Naujausias S. Loznicos filmas „Babij Jaras. Kontekstas“ – apie bandymą ištrinti nepatogią atmintį

Oficialiais duomenimis, žuvo 145 žmonės, nors tikrieji skaičiai – kaip ir katastrofos priežastys – nuo visuomenės slepiami iki šiol. Dokumentiniais šio įvykio kadrais ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica pristato savo naujausią filmą „Babij Jaras. Kontekstas“ (Nyderlandai, Ukraina, 2021 m.), rodomą šių metų kino festivalyje „Scanorama“.

Pasaulis Babij Jarą žino kaip vietą, kurioje 1941 m. rugsėjo 29–30 dienomis buvo sušaudytas 33 771 žydų tautybės gyventojas. Kijeve iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno apie 160 000 žydų. Spėjama, kad, artėjant vokiečių kariuomenei, didžioji dalis jų pasitraukė kartu sovietų armija. Mieste liko daug moterų, senelių, vaikų. 1941 m. rugsėjo 26 d. Kijeve pasirodė nacių įsakymas visiems žydams po dviejų dienų, aštuntą valandą ryto, susirinkti nurodytoje vietoje, prie kapinių, su dokumentais, pinigais, brangenybėmis bei šiltais drabužiais. Tikėtasi sulaukti kelių tūkstančių žydų tautybės asmenų, tačiau jų susirinko daugiau nei 30 tūkstančių. Dvi dienas nedidelėmis grupelėmis jie buvo vedami prie 150 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir 15 metrų gylio daubos ir, privertus nusirengti, buvo šaudomi. Žudynes vykdė nacių mobiliųjų žudikų komandų Einsatzgruppe nariai, talkinami ukrainiečių pagalbinės policijos ir Vermachto. Apie šiuos įvykius 1946-ųjų teismo procese liudijo per stebuklą išlikę keli gyvi žmonės.

Žudynės Babij Jare truko iki 1943-iųjų rudens, buvo žudomi karo belaisviai, šalia esančio konclagerio kaliniai. Tikslus nužudytųjų skaičius nežinomas. Artėjant sovietų armijai buvo susirūpinta pėdsakų slėpimu: apie 150 konclagerio kalinių buvo priversti iškasti ir sudeginti lavonus. Vėliau jie ir patys kone visi buvo nužudyti, išsigelbėjo tik keletas, jie vėliau liudijo 1946-ųjų teismo procese Kijeve.

Grįžusi sovietų valdžia įvykdė teisingumą: pakorė aštuonis žudynių dalyvius, o vėliau visi įvykiai buvo nugramzdinti į nežinią. 1952-aisiais miesto valdžia suko galvą, kaip nuslėpti nelemtą vietą; galiausiai daubą buvo sugalvota užpilti greta esančio plytų fabriko atliekomis, iš vamzdžių leidžiant purvą ir vandenį. 1961-ųjų kovo 13 d. užtvanka nebeatlaikė ir didžiulė purvo lavina išsiveržė į gretimas gatves. Žmonės kalbėjo apie Babij Jaro kerštą…

„Filmas, kurį vakar rodžiau, pasakoja apie tuos, kurie jau nebegyvena. Jie išėjo į nebūtį. Ir tai sudaro archyvinio kino trauką, – lapkričio 7 d. Vilniuje įvykusiame renginyje „Konstruojant istorinę atmintį“ sakė režisierius S. Loznica. – Kine susiduriame su tuo, su kuo atsisveikiname, kas dar mūsų nepaliko, taip pat ir su tuo, su kuo esame atsisveikinę ir ko jau nebėra. Šis tarpininkas, stovintis tarp nebūties ir mūsų egzistencijos, yra menas.“

Norėdamas suprasti, kas įvyko, režisierius pasitelkė archyvus – gausybę dokumentinės medžiagos, filmuotos tiek vokiečių, tiek sovietų, kurią jis kruopščiai atkūrė ir montavo, siekdamas sukelti įspūdį, tarsi viskas vyktų čia ir dabar. Filmas buvo kuriamas karpant archyvinę medžiagą, skaldant jį į atskiras dalis. Režisierius veda žiūrovą jam vienam težinomu taku, siekdamas atskleisti tiesą, dėl kurios jis ėmėsi šio titaniško darbo.

Pradžioje vyrauja kontekstas: 1941-ųjų vasara, kuomet, traukiantis vienai armijai, didžiulę teritoriją užima kita. Ekrane žengia begalinės karo belaisvių voros (1941-ųjų vasarą į vokiečių nelaisvę pasidavė trys milijonai sovietų karių), minios žmonių su gėlėmis ir ovacijomis pasitinka savo „išvaduotojus“ (vėliau tos pačios minios sveikins grįžusią sovietų armiją), stebime keršto aktus dėl NKVD nukankintų, iš rūsių ištrauktų aukų, čia pat paslaugiai kažkam pasiūlius ir atpirkimo ožį – žydų tautybės asmenis. (Tos pačios baisybės dėjosi ir Lietuvoje 1941-aisiais, į Sovietijos gilumą pasitraukus pagrindiniams NKVD žmogžudžiams bei jų talkininkams.)

