2021 04 07

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Naujas istorijos lapas“. Kaip pal. J. Matulaitis padėjo įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją

Šventojo Sosto apaštališkasis vizitatorius arkivysk. J. Matulaitis. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Prieš 95-erius metus, 1926 m. balandžio 4-ąją, per Kristaus Prisikėlimo šventę, popiežiui Pijui XI paskelbus apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“ („Lietuvių tauta“), Katalikų Bažnyčia Lietuvoje be jokių tarpininkų tapo pavaldi Šventajam Sostui.

Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo istorijoje ypatingai reikšmingas vaidmuo teko apaštaliniam vizitatoriui arkivyskupui palaimintajam Jurgiui Matulaičiui, kurio 150-ąsiais gimimo metines šiemet minime.

Pirmieji misijos sunkumai

„Ar aš kaltas, kad atėjau į šį pasaulį su pirmaprade nuodėme, kuri yra mano lietuviškas kilimas.“ Taip  skaudžiai vyskupas Jurgis Matulaitis MIC yra išsitaręs Vilniaus universiteto rektoriui Zdziechovskiui, aptarinėjant nuolatinių lenkų atakų ir jo atsistatydinimo priežastis. „Iš Vilniaus išvažiavęs jaučiau labai didelį reikalą rekolekcijų, kad sutvarkęs praeitį galėčiau ramiai pradėti naują gyvenimą… Tikrai nusiraminau ir vėl pasitikėdamas visiškai Dievo apvaizda ir Švč. Mergelės globa stoju drąsiai į naują darbą. Ir čia, be abejo, kaip visur, teks eiti kryžiaus keliu, Dievo valia!“ Taip savo bičiuliui kun. Pranciškui Būčiui MIC rašė atsistatydinęs iš Vilniaus vyskupo pareigų J. E. Jurgis Matulaitis.

1925 m. vasaros pabaigoje atvykęs į Romą vyskupas ketino čia pasilikti ir kurti marijonų vienuolių centrą. Bet…

„Kaip tik gavau iš Vatikano pasiūlymą, ar nesutikčiau kuriam laikui važiuoti į Lietuvą vizitatoriumi, – rašo P. Būčiui. – Aš sutikau, ir, jei gausiu Lietuvos vizą, važiuosiu. Jaučiu, kad tą darbą, Dievui padedant, gal atliksiu. Čia galėčiau patarnauti Bažnyčiai, o ir vienuolijai nebus skriaudos… Tikiuosi, kad greitu laiku gausiu žinią iš p. Čarneckio, ar man duos į Lietuvą vizą. Jei jie man kaip vizitatoriui neduotų, padarytų didelę klaidą.“

Kokios tokio nerimo, kad Lietuvos vyriausybė greičiausiai neduos jam vizos, šaknys? Iš tiesų Jurgis Matulaitis, gimęs 1871 m. caro okupuotoje Lietuvoje, mokėsi ir dirbo Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, o 1918–1925 m. gyvendamas ir vyskupaudamas lenkų okupuotame Vilniuje formaliai buvo Lenkijos valstybės pavaldinys. Todėl arkivyskupu pakeltas J. Matulaitis eina Lietuvos pasiuntinybėn prie Kvirinalo kalbėtis su pasiuntiniu Valdemaru Čarneckiu, kuris, gavęs Lietuvos užsienio reikalų ministro teigiamą atsakymą, vizą vis tik išdavė.

