2021 05 19

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Naujas M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo darbas „Miegantys“ – įspėjimas apie pasaulio saulėlydį

Režisierius Oskaras Koršunovas. Igno Stanio nuotrauka

Pasibaigė būsimosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros – Mariaus Ivaškevičiaus dramos „Miegantys“ – pirmasis repeticijų etapas. Spektaklį, kurio premjera rugpjūtį įvyks LNDT Naujojoje salėje, stato neseniai LNDT Meno vadovo pareigas pradėjęs eiti režisierius OSKARAS KORŠUNOVAS, sutikęs papasakoti apie savo sumanymą.

Neseniai kartu su Tavimi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre darbą pradėjo ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Gal galėtum plačiau pristatyti jūsų premjerą „Miegantys“. Kaip kilo spektaklio idėja?

Kažkada Marius man papasakojo apie šią pjesę. Pradėjo nuo to, kad daugiau neketina rašyti teatrui, ir papasakojo apie „Miegančius“. Aš pagalvojau, kad gal ir teisingas jo sprendimas. Tuomet pjesė pasirodė labai keista. Ji parašyta 2015 metais. Vėliau man paskambino garsi teatro prodiuserė Jevgenija Šermeniova, šiuo metu gyvenanti Latvijoje, ir pasiūlė „Miegančius“ statyti per „Zoomą“.

2020 m. rugsėjį įvyko šios pjesės skaitymas su įvairių šalių aktoriais, neįtikėtinai talentinga asmenybių komanda, tarp kurių – garsioji Lija Achedžakova, Guna Zariņa, viena įdomiausių Rusijos aktorių Ksenija Rapoport, teatro šamanas Grigorijus Gladijus, Anna Bogomolova, Ania Čipovskaja, garsi publicistė, rašytoja, buvusi Josifo Brodskio draugė Maria Phillimore-Slonim, satyrikas ir garsus rusų disidentas Viktoras Šenderovičius, emigracijoje gyvenantis baltarusių nepriklausomo teatro vadovas Nikolajus Chalezinas. Kurį laiką repeticijose dalyvavo ir režisierius Kirilas Serebrenikovas, bet dėl tuo metu didelį rezonansą turėjusio politinio teismo jis buvo priverstas pasitraukti.

Ruošiant premjerą išryškėjo, kad ši Ivaškevičiaus distopija – ne beprotybė, bet būtent dabar, per karantiną, aktuali, kalbanti apie dabarties ir ateities pasaulius, apie tai, kur mes einame, klausianti, ar yra išsigelbėjimas, ar nėra. Kyla esminiai klausimai – ar pasaulis galės toliau išlikti demokratiškas, susidurdamas su tokiais išbandymais, kaip dabar mes susiduriame išgyvendami pandemiją ir su ja susijusius karantino režimus. Pasaulio skilimas į hiperprogresyvų ir radikaliai konservatyvų – visa tai labai ryškiai atsispindi šioje pjesėje. Be viso to pjesėje yra ir meilės istorija, gero humoro, filosofijos ir daugybė erdvės vizualumui.  

Po didelės spektaklio sėkmės „Zoomo“ teatre, matydamas „Miegančiųjų“ aktualumą, suprasdamas, kiek daug šiame pastatyme galėtų dalyvauti LNDT aktorių, ryžausi prisiimti šį, tiesą pasakius, didelį iššūkį. 

Dar po „Zoomo“ premjeros Rusijoje buvo svarstoma, ar įmanoma pjesę pastatyti Rusijos teatre. Visi suabejojo. Ši medžiaga būtų uždrausta, nes tarp visų temų joje ryški ir totalitarinio režimo, primenančio dabartinę Rusiją, tema.  

„Miegančius“ sunku pastatyti ne tik idėjiškai. Kaip ir visos Mariaus pjesės, tai visų pirma didelis iššūkis režisieriui. Tarkim, „Išvarymas“ pasirodė nepastatoma pjesė vien dėl lokacijų, kurios, rodos, įkandamos galėtų būti tik didžiulio biudžeto filmui. Pjesė panaši į „Išvarymą“, kuriame veiksmo vietos – visoje Lietuvoje, Londone, Lenkijoje… „Miegančiuosiuose“ mes susiduriame su kitais sunkumais, susijusiais su futuristinėmis idėjomis, kurioms iš pirmo žvilgsnio įgyvendinti reikėtų „Žvaigždžių karų“ biudžeto. Bet einant teatro keliu visada galima rasti pačių netikėčiausių sprendimų. Per pirmą skaitymą buvo galima matyti, kaip aktorių akys dega. 

Kaip Tu apibūdintum šį kūrinį? Jis prasideda nekaltai, bet taip įsismarkauja, kad tampa giliai distopiniu kūriniu. Neigiamų įtakų paveikta ateitis, žmogaus nesuvokimas savo sukurtų „produktų“, kurie ima jį patį valdyti, žmogaus suniveliavimas, valdžios įsigalėjimas, kontrolė, taisyklės. Galima būtų tęsti distopijos savybių puokštę, bet ką Tu išskirtum?

