Naujasis Ateitininkų federacijos pirmininkas V. Turonis: civilizaciją reikia perduoti jauniems žmonėms

Kaip tapai ateitininku?

Mano pažintis su ateitininkais prasidėjo mokykloje. Pirma susitikau su jais kaip su žmonėmis, o tik po to atradau organizaciją. Varėnos rajone dirba nuostabus lietuvių kalbos mokytojas Gintaras Augustinavičius, kuris vyko po rajono mokyklas ir rinko moksleivius į žiemos ar rudens žygį. Tas žygis man buvo nuostabi patirtis. Buvo fizinių išbandymų ir gilių dvasinių pokalbių, autentiško susitikimo, pasidalinimo, kaip jaučiamės išėję iš komforto zonos, susitikę nematytus jaunus žmones. Man paliko gilų, gerą įspūdį net ir elementarūs dalykai, kaip maisto laiminimas. Anksčiau tarp savo bendraamžių to nemačiau, o čia visi kartu palaimindavo maistą. Pradėjau klausinėti apie tikėjimą, mokslą, šių dalykų tarpusavio santykį ir supratau, kad su šitais žmonėmis pakeliui, taip man atsivėrė nauji horizontai. Tik nežinojau, kad jie – ateitininkai. Ir su tuo susijusi juokinga istorija.

Mokykloje man patiko viena mergaitė, ji irgi dalyvavo ateitininkų veikloje. Pirmojo mūsų susitikimo metu ji man pradėjo pasakoti, kad kažką daro su kaliniais, kad yra ateitininkė. Suklusau. Atsimenu, kaip jai bekalbant mintyse meldžiausi ir prašiau: „Viešpatie, patrauk šitą ateistę nuo manęs“, – man ateitininkai skambėjo kaip ateistai. Taip mums bevaikštinėjant ir bekalbant, ji susiskambino su viena iš merginų, ėjusių į tą patį žygį, tada supratau, kad čia ta pati kompanija – pasijutau labai keistai (šypsosi).

Kvaila situacija, bet gerai iliustruoja, kad patirtis neretai eina prieš teorinį pažinimą ir šie du dalykai ne visada tinkamai susijungia. Jauni žmonės, susidurdami su vyresniems gerai pažįstama realybe, jos nesupranta. Vengia, o kartais ir negali įvardinti jos mums įprastais žodžiais. Apskritai, jauname amžiuje kyla didelis iššūkis ir pavojus praplaukti per viską paviršutiniškai. Bet jaunimui, kuris yra palydimas šioje kelionėje – lengviau.

Įžodį daviau po kokių dešimties metų buvimo „prie ateitininkų“. Tas procesas užtruko. Jaunam sunku įsipareigoti dėl daugelio priežasčių. Man rūpėjo klausimas, kuo skiriasi žmogus Bažnyčioje, bet „prie ateitininkijos“ ir tas, kuris yra ateitininkas. Visgi gan neseniai sau atsakiau į šitą klausimą.

Sakai, kad jauni žmonės susiduria su realybe, bet jos nesupranta arba negali įvardinti, su kuo susiduria. Ką turi omeny?

Kertinė mintis man sudėliojusi suvokimą apie tai, kas iš tikrųjų vyksta tuo požiūriu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, yra suvokimas, kad kiekvienais metais visą Europą užplūsta nauja barbarų banga – turiu omeny kiekvienais metais gimstančius kūdikius. Juokinga, bet tam tikra prasme jie iš tiesų yra barbarai. Net ir paaugę darželiuose jie vienas kitą muša, save žaloja, daiktus daužo, jiems sunku suprasti, kas yra gėris. Jiems reikia perduoti civilizaciją. Civilizacija kiekvienais metais turi būti perduodama – jos ekspansija turi vykti ne į Rytus ar kokia kita kryptimi, bet į mūsų visuomenę, į mūsų vidų, visų pirma per mūsų šeimas ji turi būti perduodama mūsų vaikams. Turime atidžiai parinkti jiems mokymą, nes jie yra Lietuvos paveldėtojai.