Taigi Vatikano paskirtajam apaštališkajam vizitatoriui arkivysk. J. Matulaičiui pagaliau atsivėrė kelias atlikti svarbiausiąją misiją – parengti Lietuvos Katalikų Bažnyčios organizacinės reformos – savarankiškos provincijos – projektą; atkurti Lietuvos ir Vatikano diplomatinius santykius. Prieš išvykdamas į Lietuvą, J. Matulaitis turėjo ilgesnį pasitarimą su popiežiumi Pijumi XI (Achile‘u Ratti). Atsisveikindamas Šv. Tėvas prisiminė, kad šventaisiais metais iš Lietuvos į Romą dar nebuvo atvykusi jokia maldininkų grupė. Todėl arkivysk. Matulaitis pasirūpino tokią grupę suburti. Į Romą išvyko vysk. J. Skvireckas, prelatai K. S. Šaulys ir J. Grigaitis, prie jų prisidėjo prof. K. Pakštas ir marijonas kun. J. Grigaitis.

Popiežius Pijus XI. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Šv. Sosto vizitatoriaus arkivyskupo J. Matulaičio atvykimas Kaunui „pastatė ausis“. Jį gerai pažinojusi dvasininkija džiaugėsi, ne vienas arkivyskupą Jurgį matė kaip galimą Lietuvos kardinolą. O vyriausybės koridoriais, deja, nuvilnijo šnaresys: kodėl vizitatorius, kodėl ne nuncijus? Savas, lietuvis? Būta net piktdžiugos, kad vizitatorius neturi Lietuvos paso, nepraleista proga dokumentų tvarkymo reikalą vilkinti.

Neatsitiktinai J. Matulaitis savo laiškuose artimiesiems prisipažino, kad artėdamas prie tėvynės labai jaudinosi. Gruodžio13 d. Kauno geležinkelio stotyje Šv. Sosto vizitatorių pasitiko būrelis įvairaus sluoksnio žmonių. Apsistojo dvasininkas marijonų vienuolyne Laisvės alėjoje, pro kambario langą matyti Šv. Gertrūdos bažnytėlė.

Tą pačią dieną savo įgaliojimus įteikė vyskupams A. Karosui ir P. Karevičiui, o nuorašą su lydimuoju raštu pasiuntė ministrui pirmininkui dr. L. Bistrui. Apie tai, kokie buvo pirmieji įspūdžiai, kas patirta, geriausia liudija laiškai. Prabėgus keliomis dienoms arkivyskupas rašo laišką į Romą kun. K. Rėklaičiui: „Turėsiu kryžių ir sunkenybių.“ O gruodžio 22 d. artimam draugui kun. Chaleckiui laiške pasakoja: „Atvykau pačiu laiku… Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų; ne kartą vaizdavaus, kad gal mane puolė pragariškos galybės, bet čia turbūt susidūriau su pačiu Liucipieriumi. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos… Prašau atsidusti už mane. ar geriau tariant už mano misiją ir karštai pasimelsti…“

Nelengvas darbas duoda vaisių

Ir vis dėlto vizitatorius pirmiausia stengėsi pakelti sudrumstas katalikų nuotaikas, stiprinti Apaštalų Sosto autoritetą. Kauno katedroje surengė iškilmingą ingresą, dalyvavo Žemaičių vyskupijos dekanų suvažiavime, kur galėjo paaiškinti savo misijos tikslus.

Katalikų akcijos suvažiavime Kaune. Viduryje sėdi apaštališkasis vizitatorius arkivysk. Jurgis Matulaitis, šalia – vysk. Pranciškus Karevičius,1925 m. gruodis. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

1925 m. Kaune per kalėdines atostogas vyko įvairių katalikiškų organizacijų kongresas, kuriame arkivysk. J. Matulaitis turėjo progos prabilti beveik į visos Lietuvos katalikų atstovus. Gruodžio 29 d. zitiečių salėje vykusioje „Pavasario“ draugijos pasakytoje kalboje jaunimui aiškino: „Savimyla yra kiekvieno veikimo mastas. Kaip sakalas pakliuvęs į aukštąsias padanges, lygiai ir žmogus, egoizmo supančiotas, žeme terėplioja. Tuo tarpu gyvojo tikėjimo amžiai išaugino tobulų, šventų žmonių. Kodėl? Gi todėl. kad tikėjimas laisvina žmogų iš egoizmo pančių, pakelia aukščiau jo silpnybių skurdo.“ Kan. P. Dogelis atsiminimuose rašė, kad prašomas arkivysk. Matulaitis, nors turėjo daugybę reikalų, rasdavo laiko ateiti ir maloniai tarti žodį tarnaitėmis ir darbininkėms zitietėms.