Tačiau svarbiausiam įvykiui – žudynėms – vietos skiriama nedaug. Žiūrovas stebi kadrus, vienas kitą keičiančius mirtinoje tyloje: vokiečių fotografo Johanesso Hahle’s nuotraukas, fiksuojančias moterų ir vaikų veidus, taip pat ir kalnus sumestų drabužių, moteriškų ir vaikiškų batų, netgi kojos protezą, nukritusias brangių žmonių nuotraukas, kurias mirtin ėję, bet to dar nenujautę žmonės pasiėmė su savimi. „Ukrainoje nebėra žydų…“ – tokius žodžius savo apybraižoje „Ukraina be žydų“ parašys karo korespondentas, romano „Gyvenimas ir likimas“ autorius Vasilijus Grossmanas, šį savo gyvenimo magnum opus paskyręs motinai, žuvusiai holokausto metu Berdyčeve.

„Kijevas, išvaduotas iš Rytų barbarų, gali laisvai atsikvėpti ir pradėti naują gyvenimą…“ (iš laikraščio „Volhynia“, 1941 m. spalio 5 d.) Tačiau naujasis gyvenimas truks vos dvejus metus. Po Stalingrado mūšio, esmingai nulėmusio karo baigtį, į Ukrainą įžengia sovietinė armija. Ir vėl kino ekrane stebime kontekstą: gėles, sveikinimus, džiaugsmo ašaras – džiaugiasi tie patys žmonės, nuo vieno baisaus agresoriaus vėl pakliuvę pas kitą. Įvykdomas ir teisingumas: stebėti mirties bausmės pakariant kelis žudynių vykdytojus susirenka didžiulės minios. Visa tai kruopščiai filmuojama ateities kartoms.

O toliau gyvenimas eis savo vaga. Iš kolektyvinės atminties bus pasistengta kuo greičiau ištrinti nemalonius įvykius bei faktą, kad, tylint ir niekam nesipriešinant, buvo išžudyta didelė dalis bendrapiliečių, kurių ištisos kartos gyveno kartu. Tačiau tai parūpo žemei, išprievartautai slėpti praeitį, ką puikiai pagavo S. Loznica, atradęs dokumentinius archyvus apie 1961-ųjų pavasario įvykius Babij Jare. Į pasąmonės užribius nukištas nusikaltimas iškyla netikėčiausiais būdais.

„Man svarbu idėja. Nerašau ilgų scenarijų, vienodai elgiuosi tiek su ilgametražiu, tiek su trumpametražiu kinu. Turiu dar neaiškią idėją, bet istorinė medžiaga padeda ją įgyvendinti. Filmas yra manęs paties ir to, kas mane jaudina, pažinimo procesas“, – sako S. Loznica. Mintis statyti filmą apie Babij Jarą jam kilo perskaičius Vasilijaus Grossmano apybraižą „Ukraina be žydų“, kurios ilga citata tampa šio filmo kulminacija.

„Filmas „Babij Jaras. Kontekstas“ kalba apie bandymą ištrinti atmintį. Tas užmaršties debesis seka ir lydės iš paskos, kol neįvyks atgaila, – dienraščiui Bernardinai.lt teigia lietuvių dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys. – Loznicai dėl daug ko skauda, ir jis tuo dalinasi, sugebėdamas ne vien išrėkti, bet ir prisikasti prie blogio šaknų.“

Tad filmas „Babij Jaras. Kontekstas“ mums pasakoja ne vien apie vienetinį įvykį, nutikusį kažkur ir kažkada; jis kalba apie žmogaus nepastovumą ir baimes. V. Grossmanas savo romane „Gyvenimas ir likimas“ rašo apie ukrainietes, verkiančias dėl mirtin žengiančių jų kaimynių žydžių – ir čia pat besiginčijančias dėl jų paliktų rakandų…

Ar verta judinti tas praeities šmėklas? Tokį klausimą kelia S. Loznica ir čia pat atsako naiviai tikįs meno galia priversti žmogų, žiūrint šį filmą patyrusį stiprią emociją, susimąstyti, o galbūt net susilaikyti nuo nusikaltimo.

Sergejus Loznica dokumentinius filmus kuria nuo 1996 m., 19 iš jų pelnė apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Jo vaidybinis debiutas „Mano laimė“ (2010) buvo pristatytas pagrindinėje Kanų festivalio programoje, „Rūke“ (2012) Kanuose pelnė FIPRESCI prizą, „Nuolankioji“ (2017) varžėsi pagrindiniame Kanų konkurse, o „Donbasas“ (2018) apdovanotas už geriausią režisūrą Kanų programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Jo filmai „Valstybinės laidotuvės“, „Procesas“ buvo pristatyti „Scanoramoje“.