Turime suprasti, kad kiekvienas vaikas – ir moksleivis, ir paauglys – susipažįsta su pasauliu pirmą kartą. Tiems, kurie jau yra pasaulyje kurį laiką, daugelis dalykų atrodo savaime suprantami. Mes suvokiame politinę sistemą, suvokiame ekonomiką, suvokiame, kad reikia dirbti, suvokiame išsilavinimo svarbą. Žinome žmones, kurie per šiuolaikinę istoriją buvo geri, ir tuos, kurie buvo blogi. Tai žinome nebūtinai iš istorijos vadovėlių. Daugelis Sąjūdžio žmonių šiandien galėtų konkrečiai įvardinti, kas Lietuvoje yra pasišventę komunistai, kai mano kartos žmonėms būtų sunku konkrečiai pasakyti. Kai nėra krizinių situacijų, visuomenei sunku suprasti, kas yra kas.

Nėra gerai, bet neišvengiama, kad kiekviena karta išgyvena savo krizines situacijas ir supranta, kas yra kas, kas yra tikrosios vertybės, bet būtų geriau ir nuosekliai civilizacijos raidai būtina, kad mūsų edukacinė sistema, mūsų šeimos vertybių perdavimas vyktų sklandžiai, kūrybiškai praturtinant praeities kartų indėlį į dabartį.

Kas nors galėtų sakyti, kad mokyklose vaikai mokosi iš literatūros ir istorijos vadovėlių, jie ką nors paskaito. Juk jie vis dėlto ko nors išmoksta. Ar manai, kad tai neveikia?

Jei paskaitysime buvusio Ateitininkų federacijos tarybos pirmininko Martyno Pilkio ataskaitinį pranešimą (dabar jis publikuojamas internete), perskaitytą šių metų neeiliniame ateitininkų suvažiavime, skirtame paminėti Ateitininkų metams, gali kilti įspūdis, kad dabartinė švietimo sistema Lietuvoje apskritai žaloja žmones. Ir nieko ji nesuformuoja.

Galima tam pritarti, galima nepritarti. Žinoma, yra daugybė pasišventusių pedagogų, kurie, sakyčiau, eina prieš srovę ir bando formuoti žmogų. Bet ne vien mokykla formuoja. Pirmiausia – šeimos, iš kurių vaikai ateina į mokyklą jau su tam tikromis vertybėmis ir pamatais. Ir jei tėvai iki galo neįsisąmonina savo vaidmens, beprotiškai sunku ką nors pakeisti mokykloje, nors ir nesakau, kad neįmanoma.

Taip pat ir ateitininkų organizacija prisideda prie jaunimo ugdymo ir yra svarbi šiame kelyje. Nors šiandien ji dar negali pasiekti visų, mūsų tikslas yra išskleisti kuo daugiau moksleivių ir studentų potencialo Lietuvoje. Norime, kad daugelis galėtų prisiliesti prie ateitininkiškos ugdymo programos, bet reikia suprasti, kad jos įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo daugelio aplinkybių. Svarbus išlieka kiekvieno žmogaus individualus susivokimas, jo pasirinkimų kelias. Ir nebus taip, kad turėsime stebuklingą sistemą, su kurios pagalba į kiekvieną žmogų perkelsime visą Vakarų civilizacijos gėrį ir grožį, žinias ir dvasinį susivokimą, kurį esame išlaikę.

Savo, kaip kandidato į Ateitininkų federacijos pirmininko pareigas, kalboje priminiau, kad idealai įkvepia, o pavyzdžiai patraukia. Jei mokomės apie idealus tik iš knygučių, bet aplink nėra žmonių, savo gyvenimuose praktikuojančių dorybes, iš tikrųjų rodančių gero, pasiaukojančio gyvenimo pavyzdį, jaunimas, o ir mes, neturime rimto pagrindo tikėti tomis knygomis. Todėl ateitininkų metų šūkis – „Ateikite kurti!“ reiškia ateikite būti tuo, kuo būti esate pašaukti – būti kūrėjais, pilnai išskleidžiančiais Kūrėjo suteiktą potencialą.

Viename interviu neseniai sakei: „Mūsų organizacija yra kviečiama perduoti Vakarų civilizacijos turtus ir ugdyti ateities žmogų, kuris turi šaknis, kuris nėra našlaitis globaliame pasaulyje.“ Ką atsakytum tiems, kurie teigtų, kad šis šaknų praradimas iš tikrųjų yra išsilaisvinimas?