Vizitatorius nepraleido nė vienos progos pasakyti pamokslą ir kalbą, susitikdavo su mokslo, visuomenės atstovais. Teologijos-filosofijos fakultetas ketverius metus neturėjo Romos pripažintų teisių akademiniams laipsniams teikti. Šį reikalą sutvarkyti imasi J. Matulaitis, paruošdamas pranešimą Šventojo Sosto studijų kongregacijai.

Po ištiso mėnesio įtempto darbo vizitatorius pajuto žymų visų reikalų pakitėjimą. Atsivėrė katalikų akys, ir jie ėmė visai kitaip galvoti ir kalbėti apie Šv. Sostą ir popiežių. Laisviau atsikvėpė ir kunigai: pradėjo dėvėti sutanas ir aukoti šv. Mišias, kurias buvo apleidę. Daugelis katalikiškų ir politinių draugijų gyvu žodžiu ir raštais prašė, kad, kai grįš į Romą, vizitatorius perduotų popiežiui padėkas ir jų sūniškąjį paklusnumą. Siekdamas dar labiau sujungti katalikų mintis ir širdis su Apaštalų Sostu bei pačiu popiežiumi, J. Matulaitis įsakė visose Lietuvos bažnyčiose surengti iškilmingiausias pamaldas popiežiaus Pijaus XI vainikavimo dienai (vasario 12 d.) paminėti.

Kaunas nuo Nemuno, prieškaris. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Tarp skirtingų interesų

Pirmojo vizito metu pas užsienio reikalų ministrą kun. M. Reinį arkivysk. Matulaitis klausė – kodėl buvusios vyriausybės neparengusios konkordato su Šv. Sostu anksčiau nei tą padarė lenkai? Dėl santykių su Vatikanu buvo aptarti trys etapai: steigti bažnytinę provinciją, sudaryti abipusę atstovybę ir paruošti konkordatą. Apie bažnytinius reikalus, savarankiškos bažnytinės provincijos kūrimą vizitatoriui teko ilgai kalbėtis su prezidentu A. Stulginskiu, vyriausybės nariais. Žemaičių vyskupiją nutarta padalinti ne į dvi, o į tris: Telšių, Panevėžio ir Kauno.

Kaunas turėjo būti arkivyskupija, dėl to Lietuvos bažnytinė provincija galėjo būti pavadinta „kauniške“ (lot. Kaunensis). Vasario 25-ają viešai tautos vardu atsiliepęs žemės ūkio ministras kun. M. Krupavičius: pasisakė už Lietuvos (Lituana) vardą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šv. Sosto vizitatorius J. Matulaitis kreipėsi į ministrą pirmininką dr. Bistrą, klausdamas: „Ar toks pat yra vyriausybės nusistatymas?.. Ap. Sostas atsitraukti nuo vyskupų nuomonės galėtų turėdamas aiškaus ir tikro pagrindo. JŪSŲ Ekscelencijos oficialus atsakymas galėtų, mano nuomone, tą pagrindą sudaryti. Šv. Tėvui ir Bažnyčios tikslams nedaug bus skirtumo, ar toji provincija vadinsis Kaunensis ar Lituana.“ Taip pat buvo kilęs nepasitenkinimas, kad neliko Žemaičių vyskupijos vardo. Žemaičių studentų S. Daukanto draugija ėmėsi iniciatyvos paruošti apaštališkajam vizitatoriui plačiai motyvuotą raštą, kad būtų paliktas senasis vardas.