Dabar nors ir negalima pasakyti, kad spektaklis jau baigtas, bet jau įvyko pora peržiūrų, po kurių aš dar kitaip pradėjau žiūrėti į šitą kūrinį. Visų pirma jame yra nemažai ironijos, postmoderniškos ironijos. Marius Ivaškevičius grakščiai perbėgo kūrinius: „Bėgantys skustuvo ašmenimis“ (rež. Ridley Scottas, 1982), „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve, 2017) ar, tarkim, „Penktasis elementas“ (rež. Lucas Bessonas, 1997), „Matrica“ (rež. Andy Wachowski, Larry Wachowski, 1999), žinoma, George’ą Orwellą, Gilles’ą Deleuze’ą ir net Donnos Haraway „Kiborgo manifestą“. Pjesė „Miegantys“ turi ateities utopijoms, distopijoms būdingų archetipų. Dėl to labai įdomu. Dėl to statydamas spektaklį vėl peržiūrėjau tuos filmus… Tik yra vienas „bet“: vis dėlto tai yra giliai politinis teatras. Ir politinis globaliai. „Miegantys“ iš tikrųjų kalba apie tuos pavojus, kurie tikrai juntami pasaulyje. Šitos pjesės aktualumas ir rezonansas tikrai ne lokalus.

Atsimenu, kai po „Tartiufo“, kurį parodėme Avinjone (mūsų spektaklyje nėra tos „laimingos pabaigos“, neatėjo tas gerasis karalius, kuris išgelbsti ir atkuria teisingumą), sutrikę prancūzai rašė, kad šitas spektaklis mus įspėja apie Europos saulėlydį. „Miegantys“ kažkuria prasme mus įspėja apie pasaulio saulėlydį. Ir tai yra labai įdomu. Finalas, apie kurį dar galvoju, gali būti šiurpus. Temos, kurias paliečia ši pjesė – lyties, apskritai naujo žmogaus sandaros, kiborgo, visai kitokio žmogaus gyvenimo, laiko suvokimo – labai netikėtos. Ir jos apskritai Lietuvos teatre neliestos. 

Kaip ir kitose pjesėse, o šioje ypač, Mariui pasisekė būti labai originaliam. Viena vertus, kaip ir minėjau, jis remiasi geromis tendencijomis, kita vertus, jos dramaturgui tampa tramplinu išeiti į labai rimtas temas. Pjesė tapo aktuali pandemijos kontekste, bet tai – laikinas dalykas. Tuoj mes čia visi susivakcinuosime… Bet esminė tema, esminė problema – to naujo pasaulio, su kuriuo mes susidursime, kuris mums yra nepažinus ir kuris mus pavers visai kitokiais žmonėmis, – išlieka. Pjesėje „Miegantys“ ši problema išlieka, ir tai – įdomiausia. Dėl to labai įdomu dirbti, ir ypač apmaudu, kad dėl atidėto Naujosios scenos atidarymo premjerą tenka nukelti į rugpjūčio mėnesį – nelabai teatrui tinkantį laiką.

Čia – mano „arkliukas“. Mano režisūra visuomet yra daugiasluoksnė, polifoniška. Dėl to aš dažnai statau Shakespeare’ą, ir netgi plokščia medžiaga mano rankose tampa daugiasluoksne ir polifoniška. 

Po Maskvos „Žuvėdros“ spektaklis „Miegantys“ taip pat bus ypatingo dydžio ir reikšmės. Pagal fabulą „Miegantys“ turi labai skaudžių sąšaukų su Čechovo kūryba. Kita vertus, čia nemažai ir šekspyriškų prasmių.

Įdomu, nes prie savotiško anturažo, žmogaus futurizmo pjesė turi kažką fundamentalaus, fundamentalios klasikos… Pavyzdžiui, čia taip pat veikia trys seserys, tik jau kitame laike, kitame amžiuje. Iš esmės pjesė mums parodo, kad mes jau dabar esame kitokie. Ne po šimto metų būsime visiškai kitokie, bet jau dabar esame kitokie, tik nenorime to pripažinti.

Dabar apie tai vyksta daugybė debatų. Yra konservatyvioji, progresyvioji visuomenės dalis… Visa tai pjesėje kažkaip groteskiškai, siurrealistiškai atsispindi. Kartu tai aktualu tam pasaulėžiūrų karui, kuris dabar vyksta ir Lietuvoje. Matome, kokios po „Šeimos maršo“ apšaudytos barikados iš abiejų pusių. Visos mūsų problemos, pasaulėžiūrų susidūrimų šukės, kuriose atsispindi viso pasaulio problemos, yra ir šitoje pjesėje. Dėl to tikiuosi, kad spektaklis bus žiūroviškas. Man taip pat svarbu, kad teatras būtų demokratiškas visomis prasmėmis, kad jis konsoliduotų labai įvairius žiūrovus.

Režisierius Oskaras Koršunovas. Igno Stanio nuotrauka

Iš ko teatre kyla neprognozuojami dalykai?