Atpažįstu ideologiją, kuria remdamasis kas nors galėtų taip kalbėti. Visgi tai, ką ši ideologija siūlo, nėra išsilaisvinimas gerąja to žodžio prasme. Argumentų galima pateikti daug, bet svarbu prisiminti, kad pirmiausia mes niekada nebuvome suvaržyti to, kas mus įbūtina. Jau nekalbant apie fizikos dėsnius ir apie žmogaus biologinę prigimtį, nors ir nuo jos kai kurie šiandien kviečia išsilaisvinti. Manau, kad tiek mūsų prigimtis, tiek tai, kad gimstame konkrečiame laike, konkrečioje kultūrinėje tikrovėje ar nacionalinėje tikrovėje, mūsų nevaržo – tai mūsų potencialas, kurį turime išskleisti. Potencialas apima ir laisvą valią rinktis. Žmogus turi priaugti iki to, kad galėtų sąmoningai pasirinkti gėrį. Todėl neatsitiktinai tėvai labai anksti pradeda mokyti vaikus, kas yra gėris ir kas blogis, pavyzdžiui, sakydami „nekišk rankų į ugnį“. Su mažu vaiku instinktyviai kalbama tokiomis esminėmis kategorijomis.

Prisimenu, vaikystėje esu į pečių įkišęs ranką ir vis dar nešioju ant vieno piršto žymes, nes tada netekau viso nago. Paprastas pavyzdys parodo, kad net ir tie dalykai, kuriuos padariau vaikystėje visiškai nesąmoningai, turi pasekmių mano gyvenimui. Kūno dalykuose klaida tarp gero ir blogo pasirinkimo išryškėja greičiau nei dvasiniuose, bet pastarųjų pasekmės gali būti jaučiamos dar ilgiau. O kas jeigu nėra kam tavęs apsaugoti ir pamokyti, kol dar tik tyrinėji pasaulį? Kas jeigu nežinai, iš kur esi ir kieno esi? Juk visi norime nugyventi gyvenimą gerai, bet to negalėsime padaryti, jeigu atkirsime save nuo tų šaknų, kurios mus maitina.

Kaip manai, ką ateitininkai galėtų daryti, kad jauni žmonės būtų geriau ugdomi?

Vakarai silpsta, mes silpstame. Akademija silpsta, švietimas silpsta, raštingumas blogėja. Tai ne vien ateitininkijos problema – tai ir Lietuvos problema. Kaip ateitininkija šiandien gali į tai atsiliepti? Visų pirma ji turi įsisąmoninti savo vietą Lietuvoje. Ateitininkijos tėvai aiškiai suprato, kam reikalinga šita organizacija, ir kūrė ją ieškodami žmonių, kurie atsilieptų į kvietimą suprasdami, kad, norint Lietuvai gražios ateities, jų auka reikalinga šiandien. Taip buvo prieš 110 metų, bet ir dabar be to niekaip neišsiversime.

Man patinka popiežiaus Pranciškaus mintis – neleiskite pasauliui jūsų įtikinti, kad galite eiti po vieną. Iš tikrųjų, jei šiandien esi intelektualas ir matai situaciją Lietuvoje, turėtum būti labai naivus, manydamas, kad viskas gali tiesiog vieną dieną pasikeisti be bendraminčių, su kuriais kartu galėtum pradėti tą pokytį – kad ir nedidėlėje grupėje. Mūsų istorija rodo, kad pokytis įmanomas, ir viskas prasideda nuo nedidelės aktyvios žmonių grupės, nuo susipratusių ir degančių asmenybių. Šiandien turime atrasti mumyse ir kituose esantį potencialą ir kartu turime drąsiai eiti vienas kito link – pabrėšiu, pas bendraamžius. Kiekvienas savo amžiaus grupėje turime eiti ir autentiškai susitikti su savo kartos žmogumi, su kuriuo galėtume patirti tą civilizacijos bendrumo, keliavimo ir kūrybos kartu nuotykį. Žinoma, tai neįmanoma be atviro ir nuoširdaus pokalbio apie svarbiausius mūsų ir kiekvienos kartos klausimus.

Ką tiksliai vadini civilizacijos bendrumu?

Pirmiausia – mūsų krikščioniškus pagrindus. Europos Sąjunga buvo sukurta jais remiantis. Tarp Europos valstybių nebūtų nieko bendro, jei ne krikščionybė.

O kaip liberalus humanistinis tikėjimas?

Nesu filosofas, man sunku pateikti gilią įžvalgą, kokių dabar pateikia filosofai, kalbėdami apie humanizmo reikšmę, bet galiu nuoširdžiai pasakyti – manau, kad humanizmas nėra atsakymas į mus ištikusius iššūkius. Greičiau atvirkščiai, humanizmas šiandien leidžia miegoti ir apsimesti, kad įmanoma multikultūrinė visuomenė, kurios net dvasiniai pamatai yra atsidaliję.