Dėl vyskupų kandidatų savo žodžio reikalavo Lietuvos vyriausybė. Todėl arkivysk. Matulaitis kovo 1 d. rašė ministrui pirmininkui: „Šv. Tėvas neįgaliojo manęs tartis [su vyriausybe] dėl asmenų, galinčių užimti ganytojų sostus naujai pertvarkytose vyskupijose; todėl Jūsų Ekscelencija, norėdamas pareikšti Katalikų Bažnyčios Galvai Lietuvos vyriausybės nuomonę dėl kandidatų į aukštas Bažnyčios vietas, teiksis tai padaryti pačiam Šventajam Tėvui arba Jo įgaliotiems asmenims per savo įgaliotus asmenis.“ Nors suderinti visų interesus ir visus patenkinti buvo nelengva, tačiau arkivyskupo išminties, aukštos vidinės kultūros ir diplomatinių sugebėjimų dėka pagrindinis provincijos dokumentų paketas buvo parengtas.

Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupų proesija į Kauno katedroje vyksiančias iškilmes, 1926 05 13. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Vaikščiojant po Vatikano įstaigas

Į Romą J. Matulaitis išvyko 1926-ųjų kovo 5-ąją ir pradėjo vaikščioti po Vatikano įstaigas. Pirmieji įspūdžiai nebuvo daug žadantys. Reikalai ėmė gerėti po audiencijos pas popiežių kovo 13-tąją. „Jo Šventenybė buvo labai patenkintas mano darbu, – rašė kun. V. Kulikauskui į Ameriką. – Lietuvoje radau labai baisią ir liūdną bažnytinių dalykų padėtį… Pavyko daug padaryti ir daug kas atitaisyti. Jei ir čia Ryme galės Jo Šventenybė visą ką padaryti, kas reikalinga Lietuvos Bažnyčiai, tai tikrai prasidės Lietuvoje naujas Bažnyčios istorijos lapas.“

Vatikano įstaigose darbas vyko sparčiai. Greitai buvo išlyginti pasitaikę nesklandumai ir paruošta bažnytinės provincijos įsteigimo bulė Lituanorum gente. Jos datą parinko pats popiežius Pijus XI – 1926 metų šv. Velykų dieną, balandžio 4-ąją. Netrukus Šv. Tėvas Lietuvai paskyrė arkivyskupą metropolitą ir visus naujų vyskupijų ganytojus.

Didelio džiaugsmo apimtas, vizitatorius balandžio 6 d. parašė laišką arkivysk. J. Skvireckui, pranešdamas, kad Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo bulė jau spausdinama Vatikano oficialiame periodiniame leidinyje „Acta Apostolicae Sedis“. „Čia visi stebisi, kad tokie svarbūs dalykai pavyko taip greitai atlikti. Be abejo, tai didelės reikšmės istorinis įvykis. Tuo Šv. Tėvas norėjo parodyti Lietuvai ypatingą meilę ir palankumą. Būtų gerai, kad Lietuvos valdžia pasiųstų Šv. Tėvui padėkos telegramą. Svarbu tinkamai nustatyti ir viešąją opiniją.“

Balandžio 15 d. laiške arkivysk. Skvireckui J. Matulaitis dėkoja už telegramą ir laišką: „Čia labai patenkinti ir džiaugiasi, kad Lietuvoje katalikai patenkinti Provincijos sudarymu ir naujų vyskupų paskyrimais. Žinoma, priešininkai visuomet ras ką prikišti, bet nėra ko jų paisyti. Be abejo, kas padaryta, gali išeiti tik Lietuvos Bažnyčios ir Tautos labui.“ Tame pačiame laiške vizitatorius pranešė, kad iš Romos į Kauną grįš balandžio 22 d. drauge su paskutiniuoju Žemaičių vyskupijos ganytoju, tituliniu Scytopolio arkivyskupu Pranciškumi Karevičiumi.

