jėzui svarbiausia buvo parodyti žmogui meilę, grąžinti jam sveikatą. Tai buvo svarbiau už bet ką kita.“

Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka

Esame pašaukti pirmiausia malda padėti tiems, kurie kenčia nuo įvairių priklausomybių, kad išvystų savosios nuodėmės bjaurastį ir ieškotų būdų išsivaduoti. Sakramentinė išpažintis yra svarbiausias egzorcizmas, per kurį tikrasis Egzorcistas Jėzus visiems laikams sutrauko visus nuodėmių raiščius ir išveda juos iš priplėkusių tamsybės landynių. Po išpažinties neretai dar lieka klastingų ydų nuodėguliai, kurie dieviškosios malonės žaizdre galutinai sudega per išlaisvinimo maldas (o kai reikia, egzortų maldų metu) ir per nuolatos ugdomo dvasinio gyvenimo brandą.

Kyla mintis, kad kartais žmonėms Dievas leidžia tapti nepateisinamo krikščioniško mokymo pagrindų nežinojimo bei savo įnorių tenkinimo aukomis, kad vėliau, kai jie patirs išsilaisvinimo ramybę, galėtų ne tik, kai reikia, liudyti, ką jiems padarė Visagalis, bet, kad tai būtų ir gyvenimo pamoka, teikianti malonę tvirtai pasiryžti daugiau niekada neužsiiminėti jokia magiška veikla.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pavyzdžiui, domėjimasis horoskopais nėra nekaltas užsiėmimas, nes tai – daugiau nei prietarai… 2005 metais Lietuvos vyskupų laiške apie okultizmo plitimą buvo rašoma: „Norime persergėti tuos, kurie sako, kad netiki astrologija, pranašystėmis, magija ir tik pramogauja, skaitydami horoskopus ar eidami išsiburti. Tai lengvabūdiškas santykis su nuodėme, kuris anksčiau ar vėliau ima kelti pavojų sielos išganymui. Nors iš pradžių horoskopai, amuletai ar feng šui taisyklės gali atrodyti tik nekaltas pasilinksminimas, bet nejučia tie dalykai tampa artimi, svarbūs, įsitvirtina ir sieloje, ir pasąmonėje. Jie atitraukia žmogaus dėmesį nuo Dievo veiklos galybės, kyla pavojus atverti kelią Dievui priešingų dvasių pasireiškimui.“ Skaudžiausia, kad tikėjimas horoskopais visada mažina patikėjimo Dievu malonę, nes, užuot visus dalykus – ir ateitį – pavesdamas Jam, asmuo ima tikėti bei vadovautis, jam net nebepastebint, rafinuotu horoskopų pseudomokslo melu…

Teišsipildo popiežiaus Pranciškaus žodžiai mūsų gyvenime: „Prašykime Viešpatį malonės rimtai žiūrėti į šituos dalykus. Viešpats nugalėjo velnią. Prašau, nesileiskime į derybas su velniu! Jis nori pas mus ateiti ir mus pasisavinti. Nejuokaukime. Būkime budrūs! Visada būkime su Jėzumi!“