2021 05 24

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Naujas įrašas į Baltarusijos diktatoriaus CV

Vėlų vakarą į Vilnių atskridęs lėktuvas, kuris buvo priverstinai nutupdytas Minske. EPA nuotrauka

Amerikiečių fantastas Paulas Andersonas savo satyrinėje apysakoje „Kryžiaus žygis į dausas“ aprašo istoriją, kuomet ateiviai su savo erdvėlaiviu nusileidžia viduramžių Anglijoje. Šioji, būdama pačiame „Šimtamečio karo“ įkarštyje, tuo metu kaip tik rinko riterius iš visos šalies į eilinį mūšį su prancūzais. Ateiviai iš kosmoso, vos nusileidę ant Žemės, iš karto pabandė pavergti šiuos, kaip jiems pasirodė, technologiškai atsilikusius aborigenus. Tačiau, nepaisant milžiniško technologinio pranašumo, kovoje vienas prieš vieną ateiviai buvo visiškai bejėgiai prieš anglų riterius. Tiesiog dėl spartaus progreso jie buvo visiškai pamiršę, kas yra mirtinos grumtynės, ir kitus užkariaudavo civilizuotais būdais.

Šį sekmadienį A. Lukašenkos režimas, motyvuodamas neva gauta informacija apie gabenamą sprogmenį, Minske privertė nusileisti iš Atėnų į Vilnių skridusį Ryanair avialinijų lėktuvą, gabenusį 171 keleivį, iš kurių 94 – Lietuvos piliečiai. Priverstinai nutupdžius lėktuvą buvo sulaikytas juo skridęs vienas iš Baltarusijos režimo opozicijos atstovų, informacinio kanalo NEXTA įkūrėjas Romanas Protasevičius, kuriam Lietuva yra suteikusi politinį prieglobstį, ir dar keli asmenys. Vėliau lėktuvui leista išskristi į Vilnių.

Poelgis toks nuostabiai įžūlus, kad apie jį skaitant akimirksniu susiformuoja Stokholmo sindromas, po kurio jau netgi norisi dėkoti šauniesiems A. Lukašenkos pareigūnams, kad lėktuve nieko nerado. O juk galėjo dar ir tą bombą surasti! Nemanau, kad norint lėktuve surasti paslėptą sprogmenį jiems būtų iškilę kokių nors sunkumų. Tada būtų tekę ilgesniam laikui sulaikyti visus lėktuvo keleivius, kol nebus išsamiai ištirtos įvykio aplinkybės. Galėjo, o nesurado! Pasielgė kone humaniškai.

Po pastarojo sekmadienio Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka galės įrašyti dar vieną riebų įrašą savo kaip diktatoriaus CV pasiekimų skiltyje. Jis pasielgė tarsi po 30 metų iš kalėjimo paleistas plėšikas-recidyvistas, kuris, užuot naudojęsis išmaniomis kodinių spynų nulaužimo sistemomis, kaip ir prieš 30 metų ima darbuotis paprastu laužtuvu. Ir staiga pasirodo, kad apie tokį įsilaužimo būdą niekas nepagalvojo. Įskaitant tiek turtą saugančiuosius, tiek ir bandančiuosius jį pavogti. Tai, kas yra banaliai tiesmuka, netikėtai pasirodo kaip kažkas efektyvaus ir savaip kūrybingo. Šiuo atveju pažeistos visos civilizuotame pasaulyje įprastos ir gerbiamos tarptautinės civilinės aviacijos normos, tačiau tai padaryta su tokiu tiesmuku cinizmu, kad netgi ekspertai šiuo metu susilaiko nuo vienareikšmiškų vertinimų. Tiesiog niekam net į galvą nešovė, kad tai galėtų nutikti per skrydį iš vienos ES valstybės narės į kitą.

Romanas Protasevičius 2017 m. Minske. EPA nuotrauka

Nuo šio sekmadienio mėgstantys narystės NATO garantuojamu saugumu pasididžiuoti lietuviai žinos, kad, skrendant iš kitos ES šalies tiesioginiu reisu į Vilnių, gali tekti priverstinai nusileisti Minske. Ne tik nusileisti, bet ir pereiti papildomą kontrolę ieškant tariamai vežamo sprogmens. Viskas spinduliuoja tokia netikėta ir brutalia elegancija, kad tokie dalykai kaip įprastas reikalavimas prieš vykstant į kitą šalį pasitikrinti nuo COVID-19 sukeltų nebent isterišką juoką. Ypač turint omenyje, kad, pasak Baltarusijos diktatoriaus, geriausias vaistas nuo šios pandemijos yra 50 g degtinės ir važinėjimas traktoriumi. Vakcinos yra Vakarų europiečiams, kurie, jo akimis, ko gero, yra kaip tie aukščiau minėti ateiviai iš kosmoso. Mes – apsiginklavę žodžio laisve, socialiniais tinklais ir tarptautine teise, o A. Lukašenka turi seną gerą KGB ir OMON. Kaip sakė pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas Mike’as Tysonas, kiekvienas turi savo planą, kol negauna kumščiu į žandikaulį.

Tuo tarpu R. Protasevičiaus suėmimas vėl priminė apie Baltarusijos politinius kalinius, kurių skaičius turėtų siekti ne šimtus, o tūkstančius. Praeitą vasarą A. Lukašenka visiems parodė, kad be jokių skrupulų vykdomos represijos vis dar efektyvios, o pastarasis įvykis mums priminė, jog nuslopus Baltarusijos revoliucijai jos nesiliovė, o perėjo į naują lygį. Lengviausia šioje vietoje būtų pareikšti susirūpinimą, ką ne vienas ES aukšto rango politikas jau padarė savo socialinių tinklų paskyrose. Be abejo, civilizuota politika yra prognozuojama, tačiau būti prognozuojamam nereiškia į viską reaguoti vienu ir tuo pačiu susirūpinimu. Šiuo atveju Europos Sąjungai mestas iššūkis ir nuolanki reakcija tik paskatintų diktatorių naujiems išsišokimams.

A. Lukašenka ir V. Putinas. EPA nuotrauka

Pabaigai tik priminsiu, kad dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje A. Lukašenkai užklijuota „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ etiketė skambėjo savotiškai atsainiai ir atlaidžiai. Tuomet, kai kaimyninėje Rusijoje prezidentu buvo santykinai demokratiniuose rinkimuose išrinktas B. Jelcinas, o ką tik sužlugus totalitarinei SSRS, Vakarų Europos šalių ir JAV autoritetas buvo besąlygiškas, „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ vaidmuo atrodė be jokios ateities. Daugumai atrodė, kad „paskutinis“ reiškia ne tiek „dabar yra paskutinis“, o „paskutinis ir bus“. Tai yra, kad A. Lukašenkos, kaip posovietinės epochos rudimento, valdymas anksčiau ar vėliau pasibaigs, ir tada jau Baltarusija, nieko netrukdoma, galės kurti savo viduje liberalią demokratiją, reikalui esant pasinaudodama ilgesnę jos tradiciją turinčios Rusijos patirtimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir tada visi draugiškai žygiuos F. Fukuyamos nurodytos istorijos pabaigos link. Šiandien toks optimizmas atrodo visiškai naivus ir netgi kyla baugi abejonė ne tik dėl žodžio „paskutinis“, bet ir dėl žodžio „Europos“. Užuot tiesiog pasibaigęs, A. Lukašenka priešpriešina save ir savo valdomą Baltarusiją likusiai Europai ir pretenduoja tapti dar vienu dar vienos Azijos šalies diktatoriumi.