Sunku atsakyti, iš ko tie neprognozuojami dalykai kyla, bet aiškus vienas dalykas: jeigu teatre nekyla neprognozuojamų dalykų, tai teatras ir neįvyksta.  

Suprantama, kad visi režisieriai siekia dirbti tik su pačiais geriausiais aktoriais, tačiau įdomu, kaip sekasi įkaitinti aktorius „Miegančiuosiuose“.

„Miegančiuosiuose“ visi aktoriai pasidavė tai distopijai, tai žaismei ir tiems keistumams, bet man didžiausias nuotykis, įvykis, kurį aš jau seniai buvau patyręs teatre su aktoriais – Aistė Zabotkaitė ir jos Majos vaidmuo. Apskritai, kaip ji kuria, kaip ji dirba… Pamatai, kaip kartais vienas aktorius kitiems gali pakelti kartelę. Žinoma, tą patį galiu pasakyti apie Vytautą Anužį, Nelę Savičenko, Arūną Sakalauską.

Spektaklyje dirba net kelių kartų mano buvę studentai: tai jau kūrybingai ir sėkmingai kurį laiką teatre kuriantys Kamilė Petruškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas ir tik šiais metais studijas bebaigianti Alvydė Pikturnaitė. Žinoma, smagu dirbti ir su kitais LNDT aktoriais, su kuriais jau ne kartą kartu kūrėme – Algirdu Dainavičiumi, Vitalija Mockevičiūte, Elze Gudavičiūte, Rimante Valiukaite, Toma Vaškevičiūte, Migle Polikevičiūte.        

Kaip Tu kuri šio spektaklio ritmą, kai medžiaga tokia polifoninė, kai joje tiek daug temų? 

Čia – mano „arkliukas“. Mano režisūra visuomet yra daugiasluoksnė, polifoniška. Dėl to aš dažnai statau Shakespeare’ą, ir netgi plokščia medžiaga mano rankose tampa daugiasluoksne ir polifoniška.  

Kaip Tu išprovokuoji aktorius mini improvizacijoms, nes žiūrovui įdomu stebėti aktorius, kurie tik per savo bendrą suvokimą gali pasiekti personažo tikslą?

Turiu labai svarbų vieną sugebėjimą – duoti žmonėms tikėjimą savimi. 

Kokią Tu siūlai kelionę aktoriui? Kada jis tampa personažu?

Savo kelio pradžioje aš išminkydavau aktorių, išreikalaudavau, kad jis sukurtų labai ryškų personažą, bet kuo toliau, tuo mažiau man šis kelias įdomus. Kuo toliau, tuo labiau siekiu, kad aktorius scenoje tiesiog būtų savimi. Kita vertus, tai mano besikurianti metodika, kurios pradžia – trilogija: „Hamletas“, „Dugne“ ir „Žuvėdra“. Ypač „Žuvėdra“. Ir „Žuvėdra“ MCHATe. Kur aktorius scenoje yra tarsi šizofrenikas, – jis yra ir jis, ir personažas. Ir šito neatskiria nei aktorius, nei žiūrovas. Šitas dalykas man ir yra įdomiausias. Beje, tai pastebėjo garsus prancūzų teatrologas Patrice’as Pavis, rašydamas ir kalbėdamas apie naujo aktoriaus modelį. Pamatęs spektaklius „Dugne“ ir „Žuvėdrą“, jis apie tai ir kalbėjo. Aš manau, kad šiuolaikinis aktorius turi būti savotiškas šizofrenikas. Jis negali būti tik jis, kaip negali būti tik personažas.     

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Astridos personažas sako: „Mūsų bendras, globalus pasaulis dar niekada nebuvo toks bendras ir globalus.“ Ar Tau kaip menininkui nesunku save apsaugoti kaip individą nuo nuolat į mus besibraunančio globalizmo?

Aš jo nesisaugau, aš jį bandau suvokti. Aš jo nelaikau nei gėriu, nei blogiu. Yra toks pasaulis. Šiuolaikinis menininkas negali neglobaliai mąstyti.

Kūrinyje užtektinai politinių temų. Viena iš jų – „Laisvi piliečiai reiškia silpną valstybę. Stipri valstybė – ten, kur banda vergų!“ Paradoksas?

Tai yra jau pradedančio išprotėti Peti frazė. Jis sako savo „tiesas“, staiga tampa „pranašu“. Ir tokių „pranašų“ dabar labai daug. Tokių nusikalbėtojų, kurie savo nusikalbėjimais, beje, kartais padaro ir gilių įžvalgų.    

Kūrinys pasiekia kulminaciją, kai teigiama, kad koma geriau negu karas. „Miegantys“ bus įspėjimas ar prognozė, kad pasaulis jau baigiasi, jau visiškai paseno?

Nuo antikos laikų teatras buvo įspėjimas. Man patinka, kad šitame spektaklyje labai ryškiai jaučiasi įspėjimas. Įspėjimo momentas!