Abiejų arkivyskupų grįžimo dieną Lietuvoje lijo. Bet vis tiek žmonės pakeliui rinkosi į geležinkelių stotis juos pasveikinti. Kaune arkivyskupus pasitiko vyskupai, vyriausybės atstovai ir didžiulė žmonių minia. Atsakydamas į jų sveikinimus, apaštalinis vizitatorius arkivysk. Matulaitis apibūdino savo misijos reikšmę, pažymėdamas, kad dabar Lietuvoje prasideda naujas religinis gyvenimas ir kad Lietuva garbingai įtraukta į Katalikų Bažnyčios tautų šeimą.

Apaštališkojo Sosto vizitatorius arkivysk. J. Matulaiis su visais įkurtos Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupais, iš kairės: K. Paltarokas, A. Karosas, arkivysk. J. Skvireckas, arkivysk. J. Matulaitis, arkivysk. P. Karevičius, vysk. J. Staugaitis,vysk. J. Kukta, vysk. M. Reinys. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Nauji darbininkai Kristaus vynuogyne

Įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, atėjo laikas įteisinti naujuosius Bažnyčios vadovus, kuriems galią suteikė Šv. Petro įpėdinis, popiežius Pijus XI. Visų keturių vyskupų konsekracijos vyko Kauno arkikatedroje. Justiną Staugaitį Telšių vyskupu konsekravo vysk. Antanas Karosas. Arkivysk. Pranciškus Karevičius konsekravo Kazimierą Paltaroką – jis tapo pirmuoju Panevėžio vyskupu. Tuo metu apaštalinis vizitatorius arkivysk. Jurgis Matulaitis konsekravo pirmąjį Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą ir Mečislovą Reinį, kuris tapo Vilkaviškio vyskupo padėjėju (koadjutoriumi).

Visų iškilmių puošniausias vainikas buvo arkivysk. Juozapo Skvirecko ingresas į Kauno arkikatedrą gegužės 13 dieną, per Kristaus Dangun Žengimo šventę. Iškilmėse dalyvavo valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis, ministrai, Seimo nariai, užsienio valstybių ministrai atstovai, aukštųjų mokyklų atstovai ir daugelis įvairių organizacijų atstovų bei pavienių žymesniųjų asmenų. Didžiulė katedra nepajėgė sutalpinti visų žmonių. Minios telkėsi šventoriuje aplink visą šventovę.

Iškilmių pradžioje buvo perskaityta apaštališkoji konstitucija „Lietuvių Tautai“ (Lituanorum Gente) ir vykdomasis Bažnytinės provincijos steigimo dekretas. Pamokslą pasakė pats vizitatorius J. Matulaitis, išryškindamas svarbesnius tos konstitucijos bruožus ir pabrėždamas savos, lietuviškos provincijos reikšmę Lietuvos religiniame ir tautiniame gyvenime. Žvelgdamas į ateitį, priminė gaivalingą Bažnyčios jėgą ten, kur katalikai yra vieningi tarpusavy ir su Apaštalų Sostu.

Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo iškilmių dayviai. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo proga skulptorius P. Rimša nuliedino atminimo medalį, kurio vienoje pusėje yra popiežių Inocento IV ir Pijaus XI, o antroje – pirmojo Lietuvos vyskupo Kristijono ir arkivyskupo Juozapo Skvirecko profiliai. Taip, pasak istoriko Z. Ivinskio, prasmingai buvo remtasi Mindaugo laikų pirmąja Lietuvos vyskupija. O Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas, rašydamas savo pirmuosius ganytojiškus laiškus kapitulai ir tikintiesiems, rėmėsi Žemaičių vyskupijos garbinga praeitimi, prisiminęs „didįjį liaudies švietėją ir blaivybės apaštalą Motiejų Valančių, drąsų tikėjimo gynėją Mečisovą Paliulionį, geraširdį visų mylimą Gasparą Cirtautą ir nenuilstamo uolumo Dievo garbei Pranciškų Karevičių“.